„Pašaliniams įeiti draudžiama“

„Pa­ša­li­niams įei­ti drau­džia­ma“

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Nie­ko nau­jo ir ori­gi­na­laus. Ry­tas – va­ka­ras. Pa­si­la­bi­ni­mas. Ran­kos pa­spau­di­mas. Žvilgs­nis iš pa­dil­bų. Vai­kiš­kai nai­vi šyp­se­na.

Tas pa­ts ke­lias į dar­bą – ir nie­kuo ne­si­ski­rian­tis – at­gal. Tie pa­tys kai­my­nai. Ta pa­ti mu­zi­ka ir šūks­niai po neuž­dirb­tų, bet dy­kai gau­tų pi­ni­gų. Ta pa­ti ty­la var­ga­nus cen­tus iš­triukš­ma­vus.

Ties pa­tys šu­nys, iš­ve­dę pa­si­vaikš­čio­ti šei­mi­nin­kus, vi­siš­kai abe­jin­gi sa­vo dvi­ko­jų po­nų nu­ro­dy­mams ir rei­ka­la­vi­mams. Tie pa­tys pur­vi­ni spal­vo­ti kon­tei­ne­riai ir ko ge­ro tas pa­ts žmo­gus, ne­nu­sa­ko­mos spal­vos striu­ke ir odi­niais ba­tais, per pu­sę per­si­svė­ręs at­lie­kų ir šiukš­lių mai­ša­ly­nė­je.

Toks pa­ts ru­duo, kaip per­nai ar prieš de­šimt­me­tį, su ne­žy­miais kos­me­ti­niais pa­kei­ti­mais. Ta pa­ti pa­bai­gos nuo­jau­ta ir kar­tu beuž­si­mez­gan­ti am­ži­na ir nie­kuo­met ne­mirš­tan­ti vil­tis.

Tas pa­ts nuo­la­ti­nis ne­ri­mas. Dėl sa­vęs. Ir ki­tų, su ta­vi­mi su­si­ju­sių.

Tie pa­tys bal­tai pil­ki įky­rūs ba­lan­džiai, tik ir be­si­tai­kan­tys tie­siog iš ran­kų iš­plėš­ti ta­vo py­ra­go ga­ba­lą.

Ir lau­ki­mas – tas pa­ts. Dėl to vie­no­du­mo net pra­de­di pai­nio­tis, ar Ad­ven­tas ar­tė­ja, ar Už­ga­vė­nės? Ar puoš­ti Ka­lė­dų eg­lę, o gal – mar­gin­ti kiau­ši­nius?

Tik stai­ga į pa­bai­gą ar­tė­jant pil­ka­jam spa­liui, kaž­kas pa­si­kei­čia. Ne vien dėl mies­tų, mies­te­lių, kai­mų aikš­tė­se pra­žys­tan­čių dirb­ti­nių ir gy­vų gė­lių. Ne tik dėl kuk­lių ir pra­ban­gių žva­kių žva­ke­lių. Ir ne dėl krep­še­lių ar vai­ni­kė­lių.

Gy­vie­ji ruo­šia­si pri­si­min­ti mi­ru­siuo­sius. Kas dar iš­ga­li – atei­ti ar at­va­žiuo­ti prie kau­bu­rė­lių, ži­ban­čių lieps­ne­lių. Su­si­tik­ti ar­ti­mus sa­vo. Pa­kal­bė­ti apie dar­ga­no­tą orą, apie už­sie­ny­je lai­mę ra­du­sius, bet šir­dį iš­dras­kiu­sius vai­kus. Apie pa­čių li­gas ir ne­ti­kė­tus re­tus pa­svei­ki­mus. Bet­rūks­ta tik ša­lia ka­pų pa­si­sta­ty­ti sta­lą, ap­deng­ti bal­ta stal­tie­se, su­si­dė­ti vai­šių. Nes kur ki­tur ir ka­da, jei ne per Vė­li­nes, dar – per lai­do­tu­ves, krū­von su­si­ren­ka po pa­ša­lius iš­si­bars­čiu­sios gi­mi­nės.

Tur­būt neį­ma­no­ma bū­tų su­skai­čiuo­ti, kiek žva­ke­lių už­de­ga­ma per dvi pir­mą­sias lapk­ri­čio die­nas. Jei kas su­dė­lio­tų žva­kes vie­ną ša­lia ki­tos, švie­są ir keis­tą ši­lu­mą sklei­džian­tis, ta­ry­tum gy­vas, ban­guo­jan­tis ki­li­mas už­klo­tų tik­riau­siai treč­da­lį Lie­tu­vos.

Už­deg­siu ir aš ne vie­ną žva­kę. Nie­ko iš­skir­ti­nio! Kaip ir vi­si – tiems, ku­rie ma­ne my­lė­jo, tiems, ku­riuos my­lė­jau aš, ku­rių iki šio­lei gai­la, ku­rių la­bai trūks­ta, su ku­riais jau ne­be­pa­si­kal­bė­siu apie gy­ve­ni­mą.

Ka­pi­nė­se net ir per Vė­li­nių sa­vo­tiš­ką su­maiš­tį, jau­čia­ma ra­my­bė. Bet tai – ir ki­tas pa­sau­lis, ku­ria­me gy­va­sis yra tik trum­pam už­su­kęs pa­ša­li­nis.

Kaž­ko­dėl pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis vis akis už­kliū­va už už­ra­šo – „Pa­ša­li­niams įei­ti drau­džia­ma“. Ge­rai, kad prie įė­ji­mo į ka­pi­nes to­kio už­ra­šo ne­pa­ka­bi­no.

Drau­di­mas su­ke­lia įvai­rių keis­tų min­čių. Esu šio pa­sau­lio pi­lie­tis, tik­rai – ne pa­šal­pi­nis, ne vel­tė­dis ar iš­nau­do­to­jas. Pa­gal sa­vo ga­li­my­bes, iš­si­la­vi­ni­mą ir uži­ma­mas pa­rei­gas sten­giuo­si są­ži­nin­gai dirb­ti. Ir dir­bu. Bet dau­ge­lį me­tų, kart­kar­tė­mis vis ky­la min­tis, ar tik ne­bū­siu tam tik­rais at­ve­jais tik­rai pa­ša­li­nis – tai yra – sve­ti­mas, ne­vie­ti­nis, ne­sa­vas, ne­kvies­tas, iš ki­tur atė­jęs?

Pa­vyz­džiui, tei­si­nė­je vals­ty­bė­je Lie­tu­vo­je ga­lė­čiau pir­miau­sia dėl smal­su­mo ir nuo­ty­kio pa­ban­dy­ti kur nors kan­di­da­tuo­ti. Kas man už­draus? Tik dar ne­pra­dė­ju­si to­kios afe­ros, pui­kiau­siai su­pran­tu: bū­čiau šim­tap­ro­cen­ti­nis kvai­las pa­ša­li­nis dan­tis po­li­ti­ko­je praė­du­sių pi­lie­čių bū­ry­je.

Nie­kas ne­ga­lė­tų už­draus­ti pa­ban­dy­ti „ant se­nat­vės“ iš­mok­ti ko­kio neįp­ras­to ama­to ar už­siė­mi­mo, pa­vyz­džiui, skam­bin­ti pia­ni­nu. Bet su ma­žais, vik­riais vai­kų pirš­čiu­kais ma­nie­ji nė iš to­lo ne­sus­pė­tų. Be to, kaip reik­tų jaus­tis tarp mo­ki­nu­kų? Kaip pa­ša­li­niam, tik­riau­siai. Aiš­ku ir be jo­kių len­te­lių.

Kaž­kaip ne­drą­su: o jei po že­miš­kų­jų ke­lio­nių ir kla­jo­nių ne­drą­siai pa­bel­dus į Dan­gaus var­tus, prieš akis ko­kia ne­že­miš­ka bū­ty­bė „iš­mes“ už­ra­šą, jog „pa­ša­li­niams įei­ti drau­džia­ma“? Tik­rai ne­ži­no­čiau ką at­sa­ky­ti.

O šiaip – nie­ko nau­jo ir ori­gi­na­laus. Ry­tas – va­ka­ras. Kas kar­tą – vis ry­tas ir va­ka­ras...