Zoselė nebeužeis

PAP­RAS­TOS IS­TO­RI­JOS

Zo­se­lė ne­beu­žeis

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Zo­se­lė ir Ja­dziū­nė – se­nos vai­kys­tės drau­gės. Au­go kai­my­nys­tėj, mo­kė­si kar­tu, vy­rus ta­me pa­čia­me kai­me su­si­ra­do, o kai abi naš­lė­mis li­ko, tai ir vi­sai su­pa­na­šė­jo. Kaip se­se­rys gy­ve­no kai­my­nys­tėj.

Bu­vo tik vie­nas da­ly­kas, ku­ris jas sky­rė: Zo­se­lė my­lė­jo ka­tes ir vi­sa­da po­re­lę jų tu­rė­jo. O pas Ja­dziū­nę ka­tės neuž­si­bū­da­vo: tai kaž­ko ap­siė­du­sios nu­gaiš­da­vo, tai po ma­ši­na pa­kliū­da­vo, tai šiaip – tie­siog ding­da­vo iš kie­mo.

Vi­są gy­ve­ni­mą Zo­se­lė, jei tik bu­vo rei­ka­las, iš sa­vo ka­čių va­dos ke­lis ka­ti­nu­kus kam nors ati­duo­da­vo, nes Zo­se­lės ka­ti­nai bu­vo pa­klau­sūs ir ži­no­mi kaip šva­rūs, draus­min­gi ir la­bai pe­liau­ni.

Ko­dėl jie pa­si­keis­da­vo, pa­kliu­vę pas Ja­dziū­nę – pa­slap­tis. Pa­bu­vę ke­lias sa­vai­tes, jie pra­dė­da­vo kniauk­ti nak­ti­mis, dar­že lys­ves iš­kaps­ty­da­vo, viš­tu­kus dai­go­da­vo ir net am­ži­na­til­sį Ja­dziū­nės vy­rui Va­ciui į ba­tus pri­va­ry­da­vo, jei tas įkau­šęs na­mo grįž­da­vo.

Ši­taip ne­do­rai pra­gy­ve­nę pas Ja­dziū­nę ko­kius po­rą me­tų, tie ka­ti­nai ko­kiu nors bū­du ap­leis­da­vo Ja­dziū­nės kie­mą, tai­gi tek­da­vo pas Zo­se­lę už­si­pra­šy­ti ma­žiu­kų iš nau­jos va­dos. Ir taip be­ne pen­kias de­šim­tis me­tų.

Štai ir šį pa­va­sa­rį – pra­džioj, sa­vai­tę pra­gu­li­nė­jęs, nu­gai­šo Rai­nis, pa­skui ir Mur­kę ra­do nu­dauž­tą ant ke­lio. Ati­dū­sa­vo Ja­dziū­nė sa­vo ka­ti­nų, pa­ka­sė gi­liai po obe­lim, ir pa­su­ko link Zo­se­lės nau­jų už­si­pra­šy­ti.

Zo­se­lė su­ti­ko at­rink­ti gra­žiau­sius, kai tik jos Mar­ce­lė (Zo­se­lė sa­vo ka­ti­nams žmo­nių var­dus duo­da­vo) at­si­ves. Jau la­bai sto­ra Mar­ce­lė gu­lė­jo čia pat, ant suo­lo ga­lo, ir pri­ta­ria­mai mur­kė.

Iš nau­jos va­dos Zo­se­lė Ja­dziū­nei at­rin­ko tris­pal­vę ka­ty­tę ir rai­ną ka­ti­nu­ką. Mar­ce­lė, su ma­žy­liais įgul­dy­ta į pin­tą krep­šį, pri­si­mer­kus žin­dė ka­tu­kus ir bu­vo la­bai pa­ten­kin­ta, kai Bo­lius (toks ka­ti­no var­das) įsliuok­da­vo į krep­šį ir su­si­ran­gy­da­vo jai už nu­ga­ros.

Ir at­si­tik tu man taip, kad kai tik ka­tu­kai ūg­te­lė­jo ir be mo­ti­nos ka­tės ga­lė­jo pui­kiau­siai ap­siei­ti, Ja­dziū­nei pra­dė­jo ras­tis vi­so­kių rei­ka­lų. Pir­miau­sia, po­rai sa­vai­čių iš­va­žia­vo į mies­tą pas duk­rą, nes to­ji su vy­ru Tur­ki­jon ato­sto­gaut iš­vy­ko, o vai­kus pa­li­ko na­mie.

Po to Ja­dziū­nė il­gai slau­gė su­si­rgu­sią sa­vo se­se­rį ki­tam Lie­tu­vos ga­le, tai­gi vėl ka­ti­nų pe­rė­mi­mą te­ko ati­dė­ti. Pas­kui pa­ti iš­va­žia­vo pail­sėt pas sū­nų į pa­jū­rį, kur dau­giau pa­skui anū­kus laks­tė, ne­gu pa­jū­ry­je gu­li­nė­jo.

Ga­liau­siai su­lau­kus, kol Ja­dziū­nė iš vi­sų ke­lio­nių grįš, jau va­sa­rai į pa­bai­gą per­si­ri­tus, Zo­se­lė ne­te­ko kant­ry­bės ir nuė­jo pas Ja­dziū­nę bar­tis, kam ši kati­nu­kų už­si­pra­šė, o ne­pa­sii­ma. Ke­tu­ri ka­ti­nai kie­me – jau dau­go­ka.

Ja­dziū­nė vi­rė avie­tes. Lan­gas bu­vo pra­vi­ras, to­dėl šir­šės, už­ju­tu­sios ver­da­mos uo­gie­nės kva­pą, nors ir vai­ko­mos bal­ta pa­šluos­te, vis ap­link Ja­dziū­nės gal­vą bir­bi­no. Ja­dziū­nė jas pa­šluos­te pliaukšt, tos at­šo­ka oru į šo­ną, ir vėl at­gal – tai prie šaukš­to, tai prie stik­lai­nio. Ga­liau­siai vie­na pri­muš­ta cvak­te­lė­jo Ja­dziū­nei į ran­ką.

Tik spė­jo Ja­dziū­nė iš­trauk­ti iš ran­kos ge­luo­nį, kai ant slenks­čio Zo­se­lė be­sto­vin­ti. Pik­ta, rim­tam po­kal­biui nu­si­tei­kus.

Ja­dziū­nė pul­di­nė­ja su­gel­ta ran­ka, o Zo­se­lė nuo slenks­čio be įžan­gų pi­la, kad ši jau vi­sai pra­ra­do gė­dą: ka­ti­nų už­si­pra­šo, o kai atei­na lai­kas pa­siim­ti, tai ir akių ne­be­ro­do. „Sle­pies, ar ką? O gal per­si­gal­vo­jai? Tai taip ir sa­kyt rei­kė­jo, gal kam įsiū­lius bū­čiau, o da­bar kur to­kius, jau be­veik užau­gu­sius, be­dė­siu? Jau to­li­mam kie­me sun­kiai bepripras...“

Ja­dziū­nė, spaus­da­ma tvink­čio­jan­čią ran­ką, sko­lin­ga ne­li­ko: „Ot svar­bu­mas, Jėzusmarja... Katinai nepaimti... Taigi jau pa­tys pas ma­ne per tvo­rą lan­džio­ja. Gal su bal­da­ki­mu tu­riu aš jų ateit par­si­neš­ti? Grūsk per tvo­rą, ir baig­ta.“

Zo­se­lei net amą už­trau­kė nuo to­kio at­sa­ky­mo. „Tai kaip tu ga­li ši­taip? Čia juk gy­vas pa­da­rė­lis, skai­tyk, nuo tė­vo-mo­ti­nos at­plė­šia­mas. Ma­nai, kad ka­ti­nas, tai jaus­mų ne­tu­ri? Per tvorą...Tave taip per tvo­rą iš­kiš­tų, kaip jaus­tu­meis?“

Ja­dziū­nė įsi­spren­dė vi­du­ry vir­tu­vės ir rė­žė, ne­rink­da­ma žo­dių: „Tu ma­nęs su ka­te ne­ly­gink. Tai tu, sa­vo vai­kų ne­su­lau­kus, su ka­tėm kaip su vai­kais vi­sa am­žių bo­bu­tuo­jies. O man Die­vas ne­pa­gai­lė­jo ir vai­kų net po­rą da­vė, taip kad la­bai ge­rai ži­nau, kur ka­ti­no, o kur žmo­gaus vie­ta.“

Čia Zo­se­lė pa­si­ju­to kaip šal­tu van­de­niu per­pil­ta. Nu­lei­do gal­vą, įkvė­pė oro ir pa­sa­kė: „Tai, ži­nok, ta­da vis­kas tuom ir pa­sa­ky­ta. Tu gy­venk su sa­vo vai­kais, aš su sa­vo ka­ti­nais. Ir kad į ma­no kie­mą ko­jos ne­be­kel­tum, su­pra­tai?“

„Eik tik, eik, la­kink sa­vo kates...Labai čia man reikia...“ – nu­si­su­ko Ja­dziū­nė ir įmer­kė tvink­sin­čią ran­ką į ki­bi­rą su šal­tu van­de­niu.

Zo­se­lė išė­jo. Kaip ža­dė­jo, taip ir pa­da­rė: vi­sus ke­tu­ris ka­ti­nus pri­žiū­rė­jo. O Ja­dziū­nė, ke­lis kar­tus per tvo­rą žvilg­te­lė­jusi į drau­gės kie­mą, nu­ta­rė ne­si­že­min­ti, ne­kal­bin­ti ir net ne­si­svei­kin­ti.

„Pa­ma­nyk, atsirado... Pamokys, matai... Ji už ma­ne ke­tu­riais mė­ne­siais jau­nes­nė. Tai ji tu­ri ateit ir at­si­pra­šyt, kam ma­ne taip įžei­dė. Aš tai jau tik­rai nei­siu“, – gal­vo­jo sau Ja­dziū­nė, ir net „la­bas“ su­si­ti­ku­si gat­vėj Zo­se­lei ne­be­sa­kė.

Taip atė­jo žie­ma. Va­ka­rais Zo­se­lės kie­me nuo lan­gų nu­dryk­da­vo il­gi švie­sos ruo­žai, tar­si kvies­da­mi Ja­dziū­nę ne­pa­si­di­džiuo­ti ir už­suk­ti ar­ba­tos. To­kie pa­tys ir nuo Ja­dziū­nės lan­gų nu­dryk­da­vo. Ir Ja­dziū­nė pa­gal­vo­da­vo, o gal šian­dien Zo­se­lė ims ir užeis? Gal ne ar­ba­tos, gal drus­kos ar deg­tu­kų pa­si­sko­lint. Daž­nai net ty­čia du­rų neuž­ra­kin­da­vo.

Bet Zo­se­lė nė­jo. Ir Ja­dziū­nė nė­jo.

Nuė­jo tik ta­da, kai į Zo­se­lės na­mus ta­ke­lis eg­li­ša­kiais pa­bars­ty­tas bu­vo. Nu­mi­rė Zo­se­lė. Net­ru­kus po Nau­jų­jų už­mi­go ir ne­beat­si­bu­do.

Ja­dziū­nė nu­pir­ko di­de­lį vai­ni­ką, pa­sta­tė ga­le kars­to, sto­vė­jo il­gai, žiū­rė­jo į sa­vo ne­gy­vą, nu­smai­lė­ju­sia no­se­le ir to­kią pa­si­kei­tu­sią drau­gę, o min­ty­se vis at­si­pra­ši­nė­jo. „At­leisk man, Zo­se­le, kad ta­da taip... Jau ši­taip dur­nai ta­da pa­sa­kiau, kad nei žmo­gui, nei ku­ni­gui išpažinti... Aš juk taip net ne­gal­vo­jau nie­ka­da, čia per tą šir­šę, per jos ge­luo­nį vis­kas. Ar ti­kė­jau­si, kad išei­si taip ne­grįž­ta­mai? Juk tiek lai­ko ir pro­gų bu­vo vėl ateit, apsikabint... Do­va­nok, Zo­se­le, už ma­no pui­ky­bę. Ma­niau, dar yra lai­ko, dar ateis die­na, dar su­siei­sim. O va ko­kioj die­noj susiėjom... Dovanok... Nors anam pa­sau­ly atleisk...“

Iš šir­dies verk­da­ma, Ja­dziū­nė ėjo pa­skui kars­tą vi­są ke­lią iki ka­pi­nai­čių. Ne­jau­tė nei šal­čio, nei vė­jo, min­ty­se vis at­lei­di­mo mels­da­ma. Tik ne­leng­vė­jo nei nuo tų at­si­pra­šy­mų, nei nuo aša­rų. Jau pa­vė­luo­ta.

Grį­žusi na­mo ra­do ant laip­tu­kų vi­sus ke­tu­ris Zo­se­lės ka­ti­nus. At­ra­ki­no na­mus, ati­da­rė du­ris ir iš­ta­rė: „Na, marš į vi­dų, šalta... Ei­kit, ei­kit, pie­no įpil­siu.“

Įsi­lei­du­si ka­ti­nus, už­si­ra­ki­no du­ris iš vi­daus. Zo­se­lė jau ne­beu­žeis.