Patarimai: apie kriaušes, rožes ir citriną

Patarimai: apie kriaušes, rožes ir citriną

Pa­ta­ri­mai: apie kriau­šes, ro­žes ir cit­­ri­­ną

Jau šeš­ti me­tai kriau­šė ne­mez­ga vai­sių, nors per­kant so­di­nu­ką sa­kė, kad de­rės ket­vir­tai­siais me­tais. So­di­no­me ru­de­nį. Ką tu­rė­tu­me ži­no­ti apie kriau­šių prie­žiū­rą?

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Kriau­šės de­rė­ti pra­de­da 5–7 me­tais.

Šiems vais­me­džiams rei­kia dau­giau ši­lu­mos ir švie­sos nei obe­lims, to­dėl jie ge­riau au­ga pie­ti­niuo­se kraš­tuo­se. Ki­ta ver­tus, kriau­šės il­gaam­žiš­kes­nės už obe­lis.

Kad su­lauk­tu­mė­te ge­ro der­liaus, reik­tų pa­so­din­ti iš­kart 2–3 kriau­šių rū­šis.

So­din­ti ga­li­ma tiek pa­va­sa­rį, tiek ru­de­nį, vie­ta tu­ri bū­ti sau­sa, švie­si, dir­va – der­lin­ga. Ne­mėgs­ta per­so­di­ni­mo, ypač po 3 me­tų.

Prie­žiū­ra – to­kia kaip ir obe­lų, tik žie­mą kriau­šės la­biau bi­jo šal­čio. Jau­nus me­de­lius rei­kia deng­ti ar­ba ap­kas­ti snie­gu.

Pa­ša­lu­sios kriau­šės pa­va­sa­rį išau­gi­na daug vil­kūg­lių. Tuos, ku­rie au­ga ver­ti­ka­liai, rei­kia iš­pjau­ti, pa­lik­ti tik au­gan­čius į ša­lis.


Prieš ke­le­rius me­tus pa­si­so­di­nau ro­žę, bet po dvie­jų žie­mų ji su­lau­kė­jo ir at­ro­do kaip pa­pras­tas erš­kė­tis. Ko­dėl?

Lie­tu­viš­kas erš­kė­tis yra at­spa­rus šal­čiui, to­dėl kul­tū­ri­nės ro­žės į jį įskie­pi­ja­mos. Iš įskie­py­to­sios ro­žės aku­tės, virš po­skie­pio, ir au­ga to­ji gra­žio­ji ro­žė.

Gal­būt jūs nu­si­pir­ko­te at­vež­ti­nį so­di­nu­ką, ku­ris bu­vo įskie­py­tas į ki­tų kraš­tų erš­kė­čius, to­dėl ir nu­ša­lo. Ar­ba la­bai jau no­rė­jo „pa­si­reikš­ti“ mū­sų kraš­to erš­kė­tis – ir ėmė iš šak­nų leis­ti sa­vuo­sius ūg­lius. Jei­gu jūs tų ūg­lių ne­pjo­vė­te, lei­do­te jiems ve­šė­ti, ga­liau­siai jie nu­stel­bė kul­tū­ri­nę ro­žę.

Lau­ki­nius ūg­lius rei­kia ša­lin­ti, vos tik jie pa­si­ro­do. Že­mę ap­link jį at­kas­ki­te ir nu­pjau­ki­te ašt­riu pei­liu prie pat šak­nies pa­grin­do. Jei­gu nu­pjau­si­te pa­lei že­mę, tai tik dar la­biau pa­ska­tins jo at­ža­lų au­gi­mą.


Ar įma­no­ma cit­rin­me­dį išau­gin­ti iš kau­liu­ko? Kaip tai pa­da­ry­ti?

Pap­ras­čiau – iš so­di­nu­ko, bet ga­li­ma ir iš kau­liu­ko. Pas­ta­ruo­ju at­ve­ju vai­sių teks lauk­ti il­gai: nuo pen­ke­rių iki pen­kio­li­kos me­tų. Ga­li bū­ti, kad cit­rin­me­dis vi­sai ne­žy­dės, bet jei pa­si­seks – ga­li pra­žys­ti ir po tre­jų me­tų. Pa­vyz­džiui, pa­so­di­nę ža­lio­sios cit­ri­nos sėk­liu­kę, vai­sių ga­li­te ti­kė­tis jau ket­vir­tai­siais me­tais.

Kau­liu­kus (kuo di­des­nius ir svei­kes­nius) pa­rą pa­mir­ky­ki­te au­gi­mą sti­mu­liuo­jan­čia­me tir­pa­le ir pa­so­din­ki­te į in­dą, ku­ria­me yra skys­čio nu­te­kė­ji­mo sky­lu­čių (ge­riau ke­le­tas). Ge­riau nu­si­pirk­ti spe­cia­laus su­bstra­to cit­ru­si­niams vai­siams, bet tiks ir so­do že­mė, su­mai­šy­ta su upės smė­liu. Va­zo­ne pa­da­ry­ki­te ge­rą dre­na­žo sluoks­nį. Lais­ty­ki­te tik su­bstra­tui iš­džiū­vus.

Kai cit­rin­me­dis ims žy­dė­ti, vi­sus žied­pum­pu­rius ge­riau nu­skin­ki­te, ant­raip per­žy­dė­jęs au­ga­las ims silp­ti.

Cit­rin­me­dį per­so­din­ki­te du­kart per me­tus: anks­ti pa­va­sa­rį ir va­sa­rą.

Tu­rė­ki­te gal­vo­je, kad sa­vo „tė­vų“ rū­šies sėk­liu­kė ne­bus iš­sau­go­ju­si... nors pa­si­tai­ko ir išim­čių.