Mo­kyk­los nė­ra, bet kraš­tas iš­li­ko švie­sus

Mo­kyk­los nė­ra, bet kraš­tas iš­li­ko švie­sus

Bu­vu­si Žal­pių pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Ge­no­vai­tė Va­si­liaus­kie­nė da­bar jau su šyp­se­na pri­si­me­na tą lai­ką, kai prieš de­šimt me­tų bu­vo už­da­ry­ta mo­kyk­la. Tuo­met ir mo­ky­to­jams, ir mo­ki­niams, ir vai­kų tė­vams ne vie­nam rie­dė­jo aša­ros. Bet kai­mas kad ir be mo­kyk­los neiš­ny­ko. Kraš­tas li­ko švie­sus, nors mo­kyk­lo­je jau ne­be­de­ga ži­bu­riai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prieš de­šimt­me­tį Žal­piuo­se su­si­klos­tė keis­ta si­tua­ci­ja. Mo­kyk­lo­je ma­žė­jo mo­ki­nių. Vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai, pra­dė­ję va­ži­nė­ti į švie­sią, mo­der­nią Pak­ra­žan­čio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pra­dė­jo ten vež­tis ir sa­vo ma­žes­niuo­sius bro­liu­kus bei se­su­tes. Ga­liau­siai pra­di­nė­se kla­sė­se li­ko vos 13 mo­ki­nių. Neap­si­mo­kė­jo lai­ky­ti net pra­di­nės mo­kyk­lė­lės.

Mo­kyk­los di­rek­to­re tuo me­tu dir­bu­si Ge­no­vai­tė Va­si­liaus­kie­nė sa­ko, jog tuo me­tu, kai vi­siš­kai už­da­rė mo­kyk­lą, bu­vo daug aša­rų. Po­ky­čių bi­jo­jo mo­ki­nių tė­vai. Be dar­bo li­ko ne vie­nas mo­ky­to­jas.

Sun­ko­ka iš pra­džių bu­vo ir vai­kams. Ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų rei­kė­jo va­ži­nė­ti į Pak­ra­žan­čio mo­kyk­lą. Bet vai­kai, ko ge­ro, ap­si­pra­to grei­čiau­siai. Pak­ra­žan­tis jiems at­ro­dė kaip mies­tas. Mo­kyk­la – mo­der­ni, kom­piu­te­ri­zuo­ta, kla­sės – švie­sios. Ne­pa­ly­gin­si su se­nu­čiu­ke Žal­pių mo­kyk­la. Mo­ky­to­jai taip pat il­gai­niui su­si­ra­do dar­bus.

Ne­leng­va bu­vo ir pa­čiai di­rek­to­rei. Įsi­dar­bi­no so­cia­li­ne dar­buo­to­ja Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jo­je, vė­liau va­ži­nė­jo dirb­ti dar to­liau – į Ne­makš­čių M. Maž­vy­do gim­na­zi­ją.

Da­bar jau ket­ver­tas me­tų – sen­jo­rė, be­si­džiau­gian­ti lais­ve ir Žal­pių kraš­tu, ku­rį, čia gy­ven­da­ma 33 me­tus, pa­mi­lo kaip gim­ti­nę.

Iš pro­fe­si­jos G. Va­si­liaus­kie­nė – pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja. Ta­čiau stu­di­ja­vo ir ma­te­ma­ti­ką, nes šį da­ly­ką te­ko dės­ty­ti.

Bai­gu­si Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą po­nia Ge­no­vai­tė bu­vo pa­skir­ta į Mai­ro­nių mo­kyk­lą. Čia dir­bo 13 me­tų, kol ne­pas­ky­rė Žal­pių pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­re.

„Sau­di­nin­kai (taip anks­čiau va­di­no­si Mai­ro­niai) – ar­čiau mies­to. Bu­vau su­si­drau­ga­vu­si su ko­lek­ty­vu, – me­na Ge­no­vai­tė. – Ta­čiau at­vy­ku­si į Žal­pius pa­jau­čiau ypa­tin­gą šio kraš­to au­rą. Žmo­nės čia la­bai nuo­šir­dūs, tik­ri. Ir vai­kai – ge­res­ni.“

Žal­pius bu­vu­si mo­kyk­los di­rek­to­rė my­li iki šiol. Tą mei­lę, ma­tyt, įskie­pi­jo ir vie­nai sa­vo duk­rų Ali­nai Ža­lan­daus­kie­nei, ku­ri li­ko gy­ven­ti gim­ti­nė­je, dir­ba bib­lio­te­kos ve­dė­ja, va­do­vau­ja kai­mo bend­ruo­me­nei.

Žal­pių kraš­tas, pa­sak po­nios Ge­no­vai­tės, – ga­na in­te­lek­tua­lus, daug švie­sių iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių. Tuo me­tu, kai ji dir­bo se­niū­ni­jos so­cia­li­ne dar­buo­to­ja, Žal­piuo­se bu­vo tik vie­na so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­ma. Bet ir ji at­si­tie­sė. Jau tre­ji me­tai ne­be­ge­ria. Sta­to­si ūki­nį pa­sta­tą, ke­ti­na lai­ky­ti gy­vu­lių.

Gy­ven­vie­tė – ne­ma­ža, apie 300 suau­gu­sių žmo­nių. Ta­čiau ga­na ne­daug be­dar­bių. Ke­lio­li­ka vy­rų tu­ri dar­bo Ker­ka­sių že­mės ūkio bend­ro­vė­je. Ke­lios mo­te­rys par­duo­tu­vė­je, pie­no su­pir­ki­mo punk­te. Ki­ti va­ži­nė­ja į Vi­duk­lę, Stun­gu­rius, Kel­mę, Lio­lius, Pak­ra­žan­tį, ne­tgi Ba­zi­lio­nus.

Kas gau­na pen­si­ją, kas ūki­nin­kau­ja. Stam­bių ūki­nin­kų ne­daug. Ta­čiau dar ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie lai­ko po pen­kias – še­šias ar­ba bent tris kar­ves. Pra­gy­ve­na. Ne­rei­kia pra­šy­ti pa­šal­pų.

Dar ne­per­se­niau­siai ūke­lį tu­rė­jo ir po­nia Ge­no­vai­tė. Ta­čiau vie­ną kar­tą iš­vy­kus į ke­lio­nę na­muo­se pa­si­li­ko duk­ra. Kol ma­ma poil­sia­vo, ji par­da­vė vi­sus gy­vu­lius. Kai ma­ma grį­žo, pa­sa­kė: „Ga­na“.

Pa­ti pe­da­go­gė at­si­sa­ky­ti ūkio gal ir ne­bū­tų pa­si­ry­žu­si, nors ir sun­ku.

Ta­čiau kai­me įma­no­ma pra­gy­ven­ti ir iš pen­si­jos. Pe­da­go­gi­niam dar­bui G. Va­si­liaus­kie­nė ati­da­vė 42 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus.

Da­bar ga­li pail­sė­ti, at­si­dė­ti sa­viš­vie­tai, pa­si­gy­dy­ti.

G. Va­si­liaus­kie­nė išau­gi­no dvi sa­vo duk­ras ir įduk­rą. Vi­sos tu­ri tvir­tą pa­grin­dą po ko­jo­mis.

Jau mi­nė­ta duk­ra Ali­na gy­ve­na ir dir­ba ša­lia ma­mos , Žal­piuo­se. Duk­ra Dai­va stu­di­ja­vo šve­dų kal­bą, dar 1999 – ai­siais iš­va­žia­vo į Šve­di­ją. Dir­bo kel­tų kom­pa­ni­jo­je Stok­hol­me. Ten dar kar­tą stu­di­ja­vo. Bai­gu­si moks­lus, dir­ba ko­mu­no­je so­cia­li­ne dar­buo­to­ja su ne­dar­nio­mis šei­mo­mis. Tu­ri šei­mą. Au­gi­na ke­tu­rio­lik­me­tį sū­nų.

Po­nia Ge­no­vai­tė su duk­ra su­si­tin­ka tik po­rą kar­tų per me­tus. Vie­ną kar­tą ją ap­lan­ko Šve­di­jo­je, ki­tą kar­tą Dai­va grįž­ta į Lie­tu­vą.

Įduk­ra Kris­ti­na li­ko Lie­tu­vo­je. Dir­ba Ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos raš­ti­nės ve­dė­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Šiuo me­tu žal­piš­kiai bu­ria­si apie kai­mo bend­ruo­me­nę ir baž­ny­čią.

Ge­no­vai­tė Va­si­liaus­kie­nė 33 me­tus gy­ve­na Žal­piuo­se, pa­mi­lo šį kraš­tą kaip gim­ti­nę.