
Naujausios
Matydami, kaip rudeniop keli miesto fasadai pasipuošė tapybos darbais, mes, šiauliečiai, turime džiaugtis ir didžiuotis. Daugelis specialistų užmiršo, kad savo laiku Šiauliai buvo kelių estetinių procesų pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietijoje. Esame pionieriai ne tik Vilniaus pėsčiųjų gatve, bei jos tūrinės reklamos kompleksu (“Kregždės”, “Rublis”, “Superkopūstas”, “Valerijono katinai”, “Knygos”, “Vėžys”...) kurio dalis elementų išliko bulvare. Esame ir miesto fasadų kompleksinio dekoravimo pradininkai.
FASADŲ DEKORAS TAPYBA:
mes buvome pradininkai!
Iš anų laikų išliko sąrašėlis šio žanro kūrinėlių, krūvelė nuotraukų ir gal kokie du-trys pamestinukai gatvėse, šiandien tapę nematoma kasdienybės dalimi. Dar tebegyvi ano laikmečio šiauliečiai, kurių jaunystė švietė studentų kūrinėliais mieste, o šiaulietiškojo patriotizmo daigus, pasėtus anais laikais, dar ir dabar savyje tebenešiojame. Laikmetis įgaliojo papasakoti ir apie tai...
ŠIAULIAI NETURI SENAMIESČIO
Niūrus pokario miesto atstatymas, paskubomis suremontuoti pastatai gatvių išklotines padarė konglomeratais, kur tarpusavyje lietėsi įvairių dydžių ir stilistikos pastatai. Jų savininku buvo valstybė, tiksliau, kelios pastatų eksploatavimo organizacijos, iš kurių didžiausioji buvo Šiaulių m. Butų ūkio valdyba, kuriai priklausė apie 80% visų centro pastatų.
Septintajame dešimtmetyje Vykdomasis komitetas įpareigojo konkrečias miesto įmones savo lėšomis ir darbo jėga tų pastatų fasadus suremontuoti, nudažyti. Anuometinės fasadų dažymo spalvos ir medžiagos buvo išties skurdžios: balta – tai kalkės, geltona – statybinė ochra, rožinė – geležies surikas, pilka – cementas, tamsiai pilka – statybiniai suodžiai. Ir viskas! Šio tradicinio rinkinio užteko septintojo dešimtmečio pabaigoje mieste sukurti šviežumo įspūdį, kompleksiškai nudažius centrą vienu metu.
Tuo pačiu ypu kai kuriose miesto centro pastatų plokštumose atsirado ir „vaizdinės agitacijos pano“, nutapyti ant tinko, nes kitaip tą procesą vadinti buvo netikslinga, anuomet netgi pavojinga.
Specialistų nereikėjo ieškoti svetur. Turėjome Šiaulių Pedagoginio instituto Piešimo ir braižybos fakulteto studentus, gabius ir jaunatvišku entuziazmu degančius jaunuolius. Darbas ant pastolių buvo puiki profesinė praktika, o jų kūriniai, sukurti su išmone ir humoru, dar ilgai spinduliavo jaunyste. Jie suteikė miestui to nepakartojamo žavesio, ko nebūtų galėję sukurti profesionalai.
Štai to laikmečio sąrašėlis, įdomus ne tik muziejininkams:
1. „GAMTA, MEDŽIOKLĖ, ŽŪKLĖ“. Iliuzorinė tapyba ant Vilniaus g. 170 pastato aklasienės. Aliejus. Autoriai – stud. R. Ničajus ir A. Mosiejus, diz. – ViP, 1975 m. Nunyko ~1979 m.;
2. „BULVARO PERSPEKTYVA“. Iliuzorinė tapyba ant Vilniaus g. 255 pastato aklasienės. Aliejus. Aut. Ričardas Ničajus, 1977 m. Nunyko ~2014 m.
3. „VAIKAI, BŪKITE ATSARGŪS!“ Sieninis pano ant Žemaitės g. 60 pastato aklasienės. Aliejus. Aut. stud. Saulius Kuzma. 1977 m. Nunyko ~1989 m.;
4. SANITARINIO ŠVIETIMO NAMŲ PASTATO DEKORAS. Iliuzorinė tapyba Gegužės 1-osios (dab. Vasario 16-osios) g. 49 fasade. Jugoslaviški fasadiniai dažai „Sintefasas“. Autorius Stasys Gabalis, diz. ViP, 1978 m.;
5. „MES – MIESTO ŠEIMININKAI“. Dekoratyvinis pano P. Cvirkos g. gyvenamojo namo aklasienėje. „Sintefasas“. Aut. Algis Milašauskas, 1985 m.
6. „RŪTA“. Supergrafika pastato Lenino g. 133 fasade, saldainių fabriko reklama. Aliejus. Aut. Gediminas Tamošiūnas, 1979 m. Nunyko ~1993 m.;
7. „SPARNUOTAS ŽMOGUS — SPARNUOTAS LAIŠKAS“. „Aerofloto“ reklama Vilniaus 215 fasade. „Sintefasas“. Aut. diz. R. Skačkauskas ir diz. ViP. 1978 m. Nunyko ~1986 m.;
8. „BATAS”. Avalynės ateljė reklama Gegužės 1-osios (dab. Vasario 16-osios) g. 55 fasade. „Sintefasas“. Aut. Saulius Kuzma, , 1986 m. Nunyko ~2000 m.;
9. „SAKALO AŠTRI AKIS...“, fotoateljė reklama Gegužės 1-osios (dab. Vasario 16-osios) g. 57 fasade. „Sintefasas“. Aut. Saulius Kuzma, ~1980 m.;
10. „TITNAGAS“. Tapybinė reklama Gegužės 1-osios (dab. Vasario 16-osios) g. 52 pastato fasade. „Sintefasas“. Aut. Stasys Gabalis, diz. ViP 1979 m. Nunyko ~1995 m.;
11. „KVAPAI“. Vilniaus g. 170 fasado supergrafika. „Sintefasas“, Aut. R. Ničajus ir A. Jankauskas, 1980 m. Nunyko ~1982 m., rengiant „Laiko” kino teatrą;
12. „VALERIJONAS – GERIAUSIAS DRAUGAS NELAIMĖJE“. Vaistinės reklama. Vilniaus g. 173. „Sintefasas“. Aut, Algis Milašauskas, diz. ViP, 1982 m.; Nunyko ~1989 m.;
13. „SAVAS KAILIS BRANGIAU UŽ SVETIMĄ!“. Kailių salono reklama. Vilniaus g. 257a., aklasienėje. „Sintefasas“. Aut. Algis Milašauskas, 1983 m. Nunyko ~1993 m.;
14. „KEPYKLA–TEŠLA“. Dekoratyvinis sieninės tapybos pano A. Kleinerio (dab. Trakų) g. 38 pastato fasade. „Sintefasas“. Aut. Algis Milašauskas, diz, ViP, 1985 m. Nunyko ~2002 m.;
15. „KREX, PEX, FEX, S...“. Propagandinis sieninės tapybos pano V. Lenino (dab. Tilžės) g. 118 namo aklasienėje. „Sintefasas”. Aut. Saulius Kuzma, 1986 m. Nunyko ~1997 m.;
16. „ŠIAULIŲ EKSKURSIJŲ BIURAS KVIEČIA!“ Pano ant tinko pastato Lenino (dab. Tilžės) g. 110 aklasienėje. „Sintefasas“. Aut. Algis Milašauskas, 1986 m. Nunyko ~1996 m.;
17. „KUMPIS“, mėsos parduotuvės reklama. Vilniaus g. 215. Tapyba aliejumi, kalinėtas aliuminis, emaliniai dažai. Autorė Dalia Rimdžiūtė, diz. ViP, 1975 m. Nunyko ~1985 m.;
18. „JUS KVIEČIA TOLIMŲ KELIONIŲ MŪZA“. Propagandinis pano geležinkelio tematika pastato aklasienėje šalia Geležinkelio stoties. „Sintefasas”. Aut. Saulius Kuzma, ~1986 m. Nunyko ~1997 m.;
Moralas: ideologijos ateina ir nueina, o anekdotai pasilieka
Apie kiekvieną iš tų darbų atsirado pasakojimų, atsitikimų, perpasakojimų, miesto paskalų. Jie apaugo folkloru, darėsi dar suprantamesni, įgijo įvairių prasmių. Kelias istorijas papasakosiu, bet artistų pavardes nutylėsiu. Dauguma tų veikėjų, manyje matė dizainerį, tų procesų autorių ir organizatorių, tačiau nepastebėdavo, kad aš – ir kraštotyrininkas!
„GAMTA, MEDŽIOKLĖ, ŽŪKLĖ“ (1)
Tai buvo bene vienas iš pirmųjų iliuzorinės tapybos akcentų visoje Tarybų Sąjungoje. Šiaulių Pedagoginio instituto trečiakursis Ričardas Ničajus puikiai perteikė ano laikmečio dvasią ir sarkazmą. Aklasienėje, kuri vėliau buvo užstatyta rekonstruojant kino teatrą „Laikas“. Autorius pavaizdavo tris atidarytus langus, už kurių vyko gyvenimas. Iš viršutiniojo išlindusi ranka barstė trupiniukus paukščiams, kairiajame – laimę nešantis aitvaras, o dešiniajame lange stovėjo du draugu: medžiotojas ir jo šuo. Abu rimti, abu su medaliais, nes medaliais visada puošdavosi Didžiojo Tėvynės karo dalyviai ir revoliucinio judėjimo veteranai.
Tarp antrojo aukšto langų kabėjo nupiešta džiovinamų žuvų kirbinė, su šešėliu nuo jos. Ypač natūralistiškai ši kirbinė atrodydavo prietemoje, apšviesta šalia stovėjusio šviestuvo. Po miestą bene porą metų slankiojo pasakojimas, kaip pora girtuoklėlių, pamatę neaukštai kabančias žuvis, nutarė jas kartimi numušti ir susirinkti. Ilgai ir kantriai kartimi trynė sieną, kol suprato, kad tapo iliuzorinės apgavystės aukomis. Vėliau patys kikendami pasipasakojo tokiems pat draugams, taip ir išplito pasakojimai po miestą.
XX a. pradžios šriftas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Jis derėjo prie „smetoniškos“ architektūros, suteikė pastatui tarpukario nostalgijos, draudžiamos ir baudžiamos sovietmečiu. Ir nuotaika sukurta, ir ideologiškai „prisikabinti“ neįmanoma: oficialiose KP komiteto ataskaitose šis kūrinys buvo įvardintas kaip „vaizdinės agitacijos akcentas gamtosaugine tematika“, nes tik po šia priedanga buvo įmanoma legaliai atlikti miesto dekoro darbus, koreguoti meninį įvaizdį, nuotaiką.
Foto A. Musneckio.
.......................................................................................................
SAN. ŠVIETIMO FASADAS (4) – tebegyvas, nors apiblukęs
Tūkstančiai tokių mūrinukų, atstovaujančių suveltą architektūrinę stilistiką, tebetupi mūsų miestuose, miestukuose. Anuometinių karų, gaisrų nubučiuoti, kelių kartų statybininkų perremontuoti, jie – beveidžiai savo pilkumu. Toks vaizdas niekuomet nesukels klausimų nei estetams, nei poetams, nei išmirusiems tarybiniams ideologams, nei „krūtiems“ kapitalistiniams laikraštininkams.
Šio pastato fasado dekoravimas sutapo su 1978 m. įvykusia jo rekonstrukcija. Tuomet buvo įkurti „Sanitarinio švietimo namai“, gi fasado dekorą dokumentai pavadino „vaizdinės agitacijos pano sveikatos apsaugos tematika“, – apie ano laikmečio politinę poeziją jau esame šnekėję...
Stasio Gabalio sumanymas – neišvaizdų mūro namą padaryti „gražų“, aklasienėje nupiešiant naujus langus, piliastrus, lygias tarpulangių plokštumas dekoruojant tapyta faktūra. Autorius neblogai susitvarkė su užduotimi. Iki šiol mes šį pastatą suvokiame klaidingai, matome vien jo dekorą, maskuojantį „normalų ir kuklų“ tikrąjį fasadą, toks iliuzorinės tapybos įspūdis.
Rasime ir buitinio sarkazmo. Aklasienėje ištapytos durys jau užkaltos, o ant jų prisegtas popiergalis, nelabai raštinga ūkvedžio ranka iškeverzotas: „Įėjimas iš kiemo pusės“. Žiūrovas, pats raštelį „atradęs“, nejučiomis tampa autoriaus įtaigos auka, miesto simpatiku.
Kultūringas žmogus niekada kitam nedarys to, ko jį išmokė gyvenimas.
.......................................................................................................
„TITNAGAS“ (10)
Prieškarinei „Titnago“ spaustuvei, gyvavusiai toje pačioje vietoje ir apie 1963-uosius sulaukusiai kapitalinio remonto, septintajame dešimtmetyje atėjo laikas, kai buvo pastebėta jos strateginė vieta – dominavimas garbioje Vasario 16-osios ir Trakų g. sankirtoje. O jei ją dekoravus tipografinėmis klišėmis ir šriftais, kuriuos ji vienintelė respublikoje tebeturėjo neišnešiotus, nesusprogdintus, neišvogtus? Juk „Titnago“ spaustuvėje daug gerų ir pažangių knygų buvo atspausdinta, laikraščių.
Nutarėme tipografine maniera dekoruoti tipinio statinio tarpulangių plokštumas. Prieškario šriftas bei išpildymo maniera neišraiškingam pokario pastatui suteikė „smetoniškos“ dvasios. Budrusis LKP Šiaulių miesto komitetas operatyviai reagavo ir į senovinį „Titnago“ firmos ženklą, ir į pagarsintą spaustuvės įkūrimo datą – 1923 metus: ar tik ne „smetoniškos“ Lietuvos propaganda!?
Buvo paaiškinta, kad emblema mena pažangius žmones, „Kultūros“ bendriją, kuri anais laikais „Titnage“ spausdino laisvamanių literatūrą, kad „tuomet tai buvo labai labai progresyvu“ Tą tik ir temena ši data. Gavęs išsamią informaciją, LKP komitetas atstojo.
Užtat rusišką šriftą prieš dešimt metų viena lituanistė pastebėjo. Todėl visą fasadą lygiai nudažėme. Estetiška ir pilka, nors spalva – balta.
...................................................................................................................................
„TEŠLA–KEPYKLA“ (14)
Tai – vienas iš gražiausių dekoratyvinių pano, atliktų „Sintefasu“. Su autoriumi Algirdu Milašausku net penkiolika kartų koregavome eskizus, kol buvo sustota prie galutinio varianto. Projektą ruošti padėjo ir Arvydas Jankauskas, baigęs dizaino specialybę Leningrade.
Iliuzorinio užrašo „Kepykla“ raidžių skaičius atitiko fasade esančių langų skaičių. Tarp raidžių ištryškusi tešla suformavo ištežusį, anemiškos formos šriftą „Tešla“. Iš pirmo žvilgsnio visa kompozicija priminė smegenis ar batoną. Mėlyname fone, viršuje, matėsi Leonido Brežnevo citata iš jo kūrinio „Plėšiniai“ lietuvių ir rusų kalbomis: „Žmogus augina duoną, duona augina žmogų“.
Šis dekoratyvinis pano taip pat buvo įrašytas KP miesto komiteto ataskaitose kaip „vaizdinės agitacijos akcentas maisto pramonės išvystymo tematika“. Leonido Brežnevo citata buvo ideologinė būtinybė. Šis figos lapas pridengė gražią, tačiau „beidėjinę“ kompoziciją, kuri miestui nedarė gėdos, nes anuomet „žmogus augino duoną, o žmogų augino Leonidas lličius Brežnevas“...
Kaip kepykloje daro riestainius? Paima skylę ir ją apvynioja tešla.
......................................................................................................................
„BULVARO PERSPEKTYVA“ (2)
Pirmas įspūdis saulėtas, dvelkia optimizmu, sočiu, šviesiu gyvenimu. Tik geriau įsižiūrėjęs į nutapytus žmones, žiūrovas pamatydavo tai, ko „nepastebėdavo“ profesionalūs tapytojai ar „matytojai“: na, nebent tik pirmame plane stoviniuojantį madingą jaunimą, to laikmečio mini sijonėliais ir platėjančiomis kelnėmis, į kurias partiniai ideologai žiūrėdavo labai įtartinai. Matyti ir autoriui pažįstama „babytė“, pas kurią jis nuomojo kambariuką. Ji, su anūku ir „taše“, išėjo apsipirkti. Kiek toliau – skrybėlėtas rusas veteranas su auksiniais dantimis ir su „sietkomis“, nešamomis abiejose rankose. Šalia jo – rusė žmona, dribli peroksidinė blondinė. Ant suoliuko, šalia gėlių gazonų, sėdi „pliušinis desantas“. Tai ukrainietė, atvažiavusi į Pabaltijį apsipirkti. Ji ilsisi, laukdama draugių išeinant iš „univermago“, lukštena ir spjaudo „siemkas“. Štai kodėl šalia jos buriasi, lesinėja balandžiai.
Kompozicijoje ilgam pasiliko užslėptas socialistinio miesto sarkazmas.
Grupelėje, dešinėje viršuje, galima atpažinti ir to laikmečio artimesnius draugus: Saulių, Vitaliją, Vilių, Virginiją ir kitus. Save Ričardas nutapė pano apačioje, po stogeliu, iškišusį galvą iš kanalizacijos liuko.
... sučirškė telefonas vyr. dailininko kabinete, skambino iš partijos komiteto, ideologijos skyriaus vedėjas a.a. V.Z.: „Tu ką, V. Puronai!? Visai išprotėjai! Kodėl save išpaišei, kas leido!? Veteranai piktinasi, sako, kad... Tuoj pat marš prie fasado! Behom!...“
Netrukus prie kūrinio prisistatė ir vyriausiasis miesto ideologas. Ilgai tyrinėjo piešinį pro akinių viršų, tyliai, bet protingai burbėdamas panosyje: „Jaunimo, komjaunuolių – yra, darbo žmonių atstovų – irgi yra, veteranų – irgi... gerai, čia neprisikabinsi. O kas leido tau save išsipiešti, draugs dailininke? Kai nusipelnysi, mes garbės lentoje tave ištapysime, o dabar marš ant pastolių ir save užmaliavok! Ir kad man nė ny-ny!...“ Pro akinių viršų bukai peržvelgė protingu ideologo žvilgsniu, apsisuko ir nuėjo.
Užlipau pastoliais, pasiėmęs rožinių dažų, „nuskutau“ savo barzdą, tapęs panašus į V. Leniną. Su mėlynu velveto švarku ir aplanku pažastyje...
Ką veiktų ateistai, jei religijos nebūtų?
Šis pano buvo pamėgtas žmonių. Per savo gyvavimo laikotarpį niekada nebuvo apmėtytas nešvariu sniegu, o ir autoriui, išlindusiam iš kanalizacijos, nebuvo pripiešti ūsai. Kūrinys disciplinavo aplinką, ne tik puošė.
Tapytas tinkas – laikinas dalykas. Iš ano spalvingo ir sarkastiško pasaulio, sustingusio ant sienos, beliko tik ši nuotrauka.
........................................................................................................
„KREX, PEX, FEX“ (15)
Buratino nuotykiai tarybiniams vaikučiams ir jų tėveliams – sava, nuo mažens pažįstama tema. Saulius temą pasirinko nekaltą, nors talpią: Buratinas „Kvailių šalyje“ užkasa savo pinigėlius, galvodamas, kad iš jų išaugs medelis su trirublinėmis vietoj lapų. Iš už užkeikimo stebuklažodžių „KREX, PEX, FEX“, sukomponuotų iš blokinių raidžių, žiopliuką Buratiną stebi klastingoji lapė Alisa ir katinas Bazilijus. Šis pano turėjo agituoti žmones laikyti savo santaupas Valstybinėje taupomojoje kasoje.
Sarkastinis „Kvailių šalies“ įvaizdis kažkodėl neužkliuvo miesto ideologams, bet ideologinis skandalas vis dėlto būbtelėjo. Ne ten, kur buvo tikėtasi. Ir ne bet kaip! Ir ne bet koks! Dabar tai linksma prisiminti.
Aistros sukilo dėl užrašo. „Ką reiškia tas „PAIX“, kokia kalba parašytas? Su kuo suderinta, kas leido? Tuojau pat prašau ateiti į biurą ir pasiaiškinti“, – skambino antroji KP miesto sekretorė L.R. Netrukus su „pirminiu šaltiniu“ – A. Tolstojaus „Buratino nuotykiais“ – stovėjau prieš miesto ideologų elitą. Prieš pačius-pačius protingiausius Šiaulių miesto žmones.
Klausimai nepakito: „Kodėl „PAIX“?!“ Jie girdėjo, kad itališkai ar prancūziškai tai reiškia „taika“, bet kodėl italų kalba Šiauliuose?“ Paaiškinau, kad tai – burtažodis, kurį rašytojas įdėjo į Buratino lūpas. Atverčiau „pirminį šaltinį“ ir ideologams parodžiau pasakos puslapį su tais trimis stebuklingaisiais žodžiais, be to, paaiškinau, kad prekybos reklamos LKP komitete derinti iki šiol nereikėdavo...
Apsikvailinę patys protingiausieji miesto žmonės užgiedojo kitaip, nes kas jiems beliko daryti? „A-a-a-a... bendrai, tai ir reklamą reikėtų derinti Partijos komitete, kad tu čia nepripaišytum mums ko nors. Iš Jūsų, dailininkų, visko galima tikėtis...“. Mintyse pasibjaurėjau valdžioje sėdinčiais išminčiais – jie užmiršo, kad aš neužmiršiu.
Kai grįžęs apie šį incidentą piktai kikendamas papasakojau Sauliui Kuzmai, jis pasisiūlė burtažodžio tęsinyje pripiešti raidę „S“, tarsi ketvirto žodžio, netilpusio fasade, pradžią – „SEX“. Taip ir padarėme.
Žmonėms patiko, nes tuo laiku po Šiaulius slankiojo šis sparnuotas posakis: „Tarybų šalyje geriama viskas, kas skysta, ir dulkinama viskas, kas kruta“.
...........................................................................................................................................
SVARSTYTOJŲ PAVARDĖS NUSIMĖTĖ ALGALAPIUOSE...
Sunku suskaičiuoti visas tas komisijas, kurios mane svarstė anuomet ir dabar, tačiau nepamenu nė vienos, vertos pagarbos. Sovietmečiu – ne tik dėl Buratino, ne tik dėl estų ekskursijos į Kryžių kalną ar smetoniško šrifto... Dėl „bekiaušių“ partijų negerbimo mane sąjūdininkai svarstė. Dabartiniai valdžios kabinetai – dėl nepagarbos jiems, dėl nelegalaus „Penktojo kėlinio“, dėl tento su užrašu „Šiauliai – universitetinis miestas“, dėl...
Kaip kraštotyrininkas jaučiu pilietinį niežulį tų „svarstyklių“ pavardes paviešinti. Juk jos – mano kūrybinis fonas, mano kūrinių bendraautoriai, manosios mūzos! Man juk pažįstami ir dabartiniai veikėjai, kurie savo bukumu dabartinį valstybės tarnautojų luomą pavertė tautos priešų luomu, valstybės tarnybą – mygiu, o Tėvynę – internatu, iš kurio lemta emigruoti.
Nuotraukos iš autoriaus archyvo.
Vilius Puronas