DVI ASMENYBĖS

DVI AS­ME­NY­BĖS

Vy­tau­tas BI­KUL­ČIUS

Ne­se­niai Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do dvi kny­gas, ku­rio­se skai­ty­to­jas su­si­du­ria su dviem skir­tin­go­mis as­me­ny­bė­mis, pa­tir­da­mas ir skir­tin­gą jų po­vei­kį.

Vie­nu at­ve­ju, kai kal­ba­me apie Ka­na­dos lie­tu­vės Ju­li­jos Šu­kys kny­gą „Epis­to­lo­fi­li­ja. Už­ra­šy­tas Onos Ši­mai­tės gy­ve­ni­mas“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas), jos he­ro­jė – Ona Ši­mai­tė – iš­ky­la kaip ne­pap­ras­tai do­ras žmo­gus, ku­ris pa­siau­ko­da­mas ki­tų la­bui Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais iš Vil­niaus ge­to gel­bė­jo žy­dus ir vie­na pir­mų­jų tarp lie­tu­vių pel­nė Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio var­dą. Žo­džiu, ji ga­li tap­ti pa­vyz­džiu kaip žmo­gus, ku­ris ne­pai­sy­da­mas pa­čių di­džiau­sių pa­vo­jų, su­ge­ba iš­sau­go­ti žmo­niš­ku­mą.

Ant­ru at­ve­ju mes su­si­pa­žįs­ta­me su ang­lų ra­šy­to­jo Alai­no de Bot­to­no kny­ga „Kaip Prous­tas ga­li pa­keis­ti jū­sų gy­ve­ni­mą“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Ra­sa Bal­či­ko­ny­tė), ku­rios he­ro­jus – pran­cū­zų ra­šy­to­jas Mar­ce­lis Prous­tas ir jo ro­ma­nų cik­las „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“ ga­li pa­tar­ti skai­ty­to­jui kaip su­ras­ti sa­vo gy­ve­ni­mo es­mę.

Ty­lus žyg­dar­bis

Ju­li­ja Šu­kys sa­vo kny­gą pa­va­di­na „Epis­to­lo­fi­li­ja“ ir į šį ter­mi­ną įde­da tam tik­rą iro­niš­ką pra­smę. Mat pa­ts žo­dis reiš­kia ne tik laiš­kų ra­šy­mo po­mė­gį, bet ir li­guis­tą po­trau­kį ra­šy­ti laiš­kus. Kai kur au­to­rė lyg ir prie­kaiš­tau­ja Onai Ši­mai­tei, kad ši nors nuo­lat ska­ti­nu­si sa­ve ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus, jų taip ir ne­pa­ra­šė, nes vi­są lai­ką iš jos atė­mė laiš­kų (per ke­le­tą tūks­tan­čių) ir die­no­raš­čių (li­ko 29) ra­šy­mas, ta­čiau bū­tent da­bar tie laiš­kai pa­de­da jai re­konst­ruo­ti sa­vo he­ro­jės gy­ve­ni­mą, at­sek­ti jos pėd­sa­kus, ku­rie per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ją ve­dė pro Pra­vie­niš­kes į Da­chau, vė­liau į Liu­de­lan­žą Lo­ta­rin­gi­jo­je, po to į La Kur­ti­ną Li­mu­ze­no re­gio­ne, dar vė­liau į Tu­lū­zą.

Pa­si­bai­gus ka­rui ji per­si­ke­lia į Pa­ry­žių, vė­liau ryž­ta­si gy­ven­ti Iz­rae­ly­je (1953-1956), kol vėl ga­liau­siai grįž­ta į Pa­ry­žių. Iš es­mės vi­sos tos „ke­lio­nės“ ka­ro me­tais bu­vo su­si­ję su jos veik­la Vil­niaus ge­te, iš ku­rio ji gel­bė­jo žy­dus, o kai vo­kie­čiai iš­siaiš­ki­no, kad ji pa­rū­pi­no vie­nai žy­dai­tei pa­dirb­tus do­ku­men­tus, ta­da ir pra­si­dė­jo ta jos Gol­go­ta, nes net dvy­li­ka die­nų ją kan­ki­no ges­ta­pas.

1941-1944 me­tais ji daž­nai lan­ky­da­vo­si Vil­niaus ge­te ir įvai­riau­siais bū­dais ban­dė pa­gel­bė­ti žmo­nėms, nes at­neš­da­vo kam mais­to, kam vais­tų, kam dra­bu­žių. Yra ma­no­ma, kad vien 100 žy­dų vai­kų ji yra iš­gel­bė­ju­si iš ge­to. Įdo­mu, kad pa­ti jų net ne­skai­čia­vo, prie­šin­gai, ne­tgi pa­mirš­da­vo jų var­dus, pa­var­des, ad­re­sus, nes blo­giau­siu at­ve­ju ir ji pa­ti, ir jie lik­da­vo ap­sau­go­ti nuo mir­ties.

Tie­sa, ne vie­nam kil­da­vo klau­si­mas, ko­dėl ji taip el­gė­si. Bu­vo ir to­kių, ku­rie tei­gė, kad ji taip pa­pras­čiau­siai už­si­dirb­da­vo. Ta­čiau ji neieš­ko­jo nau­dos, ji tai su­vo­kė kaip sa­vo žmo­niš­ku­mo prie­der­mę. Neat­si­tik­ti­nai net po ka­ro, kai ji už sa­vo veik­lą kaip ir ki­ti ga­lė­jo pra­šy­ti kom­pen­sa­ci­jos iš vo­kie­čių, jai pa­ti min­tis bu­vo ne­ma­lo­ni. Tik­ra­sis žyg­dar­bis vi­suo­met yra ty­lus.

Au­to­rė skru­pu­lin­gai se­ka sa­vo he­ro­jės pė­do­mis. Ji at­krei­pia dė­me­sį, ko­kį gau­sų ko­res­pon­den­tų bū­rį tu­rė­jo Ši­mai­tė, tarp ku­rių bu­vo ir Ka­zys Ja­ku­bė­nas, ir Juo­zas Urb­šys, ir Ic­cho­kas Me­ras, ir Vy­tau­tas Lands­ber­gis ir dar be­ga­lė ki­tų. Į Lie­tu­vą ke­liau­da­vo ne tik jos laiš­kai, bet ir kny­gos, žo­dy­nai. Tai­gi ir po ka­ro ji tę­sė sa­vo ge­ru­mo veik­lą...

Au­to­rė taip pat svars­to apie jos kaip mo­ters li­ki­mą, ma­ty­da­ma, kad jai gy­ve­ni­me ne­bu­vo lem­ta su­tik­ti my­li­mo­jo, iš­te­kė­ti už vy­ro, su­si­lauk­ti vai­kų. Vi­są jos gy­ve­ni­mą per­smel­kia tar­na­vi­mo žmo­gui idė­ja, ku­ri iš­si­lie­ju­si jos laiš­kuo­se kar­tais ga­li su­kel­ti min­tis ir apie jos kaip li­te­ra­tū­ros žmo­gaus veik­lą.

Žo­džiu, kny­go­je re­gi­me iš­ties iš­sa­mų Onos Ši­mai­tės po­rtre­tą, ku­ris, ma­nau, ne vie­nam skai­ty­to­jui bus ir tam tik­ras at­ra­di­mas, nes ne vie­nas iš mū­sų yra gir­dė­jęs jos var­dą, ta­čiau daž­niau­siai ži­no­me tik ofi­cia­lius fak­tus. Iš šios kny­gos pa­dvel­kia žmo­giš­ka ši­lu­ma, ku­ri, jos he­ro­ję, ma­tyt, ir ska­ti­no rū­pin­tis ki­tais, ri­zi­kuo­jant net sa­vo gy­vy­be.

Še­dev­ro jė­ga

Šian­dien Mar­ce­lis Prous­tas yra lai­ko­mas gar­siau­siu XX am­žiaus pran­cū­zų ra­šy­to­ju, ku­rio sep­ty­nių to­mų cik­las „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“ at­vė­rė nau­jus li­te­ra­tū­ros aki­ra­čius, įti­kin­da­mas skai­ty­to­jus, kad „tik­ra­sis lai­kas yra pra­ras­tas lai­kas“.

Sa­vi­tai šį kū­ri­nį per­skai­tė Alai­nas de Bot­to­nas sa­vo kny­go­je. Prous­to ro­ma­nų cik­le jis at­ve­ria tuos klo­dus, ku­rie ga­li pa­dė­ti skai­ty­to­jui pa­tir­ti kas­die­ny­bės ža­ve­sį, nes kiek­vie­nas kū­ri­nys vie­naip ar ki­taip ku­ria neei­li­nę si­tua­ci­ją.

Ra­šy­to­jas at­krei­pia dė­me­sį, kad Prous­tas ak­cen­tuo­ja min­tį, jog žmo­gus daž­niau­siai tik pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je su­si­grie­bia ir puo­la vyk­dy­ti dar neį­gy­ven­din­tų sa­vo pla­nų. Pran­cū­zų ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, žmo­gus ne­tu­rė­tų lauk­ti ne­lai­mių, kad pa­tir­tų gy­ve­ni­mo aki­mir­kos gro­žį.

Prous­tas taip pat tu­rė­jo įpro­tį su­sie­ti pa­veiks­luo­se nu­ta­py­tus žmo­nes su­sie­ti su sa­vo pa­žįs­ta­mais. Gal to­dėl ir jo ro­ma­no per­so­na­žas Sva­nas įsi­my­li Ode­tę tik to­dėl, kad ji yra tie­siog pa­na­ši į Bot­ti­cel­lio pa­veiks­le nu­ta­py­tą Mo­zės žmo­ną Ze­fo­rą? Neat­si­tik­ti­nai Prous­tas yra įsi­ti­ki­nęs, kad kiek­vie­nas skai­ty­to­jas iš tik­rų­jų skai­to sa­ve pa­tį.

Jo pir­ma­jį cik­lo to­mą „Sva­no pu­sė­je“ lei­dė­jai at­me­tė dėl ne­pap­ras­tai il­gų sa­ki­nių, jie nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kaip ga­li­ma ap­ra­ši­nė­ti per­so­na­žo ne­mi­gą, ku­ri tę­sia­si ro­ma­ne sep­ty­nio­li­ka pus­la­pių. Ra­šy­to­jas bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad kiek­vie­nas skai­ty­to­jas tu­ri ras­ti lai­ko sau, o ne tei­sin­tis tuo, kad jis ne­tu­ri lai­ko. Žo­džiu, kny­gos au­to­rius ty­ri­nė­ja, kaip Prous­to ro­ma­nų cik­le ra­do­si tam tik­ros me­ni­nės ypa­ty­bės.

Kny­gos au­to­rius ap­tik­tus ro­ma­nų cik­le ra­šy­to­jo pa­ta­ri­mus sie­ja ir su jo biog­ra­fi­ja, tad skai­ty­to­jas vi­suo­met ga­li ly­gin­ti jo poel­gius su konk­re­čiais jo gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Bet tuo pa­čiu Alai­nas de Bot­to­nas pa­da­ro ir la­bai svar­bią iš­va­dą, kad „skai­ty­mas – tai slenks­tis, ve­dan­tis į dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Jis ve­da į jį, bet jo ne­su­da­ro“. Nors bet ku­ri kny­ga ga­li bū­ti pa­dė­ta į ša­lį, vis dėl­to, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad kai ku­rios iš jų tu­ri sa­vo jė­gą, ku­ri ne­lei­džia at­si­plėš­ti nuo jų. Prie to­kių še­dev­rų, pa­si­žy­min­čių ne­pap­ras­ta jė­ga, pri­klau­so ir „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“.

Tai­gi, ap­ta­rė­me dvi kny­gas, ku­rių cent­re re­gė­jo­me as­me­ny­bes. Kaip ma­ty­ti, kiek­vie­na iš jų pa­li­ko sa­vo pėd­sa­ką pa­sau­ly­je.