
Naujausios
Joniškio magdeburgija turėjo išskirtinių ypatumų
Komplikuota XVI–XVIII amžiaus magdeburginio Joniškio istorija iš dalies skiriasi nuo kitų panašaus dydžio Lietuvos miestų ir miestelių. Joniškiečiai aktyviai priešinosi valdovui ir iškovojo teisę patys rinkti vaitą – pagrindinį miesto prižiūrėtoją, nors įgyvendinti realiai tai nebuvo lengva. Be to, Joniškis turėjo išskirtinį bruožą – miestelėnų sueigą, simbolizavusią demokratijos apraiškas, nes reikalus galėjo spręsti dauguma gyventojų.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Miestų autonomija – prieš 1000 metų
Valdovų rūmų Ekskursijų ir edukacijos skyriaus vadovė istorikė kraštietė Lirija Ulvidaitė-Steponavičienė Joniškio miesto 400 metų ir parapijos 480 metų įkūrimo proga Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje pakviesta skaityti pranešimą „Magdeburginio Joniškio istorijos akimirkos (XVI–XVIII amžiais)“, pastebėjo, kad miestų autonomija Europoje prasidėjo maždaug apie 1000-uosius metus. Toks modelis, liudijantis ryžtą patiems tvarkytis reikalus ir turėti tam tikrą nepriklausomybę nuo valdovo, nebūdingas arabų kraštams ir platesniam Rytų pasauliui.
Magdeburgo teises (pagal to paties pavadinimo Vokietijos miesto tvarkos modelį – aut. past.) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1387 metais gavo Vilnius, 1408 metais – Kaunas.
XVI–XVII amžiuje pastebima didžioji Magdeburgo teisių suteikčių banga, į kurią pateko ir Joniškio miestas, tačiau magdeburginė jo istorija, trukusi du amžius, buvo komplikuota.
Kaip vaitas pergudravo miestiečius
Žygimantas III Vaza Magdeburgo teises Joniškiui suteikė 1616 metais. Gyventojams leista rinkti pareigūnus, statyti rotušę, vykdyti teismą, rengti ketvirtadienio turgus, du metinius prekymečius ir kita.
Miesto savivaldą sudarė valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio skiriamas vaitas, renkami magistrato pareigūnai: burmistras, tarėjai bei suolininkai.
Vaito pareigas per Joniškio magdeburgijos istoriją ėjo ir LDK kanceliarijos raštininkas, ir valdovo brolio kambarinis, Žemaičių kunigaikštystės pilininkas, tijūnai. Joniškio vaitas labai retai pačiame Joniškyje gyvendavo. Nepaisant to, miestelėnai jam turėjo suteikti sklypą, pastatyti teismo namą, iš mėsos krautuvėlės ir smuklės vaitas imdavo savo naudai pajamas.
XVII–XVIII amžių sandūroje joniškiečiai nebepageidavo gyventi pagal tokią tvarką ir išsireikalavo iš valdovo, kad jis skirtų tokį vaitą, kuris vykdytų miestiečių nustatytas sąlygas. O vėliau netgi buvo leista patiems joniškiečiams vaitą rinkti. Tačiau, pasak istorikės Lirijos Ulvidaitės–Steponavičienės, tokia teisė, egzistavusi popieriuje, realiai buvo sunkiai įgyvendinama. Kadangi šios pareigos buvo skiriamos iki mirties, anuomet valdovo paskirtasis vaitas Pranciškus Karpis perleido jas savo sūnui ir tokiu būdu joniškiečius pergudravo.
Miestiečių sueiga – demokratijos bruožas
Nors tarėjų miestuose paprastai būdavo 11, Joniškis tuo pasigirti negalėjo. Bene didžiausias dokumentuose minimas skaičius – keturi.
Suolininkų mažesniuose miestuose būdvo nuo dviejų iki šešių, vėlgi Joniškyje kai kada būdavo vos vienas.
Istorikė pastebi įdomų faktą, kad XVIII amžiuje magistrato pareigūnai atostogaudavo, kaip ir dabartiniai rajono vadovai, o jų atostogos kartais trukdavo pusantro mėnesio.
Valdovo skiriamo vaito ir miestiečių renkamų suolininkų bei magistrato nuomonės daugeliu klausimų išsiskirdavo, tad joniškiečiai, sekdami Kauno pavyzdžiu, pasitvirtino jų santykius reguliuojantį dokumentą – vilkierių.
Joniškio magdeburgija turėjo ypatumą – miestiečių sueigą, liudijančią demokratinę sistemą. Tokie susirinkimai paprastai vykdavo du kartus per metus, bet esant būtinybei, ir dažniau. Dokumentuose fiksuojama, kad vienais metais rinktasi net šešis kartus. Sueigos spręsdavo įvairius klausimus, tarp jų – skolų išieškojimo, būdų, kaip išvengti dažnokai miestą siaubusių gaisrų. Per visą magdeburginę istoriją L. Ulvidaitė–Steponavičienė suskaičiavo mažiausiai 12 gaisrų, kada nukentėjo visas arba dalis Joniškio miesto, kurio pastatai buvo mediniai, tad ugnis nuniokodavo dideles teritorijas. 1752 metais sudegė ir lentvaičio (vaito pavaduotojo – aut. past.) namas, kuriame pražuvo gausa autentiškų svarbių dokumentų.
Ne sykį degė ir miesto Rotušė, kurios spėjamus pamatus, kur dabar stovi Baltoji sinagoga, prieš kelerius metus nustatė archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas.
Joniškis į stambų prekybinį miestą neišaugo, nors ir buvo prie gero prekybinio kelio į Rygą, turėjo neblogą susisiekimą su Klaipėdos bei Liepojos uostais. Tai, anot istorikės L. Ulvidaitės–Steponavičienės, galėjo lemti ne tik išorinės, bet ir vidinės priežastys – dalies miestiečių nuolankumas.
Joniškis – bajorų miestas?..
Archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas, kurio iniciatyva per miesto šventę Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos fasadą papuošė bajorų, 1840–1845 metais kovojusių už savivaldos atgavimą, herbai, pranešimą papildė informacija, kad joniškiečiai anuomet surašė penkis lapus reikalavimų Rusijos vidaus reikalų ministrui. Sąlyginę laisvę jie atgavo, turėjo teisę į žemę, tačiau savivaldos institucijų – ne.
Anot dr. E. Vasiliausko, Joniškį galima vadinti bajorų miestu. Net 33 procentai iš XIX amžiuje Joniškyje gyvenusių krikščionių turėjo bajorystės titulą. Tiesa, daugelis jų didelių žemių nevaldė, turėjo keturis penkis hektarus ir to pakako būti pilnateisiu nariu. Kai kurie žemvaldžiais tapdavo per santuokinę liniją, vesdami turtingas nuotakas, kaip elgėsi bajorai Goesai. Tuo tarpu, kai kurie valstiečiai, pavyzdžiui, dokumentuose minimi Lataičiai, turėję net 180 hektarų.
Autorės nuotr.
HERBAI: Jono Avyžiaus viešąją biblioteką tebepuošia šventei pakabinti už Joniškio miesto savivaldą 1840–1845 metais kovojusių bajroų herbai.
REALYBĖ: Pasak istorikės Lirijos Ulvidaitės–Steponavičienės, joniškiečių iškovota teisė patiems rinkti vaitą, egzistavusi popieriuje, realiai buvo sunkiai įgyvendinama.
BAJORIJA: Pasak dr. Ernesto Vasiliausko, miesto šventei pasipuošusio bajoriškais rūbais ir Žygimanto III Vazos laikų vėliava, Joniškis buvę bajorų miestas: net 33 procentai XIX amžiuje čia gyvenusių krikščionių turėjo bajorystės titulą.