Žąsims ir kalakutams turguje – ne vieta

SKAI­TY­TO­JAI KREI­PIA­SI

Žą­sims ir ka­la­ku­tams tur­gu­je – ne vie­ta

Nuo ge­gu­žės pir­mo­sios Kel­mės tur­gu­je už­draus­ta pre­kiau­ti paukš­čiais, triu­šiais, ka­čiu­kais, šu­niu­kais ir ki­tais gy­vū­nais. Mat, tur­gus nea­ti­tin­ka hi­gie­nos są­ly­gų ir Gy­vū­nų ge­ro­vės įsta­ty­mo.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Tur­gus ar ope­ra­ci­nė?

Į re­dak­ci­ją atė­jęs kel­miš­kis skai­ty­to­jas klau­sė, ko­dėl Kel­mės tur­gu­je ne­li­ko viš­tų, viš­čiu­kų, žą­sų, žą­siu­kų – jo­kių paukš­čių. Ne­ga­li­ma par­duo­ti nei triu­šio, nei šu­niu­ko ar ka­čiu­ko, nei ko­kio ki­to gy­vū­no.

„Kas su­gal­vo­jo to­kią asi­liš­ką tvar­ką? – pik­ti­no­si skai­ty­to­jas. – Gal po pus­me­čio už­draus par­da­vi­nė­ti ir me­dų? Juk tur­gus tam ir yra, kad žmo­nės pre­kiau­tų. Jei­gu ne­lei­džia pre­kiau­ti tur­gaus pre­kė­mis, kam ta­da iš vi­so rei­ka­lin­gas tu­gus?“

Nu­si­vy­lęs, kad ne­ga­li par­duo­ti sa­vo triu­šių, skam­bi­no skai­ty­to­jas iš vie­no Lio­lių se­niū­ni­jos kai­mo. Jo nuo­mo­ne, ap­ri­bo­ji­mai – tai dar vie­nas smul­kaus kai­mo vers­lo žlug­dy­mo pa­vyz­dys.

„Iš vie­nos pu­sės ska­ti­na­ma kur­ti kai­mo vers­lus, iš ki­tos lyg api­nas­ris už­de­da­mi kvai­li biu­rok­ra­ti­niai rei­ka­la­vi­mai. Nie­kur už­sie­niuo­se to­kių da­ly­kų nė­ra. Daug pa­pras­čiau žiū­ri­ma į hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mus,"– ste­bė­jo­si skai­ty­to­jas.

Iš Šau­kė­nų se­niū­ni­jos kai­mo skam­bi­nu­si mo­te­ris pa­sa­ko­jo kiek­vie­ną pa­va­sa­rį at­va­žiuo­da­vu­si į tur­gų, nu­si­pirk­da­vu­si ką tik iš­pe­rin­tų paukš­čių: vie­na­die­nių viš­čiu­kų, žą­siu­kų, per va­sa­rą už­siau­gin­da­vu­si.

Šie­met at­va­žia­vu­si į Kel­mę ir paukš­čiu­kų ne­ra­du­si. Mo­te­ris ste­bė­jo­si, jog iš tur­gaus ati­ma­mas jo iš­skir­ti­nis po­žy­mis – ga­li­my­bė pre­kiau­ti sa­vo užau­gin­tu ar iš­pe­rin­tu paukš­čiu­ku, triu­šiu, ne­rei­ka­lin­gais ka­čiu­kais ar šu­niu­kais.

„Juk į „Ma­xi­mą“ ne­nu­ne­ši par­duo­ti gy­vos žą­sies ar viš­tos ir pirk­ti ten to­kių da­ly­kų ne­ra­si. Te­gu pri­sta­to ir šim­tą ma­xi­mų – ten ne­bus to, ką ga­li ras­ti tur­gu­je. Jei­gu kam ne­pa­tin­ka, kaip pa­dė­tas ar ko­kios spal­vos, pa­vyz­džiui, sū­ris, te­gu ne­per­ka. O jei­gu vie­ną sy­kį ap­si­gaus, dau­giau iš to par­da­vė­jo ne­pirks. Man vi­sai pa­tik­da­vo, kai ma­ši­nų ba­ga­ži­nė­se kriuk­sė­da­vo par­šiu­kai, vie­ną kar­vę tu­rin­tis kai­mo žmo­gus pri­si­dur­da­vo ke­lis li­tus par­duo­da­mas ver­še­lį. Juk tur­gus – ne ope­ra­ci­nė, kad čia tu­ri bū­ti ste­ri­li ap­lin­ka.

Da­bar tur­gus pri­lygs pre­ky­bos cent­rui. Ir pre­kės pa­na­šios kaip pre­ky­bos cent­re.

Grei­tai įei­si­me ir ra­si­me čia tik sen­daik­čius. Ka­žin, ar tie se­ni, dul­kių pri­si­kau­pę daik­tai nie­kaip ne­vei­kia mais­to pro­duk­tų?“ – dve­jo­jo skai­ty­to­ja.

Sug­riež­tin­ta tvar­ka

Kel­mės vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Arū­nas Vi­lei­kis „Kel­mės kraš­tui“ paaiš­ki­no, jog nuo šių me­tų ge­gu­žės pir­mo­sios su­griež­tin­ti pre­ky­bos na­mi­niais gy­vū­nais rei­ka­la­vi­mai.

Kel­mės mies­to pre­ky­vie­tė ne­pri­tai­ky­ta pre­kiau­ti gy­vū­nais. Pre­ky­vie­tė­je tu­rė­tų bū­ti at­ski­ra erd­vė bū­tent gy­vū­nams. Nuo jos iki pre­kiau­to­jų mais­to pro­duk­tais tu­rė­tų bū­ti ne ma­žes­nis kaip 50 met­rų at­stu­mas. Pre­kiau­to­jams gy­vū­nais tu­rė­tų bū­ti at­ski­ras įva­žia­vi­mas. Prie įva­žia­vi­mo pa­dė­ti de­zin­fek­ci­niai ki­li­mė­liai.

Gy­vū­nams tu­rė­tų bū­ti įreng­tos pa­sto­gės, gir­dyk­los, ka­na­li­za­ci­ja, mėš­lo pa­ša­li­ni­mo įran­ga. Jei­gu tur­ga­vie­tės šei­mi­nin­kai įvyk­dy­tų vi­sas šias są­ly­gas, tur­ga­vie­tė bū­tų pa­tvir­tin­ta kaip lei­džian­ti pre­kiau­ti ūki­niais gy­vū­nais.

Par­še­liais ne­lei­džia­ma pre­kiau­ti jau ke­le­tas me­tų, kai ki­lo kiau­lių ma­ro grės­mė. Ta­čiau ūki­nin­kai jais ga­li pre­kiau­ti na­muo­se.

Jei­gu tur­ga­vie­tė ati­tik­tų rei­ka­la­vi­mus ir į ją ūki­nin­kai vež­tų ūki­nius gy­vū­nus, rei­kė­tų tu­rė­ti važ­ta­raš­čius ir ki­tus do­ku­men­tus, ku­rie rei­ka­lin­gi at­se­ka­mu­mui.

Par­duo­dant ka­čiu­ką ar šu­niu­ką, jis taip pat tu­ri bū­ti pa­ženk­lin­tas.

Dėl pre­ky­bos kiau­ši­niais, pa­sak A. Vi­lei­kio, nė­ra di­de­lių pa­si­kei­ti­mų. Kai­mo gy­ven­to­jai, lai­kan­tys iki 50 viš­tų, ga­li pre­kiau­ti ne­ženk­lin­tais kiau­ši­niais. Tik pri­va­lo tu­rė­ti pa­žy­mą, jog yra dek­la­ra­vę sa­vo paukš­čius Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bo­je.

Jei­gu ūki­nin­kai lai­ko dau­giau kaip 50 viš­tų, tuo­met kiau­ši­niai tu­ri bū­ti su­ženk­lin­ti. Par­da­vė­jas pri­va­lo tu­rė­ti dek­la­ra­ci­ją ir in­for­ma­ci­nį la­pe­lį apie sa­vo ūkį, kad pir­kė­jas ži­no­tų iš ko pir­ko.

„Kai­mo žmo­nėms, ku­rie ne­si­nau­do­ja in­ter­ne­tu, ga­li bū­ti sun­ko­kai įgy­ven­di­na­mi to­kie rei­ka­la­vi­mai,"– sa­kė A. Vi­lei­kis. – Ta­čiau to­kia yra su­griež­tin­ta tvar­ka.“

Tur­ga­vie­tės pri­tai­ky­ti neap­si­mo­ka

Kel­mės tur­ga­vie­tė pri­klau­so UAB „Kel­mės pre­ky­ba“. Jos di­rek­to­rius Ri­man­tas Gir­ža­das tvir­ti­no, jog su­tvar­ky­ti tur­ga­vie­tę taip, kad ji ati­tik­tų vi­sus pre­kiau­ti gy­vū­nais rei­ka­la­vi­mus kai­nuo­tų la­bai daug.

Pir­mi­niais skai­čia­vi­mais įvyk­dy­ti bent mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus kai­nuo­tų per 5000 eu­rų. Ta­čiau dar­bų ei­go­je at­si­ras­tų ne­nu­ma­ty­tų iš­lai­dų ir dar­bai dar la­biau iš­brang­tų.

„In­ves­ti­ci­jos neat­si­pirk­tų nė per de­šimt­me­tį, – aiš­ki­no R. Gir­ža­das. – Juk per mė­ne­sį tik 4 kar­tus yra tur­gaus die­nos. Tur­gaus mo­kes­tis 3 – 5 eu­rai. Be to, ne kiek­vie­ną tur­gaus die­ną yra pre­kiau­to­jų gy­vū­nais. Jų Kel­mės tur­gu­je nie­kuo­met ne­bū­da­vo la­bai daug. Tik vie­nas – ki­tas. Bū­tų tik la­bai daug ne­rei­ka­lin­gos do­ku­men­ta­ci­jos ir iš­lai­dų.“

Au­to­rės nuo­tr.

GE­RO­VĖ: Sau­gant gy­vū­nų ge­ro­vę ri­bo­ja­mos ga­li­my­bės žmo­nėms.

DRAU­DI­MAI: Dėl su­griež­tin­tų pre­ky­bos gy­vū­nais tai­syk­lių žą­sys bus ap­sau­go­tos nuo par­da­vi­mo.