
Naujausios
Mokyklos nėra, bet kraštas išliko šviesus
Buvusi Žalpių pagrindinės mokyklos direktorė Genovaitė Vasiliauskienė dabar jau su šypsena prisimena tą laiką, kai prieš dešimt metų buvo uždaryta mokykla. Tuomet ir mokytojams, ir mokiniams, ir vaikų tėvams ne vienam riedėjo ašaros. Bet kaimas kad ir be mokyklos neišnyko. Kraštas liko šviesus, nors mokykloje jau nebedega žiburiai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Prieš dešimtmetį Žalpiuose susiklostė keista situacija. Mokykloje mažėjo mokinių. Vyresniųjų klasių mokiniai, pradėję važinėti į šviesią, modernią Pakražančio vidurinę mokyklą pradėjo ten vežtis ir savo mažesniuosius broliukus bei sesutes. Galiausiai pradinėse klasėse liko vos 13 mokinių. Neapsimokėjo laikyti net pradinės mokyklėlės.
Mokyklos direktore tuo metu dirbusi Genovaitė Vasiliauskienė sako, jog tuo metu, kai visiškai uždarė mokyklą, buvo daug ašarų. Pokyčių bijojo mokinių tėvai. Be darbo liko ne vienas mokytojas.
Sunkoka iš pradžių buvo ir vaikams. Keliolika kilometrų reikėjo važinėti į Pakražančio mokyklą. Bet vaikai, ko gero, apsiprato greičiausiai. Pakražantis jiems atrodė kaip miestas. Mokykla – moderni, kompiuterizuota, klasės – šviesios. Nepalyginsi su senučiuke Žalpių mokykla. Mokytojai taip pat ilgainiui susirado darbus.
Nelengva buvo ir pačiai direktorei. Įsidarbino socialine darbuotoja Pakražančio seniūnijoje, vėliau važinėjo dirbti dar toliau – į Nemakščių M. Mažvydo gimnaziją.
Dabar jau ketvertas metų – senjorė, besidžiaugianti laisve ir Žalpių kraštu, kurį, čia gyvendama 33 metus, pamilo kaip gimtinę.
Iš profesijos G. Vasiliauskienė – pradinių klasių mokytoja. Tačiau studijavo ir matematiką, nes šį dalyką teko dėstyti.
Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ponia Genovaitė buvo paskirta į Maironių mokyklą. Čia dirbo 13 metų, kol nepaskyrė Žalpių pagrindinės mokyklos direktore.
„Saudininkai (taip anksčiau vadinosi Maironiai) – arčiau miesto. Buvau susidraugavusi su kolektyvu, – mena Genovaitė. – Tačiau atvykusi į Žalpius pajaučiau ypatingą šio krašto aurą. Žmonės čia labai nuoširdūs, tikri. Ir vaikai – geresni.“
Žalpius buvusi mokyklos direktorė myli iki šiol. Tą meilę, matyt, įskiepijo ir vienai savo dukrų Alinai Žalandauskienei, kuri liko gyventi gimtinėje, dirba bibliotekos vedėja, vadovauja kaimo bendruomenei.
Žalpių kraštas, pasak ponios Genovaitės, – gana intelektualus, daug šviesių išsilavinusių žmonių. Tuo metu, kai ji dirbo seniūnijos socialine darbuotoja, Žalpiuose buvo tik viena socialinės rizikos šeima. Bet ir ji atsitiesė. Jau treji metai nebegeria. Statosi ūkinį pastatą, ketina laikyti gyvulių.
Gyvenvietė – nemaža, apie 300 suaugusių žmonių. Tačiau gana nedaug bedarbių. Keliolika vyrų turi darbo Kerkasių žemės ūkio bendrovėje. Kelios moterys parduotuvėje, pieno supirkimo punkte. Kiti važinėja į Viduklę, Stungurius, Kelmę, Liolius, Pakražantį, netgi Bazilionus.
Kas gauna pensiją, kas ūkininkauja. Stambių ūkininkų nedaug. Tačiau dar nemažai žmonių, kurie laiko po penkias – šešias arba bent tris karves. Pragyvena. Nereikia prašyti pašalpų.
Dar neperseniausiai ūkelį turėjo ir ponia Genovaitė. Tačiau vieną kartą išvykus į kelionę namuose pasiliko dukra. Kol mama poilsiavo, ji pardavė visus gyvulius. Kai mama grįžo, pasakė: „Gana“.
Pati pedagogė atsisakyti ūkio gal ir nebūtų pasiryžusi, nors ir sunku.
Tačiau kaime įmanoma pragyventi ir iš pensijos. Pedagoginiam darbui G. Vasiliauskienė atidavė 42 savo gyvenimo metus.
Dabar gali pailsėti, atsidėti savišvietai, pasigydyti.
G. Vasiliauskienė išaugino dvi savo dukras ir įdukrą. Visos turi tvirtą pagrindą po kojomis.
Jau minėta dukra Alina gyvena ir dirba šalia mamos , Žalpiuose. Dukra Daiva studijavo švedų kalbą, dar 1999 – aisiais išvažiavo į Švediją. Dirbo keltų kompanijoje Stokholme. Ten dar kartą studijavo. Baigusi mokslus, dirba komunoje socialine darbuotoja su nedarniomis šeimomis. Turi šeimą. Augina keturiolikmetį sūnų.
Ponia Genovaitė su dukra susitinka tik porą kartų per metus. Vieną kartą ją aplanko Švedijoje, kitą kartą Daiva grįžta į Lietuvą.
Įdukra Kristina liko Lietuvoje. Dirba Karo medicinos tarnybos raštinės vedėja.
Autorės nuotr.
Šiuo metu žalpiškiai buriasi apie kaimo bendruomenę ir bažnyčią.
Genovaitė Vasiliauskienė 33 metus gyvena Žalpiuose, pamilo šį kraštą kaip gimtinę.
Dalios KARPAVIČIENĖS nuotr.
Žalpiai nuo seno garsėjo kaip šviesių žmonių kraštas. Čia gimė pirmasis Homero „Odisėjos“ vertėjas Jeronimas Ralys.
Žalpiuose įkurtas nedidelis muziejėlis, kuris sutraukia nemažai iš kitų vietovių atvažiuojančių lankytojų.