„Žemaitės“ premija – pagarba rašytojai ir rašytojams

„Že­mai­tės“ pre­mi­ja – pa­gar­ba ra­šy­to­jai ir ra­šy­to­jams

Bir­že­lį Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je įteik­ta 44-oji Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja. Šių­me­ti­nė pre­mi­jos lau­rea­tė – ra­šy­to­ja Al­do­na Ru­sec­kai­tė įver­tin­ta už ro­ma­ną „Že­mai­tės pa­slap­tis“.

Įs­teig­ta dar 1966 me­tais tuo­me­ti­nio „Že­mai­tės“ ko­lū­kio, pre­mi­ja pa­skli­do ne tik po Že­mai­ti­ją, bet ir po vi­są Lie­tu­vą. Jos lau­rea­tai – že­mai­čiai, dzū­kai, aukš­tai­čiai, sū­du­viai, įver­tin­ti už kū­ri­nius kai­mo te­ma­ti­ka, ar­ti­mus Že­mai­tės dva­siai. Pir­ma­sis lau­rea­tas, li­ni­niu rankš­luos­čiu per­juos­tas Juo­zas Bal­tu­šis, įver­tin­tas už ap­sa­ky­mą „Ko ne­pa­sa­kė Lau­kys“. Vė­liau kū­rė­jai bu­vo pra­dė­ti ska­tin­ti ir ma­te­ria­liai. Pre­mi­ja iki šiol iš­li­ko to­kia pa­ti – 5 000 li­tų ar­ba 1 148 eu­rai, ir vis su­lau­kia dis­ku­si­jų dėl dy­džio. Ar ne per ma­žai? Bet dėl vie­no su­ta­ria­ma – tre­čio­ji pa­gal am­žių ir vie­na gar­bin­giau­sių­ li­te­ra­tū­ros pre­mi­jų Lie­tu­vo­je tik­rai rei­ka­lin­ga.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

Pu­sės am­žiaus tra­di­ci­ja

Idė­ja pa­gerb­ti ir ap­do­va­no­ti kū­rė­jus, ra­šan­čius apie kai­mą, ki­lo dar 1965 ma­tais, Už­ven­čio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mi­nint Že­mai­tės gi­mi­mo 120-ąsias me­ti­nes. Tuo­me­ti­nis „Že­mai­tės“ ko­lū­kis vi­suo­ti­nia­me ko­lū­kie­čių su­si­rin­ki­me nu­ta­rė įsteig­ti kas­me­ti­nę Že­mai­tės var­do li­te­ra­tū­ri­nę pre­mi­ją už ge­riau­sią ap­sa­ky­mą kai­mo te­ma­ti­ka ir ap­do­va­no­ji­mus įteik­ti per ra­šy­to­jos gim­ta­die­nį – bir­že­lio 4 die­ną. Ne vi­sa­da šie du rei­ka­la­vi­mai – žan­ro ir da­tos – bu­vo iš­lai­ky­ti.

Kū­ri­nius ver­ti­no jung­ti­nė ko­mi­si­ja, su­da­ry­ta iš Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rių ir ko­lū­kio at­sto­vų. Ko­mi­si­jai va­do­va­vo ra­šy­to­jas Jo­nas Avy­žius. To­kios su­dė­ties ko­mi­si­ja iš­si­lai­kė maž­daug 25 me­tus.

1966 me­tais į Uš­nė­nus, pa­gerb­ti pir­mo­jo lau­rea­to Juo­zo Bal­tu­šio, pel­niu­sio pre­mi­ją už ap­sa­ky­mą „Ko ne­pa­sa­kė Lau­kys“, pa­sak li­te­ra­to ir žur­na­lis­to Bro­nis­lo­vo Kli­ma­šaus­ko, su­va­žia­vo la­bai daug žmo­nių. At­vy­ko ir tuo me­tu dar bu­vę gy­vi trys Že­mai­tės vai­kai­čiai. Kai­mas ūžęs kaip bi­čių avi­lys. Lau­rea­tą ap­juo­sė li­ni­niu rankš­luos­čiu, išaus­tu iš ra­šy­to­jos gim­ti­nė­je Bu­kan­tė­je išau­gin­tų li­nų. Šven­tė Vo­lun­gių kul­tū­ros na­muo­se, liu­dy­to­jų tei­gi­mu, už­tru­ko iki auš­ros. Bet pir­ma­sis Že­mai­tės pre­mi­jos lau­rea­tas dėl to vi­sai neiš­gy­ve­no. At­virkš­čiai – džiau­gė­si, jog ne­rei­kės su švie­so­mis į sos­ti­nę iš Že­mai­ti­jos va­žiuo­ti.

B. Kli­ma­šaus­kui įsi­mi­nė ir 1980 me­tų pre­mi­jos įtei­ki­mo šven­tė, vy­ku­si Kel­mė­je. Ap­do­va­no­tas ra­šy­to­jas Bro­nius Ra­dze­vi­čius už ro­ma­ną „Prie­šauš­rio vieš­ke­liai“. La­biau­siai tuo­me­ti­nio ren­gi­nio da­ly­vius trik­dė pa­ties ra­šy­to­jo sa­vi­jau­ta ir lai­ky­se­na. „Kaip pa­gau­tas paukš­te­lis žiū­rė­jo į vie­ną taš­ką ir Uš­nė­nuo­se, ir Kel­mė­je. Ne­ga­lė­jo­me ži­no­ti, kad bu­vo li­go­nis, ir po pus­ket­vir­to mė­ne­sio pa­ts iš sa­vo ir iš mū­sų gy­ve­ni­mo išeis“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Bro­nis­lo­vas Kli­ma­šaus­kas.

Įp­ras­tai Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­jos įtei­kia­mos bir­že­lio mė­ne­siais. Ta­čiau 1990-ai­siais at­si­ti­ko ki­taip. Pas­kel­bus Nep­rik­lau­so­my­bę, ko­lū­kiai at­si­dū­rė ant ar­dy­mo­si slenks­čio. Ki­lo dve­jo­nių, ar ap­skri­tai pre­mi­ją skir­ti. Dis­ku­si­jos, svars­ty­mai už­tru­ko iki ru­dens, kol ga­liau­siai nu­spręs­ta: te­gul ko­lū­kis pa­sku­ti­nį­syk pre­mi­ją ski­ria ir įtei­kia. Gruo­džio 7 die­ną re­kor­di­ne 500 rub­lių pre­mi­ja ap­do­va­no­tas ra­šy­to­jas An­ta­nas Ra­mo­nas už no­ve­lių rin­ki­nį „Lapk­ri­čio sau­lė“.

Pre­mi­jos li­ki­mas ne vie­ną kar­tą bu­vo at­si­dū­ręs keb­lio­se si­tua­ci­jo­se. Bu­vo siū­ly­mų, kad pre­mi­ją teik­tų Už­ven­čio se­niū­ni­ja, tuo me­tu va­di­na­mi Uš­nė­nų fer­me­riai, ar­ba pa­tiems ra­šy­to­jai „su­si­mes­tų“ pi­ni­gų sa­vo­tiš­kai lab­da­rai. Pa­na­šios min­tys bu­vo ki­lu­sios 2002-ai­siais, užė­jus Ru­si­jos kri­zei. Tik tuo­met bu­vo siū­lo­ma vie­to­je pi­ni­gi­nės pre­mi­jos teik­ti kai­miš­kus pro­duk­tus, gy­vu­lius, pa­vyz­džiui, be­ko­ną ar kar­vu­tę.

Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja pa­gal sa­vo am­žių yra tre­čio­ji Lie­tu­vo­je, po B. Dau­gu­vie­čio (įsteig­ta 1958 me­tais) ir „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ (1965 me­tai) pre­mi­jų. Li­te­ra­tū­ri­nis ap­do­va­no­ji­mas bu­vo tei­kia­mas įvai­rio­se vie­to­se, nuo Uš­nė­nų, Už­ven­čio iki da­bar­ti­nės Pre­zi­den­tū­ros.

B. Kli­ma­šaus­kas su­skai­čia­vo, jog iš 44 šios pre­mi­jos lau­rea­tų de­vy­nios yra ra­šy­to­jos mo­te­rys. 19 lau­rea­tų jau išė­ję į am­ži­ny­bę, tarp jų – ir pir­ma­sis lau­rea­tas J. Bal­tu­šis. Ne­bė­ra tarp gy­vų­jų ir pir­mo­jo ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko ra­šy­to­jo Jo­no Avy­žiaus, še­šis lau­rea­tus ap­do­va­no­ju­sio „Že­mai­tės“ ko­lū­kio pir­mi­nin­ko Sta­sio Žel­vio. Vy­riau­sias, 87 me­tų Že­mai­tės pre­mi­jos lau­rea­tas, Ty­tu­vė­nuo­se gy­ve­nan­tis Vla­das Kal­vai­tis, da­ly­va­vo šių­me­ti­nė­je šven­tė­je.

Šie­met pir­mą kartą Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja įteik­ta ro­ma­no „Že­mai­tės pa­slap­tis“ apie pa­čią Že­mai­tę au­to­rei Al­do­nai Ru­sec­kai­tei, ne sy­kį per šven­tę tvir­ti­nu­siai, jog ra­šy­to­ja do­mi­si dau­ge­lį me­tų. Že­mai­tę A. Ru­sec­kai­tė va­di­no ypa­tin­ga kū­rė­ja ir ne ma­žiau ypa­tin­go gy­ve­ni­mo bei li­ki­mo le­gen­di­nę mo­te­ri­mi, vis jos ne­pa­lie­kan­čia, ta­ry­tum sto­vin­čia už nu­ga­ros.

Bet per ren­gi­nį Že­mai­tė iš po­rtre­to žiū­rė­jo mąs­liu žvilgs­niu į su­si­rin­ku­sių­jų akis.

Atė­ju­si iš nu­to­lu­sio am­žiaus

Že­mai­tė, be ku­rios neį­si­vaiz­duo­ja­ma lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, gi­liau­sias pė­das įspau­du­si Že­mai­ti­jo­je. Kel­mės ra­jo­ne, Uša­kiuo­se ir Pas­mal­ky­je, Ker­bed­lau­ky­je ir La­bū­na­vė­lė­je, Ši­lo Pa­vė­žu­py­je, Grau­ži­kuo­se, Uš­nė­nuo­se, Už­ven­ty­je ra­šy­to­ja nu­gy­ve­no be­veik pu­sę sa­vo am­žiaus.

To­dėl nė kiek nė­ra keis­ta, kad bū­tent Kel­mės ra­jo­ne ir įsteig­ta Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja.

Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos lau­rea­tų bū­ta įvai­rių, kaip ir kū­ri­nių, už ku­riuos jie bu­vo įver­tin­ti.

Že­mai­tė lyg ir vis la­biau tols­ta nuo šian­die­nos žmo­gaus. Bet jos kū­ry­bos ir gy­ve­ni­mo pa­slap­tin­gu­mas, ki­to­niš­ku­mas, nea­be­jo­ti­na drą­sa trau­kia dar ir dar kar­tą im­ti į ran­kas, nors ir keis­ta, lai­kui ne­pa­val­džius kū­ri­nius, do­mė­tis Že­mai­te – mo­te­ri­mi, mo­ti­na, my­li­ma ir my­lin­čia, ken­čian­čia, bet ne­pa­lūž­tan­čia, ir Že­mai­te – kū­rė­ja, ra­šy­to­ja, pa­kė­lu­sia gal­vą nuo ap­žė­lu­sios ežios, į skrei­tą nu­brau­ku­sia že­mė­tas ran­kas ir pa­ma­čiu­sią, kiek da­ly­kų ap­lin­kui be­są, apie ku­riuos ne­ga­li ne­pa­ra­šy­ti.

Ir Že­mai­tė ra­šė. Apie kat­res. Pet­rus kur­me­lius. Vin­gių jo­nus ir to­py­lius, ku­rių ir da­bar pil­ni pa­ša­liai, tik ki­tais var­dais jie va­di­na­si, ki­to­kio­mis plunks­no­mis ap­si­kai­šę ne­mū­siš­kai veb­le­na iš tuš­čio pa­si­pui­ka­vi­mo ar pa­pras­čiau­sios tam­sy­bės.

Te­ko ma­ty­ti ne vie­ną Že­mai­tės pre­mi­jos įtei­ki­mo šven­tę. Ir prie šniokš­čian­čio Ven­tos ma­lū­no Už­ven­ty­je, kuo­met da­bar jau am­ži­ną atil­sį Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis tvir­tai, kaip vi­nis į ąžuo­li­nes len­tas, ka­lė abe­jo­ti ne­lei­džian­čius žo­džius: „Mes gy­ve­no­me.“

Ir prie me­di­nės, res­tau­ruo­tos Po­vi­lo Vi­šins­kio tro­bos-mu­zie­jaus Uš­nė­nuo­se, tie­siog spi­gi­nant bir­že­lio sau­lei ir vi­sai ša­lia dūz­giant bi­tėms – taip bu­vo pri­sta­ty­tas dzū­ko Ro­mo Sa­daus­ko „Gy­ve­ni­mas prie vieš­ke­lu­ko“.

Ir vi­suo­met kir­bė­jo min­tis: o kaip per to­kias ce­re­mo­ni­jas elg­tų­si pa­ti Že­mai­tė? Ką sa­ky­tų? O gal mąs­liai ty­lė­tų? Ar tik­tų jai lau­rea­tai nuo Ša­kių, Prie­nų, Pa­ne­vė­žio, Bir­žų ar Laz­di­jų, nė žo­džio gal­būt ne­mo­kan­tys že­mai­tiš­kai ir sun­kiai su­pran­tan­tys kie­tą, be pa­gra­ži­ni­mų, net gru­bo­ką sve­ti­mo au­siai že­mai­čių šnek­tą? Ar pa­ti į jų ne­že­mai­tiš­kus ra­šy­mus įsi­skai­ty­tų? O į že­mai­tiš­kus – nuo Tel­šių, Ma­žei­kių, Ty­tu­vė­nų? Kaip į juos rea­guo­tų? O gal, kaip yra ra­šęs 1967 me­tų šios pre­mi­jos lau­rea­tas Al­gir­das Po­cius, „Že­mai­tė ap­žvelg­tų vi­sus į bū­rį su­si­rin­ku­sius sa­vo tau­tie­čius, at­lai­džiai nu­si­šyp­so­tų ir pa­sa­ky­tų: at­leis­kit man, atė­ju­siai iš nu­to­lu­sio am­žiaus, ir pa­ti­kė­kit, nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad ma­no gi­mi­nė te­be­kal­ba lie­tu­viš­kai, kad sa­vo vai­kus au­gi­na prie Bal­ti­jos, Ven­tos, Ne­mu­no ir Ne­ries. Džiau­giuos, kad ma­no pa­veiks­las pa­ka­bin­tas gar­bin­go­je vie­to­je ir ma­no kny­ge­lės dar ne­pa­mirš­tos ir neiš­mes­tos iš jū­sų len­ty­nų“?

Že­mai­tei kol kas už­marš­tis ne­gre­sia. Ir kol Lie­tu­vo­je bus gy­vas kai­mas, kol ra­šy­to­jai apie jo gy­ve­ni­mą ra­šys, gy­vuos ir Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja.

Taip kal­bė­jo Že­mai­tės pre­mi­jos lau­rea­tai

(Iš lei­di­nio „40 Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos lau­rea­tų. Įk­vė­pi­mo že­mė“, su­da­ry­to­jas Bro­nis­lo­vas Kli­ma­šaus­kas)

Pir­ma­sis lau­rea­tas – Juo­zas Bal­tu­šis (1966 m.):

– Kai­me iš­gy­ve­nau ne­pil­nus dvi­de­šimt me­tų, mies­te – tris­de­šimt ašuo­ne­rius, ta­čiau mies­tas ne tik neuž­go­žė man kai­mo, o prie­šin­gai – pa­da­rė jį dar bran­ges­nį, ar­ti­mes­nį. Vil­niu­je ar­ba Kau­ne aš pra­de­du dus­ti po dvie­jų sa­vai­čių, Mask­voj ar­ba Le­ning­ra­de – po dvie­jų pa­rų. Man vi­suo­met trūks­ta lau­kų, gi­rių, stip­raus vė­jo. Vi­sų pir­ma – Lie­tu­vos lau­kų, gi­rių ir vė­jo. Ir, ži­no­ma, Lie­tu­vos žmo­nių, gy­ve­nan­čių smar­kiai pa­si­kei­tu­sio kai­mo vie­to­vė­se. Be jų aš vi­suo­met kaip kar­pis, prieš ki­šant pei­lį po kak­lu, dar įleis­tas į chlo­ruo­to van­dens vo­nią...

Rai­mon­das Ka­šaus­kas (1969 m.):

– Ne­vaiz­duo­ki­me jos ei­li­ne, su­var­gu­sia kai­mo mo­te­ri­mi – nei jau­nys­tė­je, nei vė­liau. Po tuo ba­la­ko­nu, po lan­guo­ta ske­pe­ta sly­pė­jo sie­la –  jaut­res­nė, kil­nes­nė nei dau­ge­lio ki­tų. (...) Drą­siai ga­li­me teig­ti, kad vals­tie­tę Ju­li­ją Žy­man­tie­nę vi­sa­da ly­dė­jo ant­ri­nin­kė ra­šy­to­ja Že­mai­tė. Ant­ro­ji pa­kel­da­vo, pa­guos­da­vo pir­mą­ją. Ne­leis­da­vo su­gniuž­ti, skie­py­da­vo ti­kė­ji­mą atei­ti­mi, vil­ties pro­švais­tes.

Nu­bu­do su tais, su ku­riais su­sie­jo li­ki­mą, ir pa­ti at­si­sto­jo jiems švies­ti.

Juo­zas Apu­tis (1971 m.):

– Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja bu­vo ir li­ko ar tik ne pa­ti gra­žiau­sia ir ver­tin­giau­sia pre­mi­ja ra­šy­to­jui. Ta­da, prieš ke­tu­rias­de­šimt tre­jus me­tus, kil­niai pa­siel­gė „Že­mai­tės“ ko­lū­kis, ši­tą pre­mi­ją įstei­gę, pa­gar­bos nu­si­pel­nė Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, ku­ri ją iš­lai­ko.

My­ko­las Sluc­kis (1972 m.):

– Že­mai­tės pre­mi­ja – kuk­li, bet pra­smin­ga. Kas­kart su ja grįž­tam prie iš­ta­kų, prie žo­džio spal­vos, kva­po, jė­gos. (...) Nuo Že­mai­tės nuei­ta to­li tiek gy­ve­ni­me, tiek me­ne, bet ji te­bė­ra ša­lia. Kad ir ko­kių ho­ri­zon­tų siek­tų jau­ni ra­šy­to­jai, juos vis tiek ly­dės tra­di­ci­jos al­sa­vi­mas. Jei šios pa­ly­dė­tu­vės nu­trūk­tų – bū­tų gai­la. Su Že­mai­te, ti­kiu, ne­pa­sik­ly­si­me.

Eu­ge­ni­jus Ig­na­ta­vi­čius (1984 m.):

– (...) ar ne­ver­tė­tų pa­gal­vo­ti ir Že­mai­tės pre­mi­ją skir­ti ne vien už kū­ri­nius, ku­riuo­se dar mė­gi­na­ma vaiz­duo­ti kai­mo gy­ve­ni­mą, o į pre­mi­juo­ja­mų są­ra­šą įtrauk­ti ir tuos au­to­rius, ku­rie vie­no­kiu ar ki­to­kiu bū­du, me­ni­nės raiš­kos prie­mo­ne, su­ge­ba pra­tęs­ti kal­bos, tau­tos et­ni­nės kul­tū­ros, na­cio­na­li­nio sa­vi­tu­mo iš­li­ki­mą, gi­liau pa­lie­čia di­dė­jan­čios žmo­nių gy­ve­ni­mo ne­ly­gy­bės, so­cia­li­nių klau­si­mų te­mas, ne­pa­si­da­vė po­stmo­der­niz­mo ban­gai, pa­si­prie­ši­na taip uo­liai Va­ka­rų tam tik­rų sluoks­nių vei­kė­jų per­ša­mai ir pro­pa­guo­ja­mai nu­tau­ti­ni­mo, kos­mo­po­li­ti­nei ir glo­ba­lis­ti­nei ideo­lo­gi­jai?

Vy­tau­tas Gir­dzi­jaus­kas (1995 m.):

– Ar be­rei­kia sa­ky­ti, jog džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si, tu­rė­da­mas tei­sę va­din­tis lau­rea­tu? Ma­ny­čiau, kad ši pre­mi­ja tu­rė­tų įgy­ti vals­ty­bi­nį sta­tu­są.

Leo­nar­das Gu­taus­kas (2007 m.):

– Že­mai­tės lai­kas ne­praeis nie­ka­da, kaip ne­praeis ir mū­sų Kal­ba. Že­mai­te ir Bi­liū­nu reik­tų pra­dė­ti mo­ky­tis raš­to, nes jų kū­ry­bo­je glau­džia­si mū­sų šak­nys. Dėl to Že­mai­tės pre­mi­ja to­kia bran­gi.

Au­to­rės repr.

ISTORIJA: 1966–ieji. Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja įtei­kia­ma pir­ma­jam jos lau­rea­tui Juo­zui Bal­tu­šiui už ap­sa­ky­mą „Ko ne­pa­sa­kė Lau­kys“.

Au­to­rės nuo­tr.

LAU­REA­TAI: Uš­nė­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ka­bo vi­sų Že­mai­tės pre­mi­jos lau­rea­tų nuo­trau­kos.

RAŠYTOJA: 44-ąja Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos lau­rea­te ta­po ra­šy­to­ja Al­do­na Ru­sec­kai­tė už ro­ma­ną „Že­mai­tės pa­slap­tis“.

IŠT­RAU­KOS: Ry­šė­da­ma ska­re­le, kaip ka­dai­se Že­mai­tė, ak­to­rė Oli­ta Dau­tar­tai­tė skai­tė iš­trau­kas iš pre­mi­juo­to­jo ro­ma­no.