
Naujausios
IŠEINANČIŲ KAIMŲ ISTORIJOS
Krašto istorijos pėdsakai vingiuoja pro Valakų riešutmedžius
Valakų kaimas Joniškio rajone per kelis amžius matė siauruko geležinkelio statybas ir bebaigiamus vogti bėgius, sodybų statybas ir melioratorių buldozerius, kuriant vieningą kolūkių sistemą. Tačiau vietos gyventojai buvo užsispyrę, kaip tikri žiemgaliai. Net 11 jų, sovietams nutarus kaimą griauti ir todėl nebeelektrifikuoti, patys susidėję pinigų nusipirko elektros stulpus ir namuose įžiebė „Iljičiaus lemputes“. O dar po kelių dešimtmečių išsireikalavo žvyrkelio, nes ligi tol „brisdavo gilų purvynėlį“. Dabar Valakuose stūksto akmuo vietos knygnešiui Viktorui Pečiuliui, o rudenį kaimynystėje noksta Vidos ir Alvydo Užkuraičių riešutmedžių giraitės derlius.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
„Skulptūra į laimę“
Valakai – tipinis vienkiemių kaimas, kadaise plytėjęs abipus dabartinio Joniškio–Kriukų plento, įsikūręs vykdant to paties pavadinimo reformą XVI amžiaus antrojoje pusėje. Senojo kelio likę tik provėžos per laukus.
Žvyrkeliu pasukame nuo pagrindinio kelio ir kairėje pusėje tarp pernykščių juosmenį siekiančių žolių išnyra medinis apgriuvęs ūkinis pastatas, šalia – molinė trobelė. Čia kadaise veikė kalvė. Dar viena stovėjo ir kitapus kelio, kur tik šnara istoriją menantis vienišas medis. Arimuose kasmet dar išnyra išariamos pasagos, iš kurių vietos gyventojas Alvydas Užkuraitis žada kada nors pastatyti „skulptūrą į laimę“.
Molinė trobelė mačiusi ne vieną gyventoją. Prieš gerą dešimtmetį ją ir ūkinius pastatus, begriūvančią pirtelę įsigijo Baltarusijos ir Rusijos gyventojai. Įstojus į Europos Sąjungą Lietuvoje įsigytas nekilnojamasis turtas suteikė galimybę asmenims iš trečiųjų šalių laisvai keliauti po visą Europą ir joje įsitvirtinti.
Pasak A. Užkuraičio, kažkada atvykę apsidairyti naujieji molinio namelio šeimininkai atvirai dėstė išvažiuojantys gyventi į Angliją.
Tolėliau kelias atsiremia į buvusį kooperatyvą–audimo cechą, kur tarpukariu vietos moterys eidavo užsidirbti papildomą litą. Šis pastatas – ir šviesaus atminimo buvusio Joniškio rajono mero Edmundo Grigaliūno tėviškė.
Patys įsivedė elektrą
Žvyreklis, kuriuo palengva judame, atsirado tik apie 1989-uosius. Iki tol gyventojai „brido gilų purvynėlį“. Net tėvų atvažiuodavęs aplankyti vairuotojas ant kelio palikdavo sunkvežimį, kad neužklimptų, ir pėdindavo iki sodybos pėsčiomis.
Valakų kaimą buvo planuota nušluoti nuo žemės paviršiaus apie 1970-uosius. Gyventojams siūlyta keltis į Kriukų miestelyje Naujojoje gatvėje iškilusius namus. Bet kur kelių dešimčių arų erdvėje pripratę sukiotis, gyvulius ganyti sodiečiai savo noru keis teritoriją į pasiūlytus dešimt arų miestelyje?.. Taip ir liko 11 atkaklių mohikanų. Be aiškios ateities ir – be elektros, kurios tinklų dar nebuvo spėta nutiesti ir jau nebežadėta. Ką darys žmonės: nedejavę patys susimetė pinigų, įsigijo elektros stulpus ir išsipirko elektros tiekimą.
Knygnešio gimtinę žymi akmuo
Riedame toliau. Už vingio atsiveria ūkininko Vinco Lataičio dailiai įdirbtas laukas ir jo pakraštyje iškilęs akmuo su atminimo lentele, liudijančia už kelių metrų kadaise stovėjus knygnešio Viktoro Pečiulio sodybą.
Ūkininko išverstas pamatinis akmuo kurį laiką pragulėjo priglaustas gretimame kieme, kol jo savininkas, tuo metu buvęs Kriukų seniūnaitis Alvydas Užkuraitis 2013 metais sugalvojo akmenį paversti istorinės atminties liudytoju. Gerais darbais ir lėšomis prisidėjo kaimo gyventojai, kiti rėmėjai, buvo iškaltas tekstas, išlietas pamatas, paklotas plytelių takas.
Valakuose augęs Viktoras Pečiulis, paimtas į puskarininkių mokyklą ir išsiųstas į rusų – turkų karą, 1878 metais patyrė stiprius sužalojimus durtuvu į smakrą. Už dalyvavimą rusų – turkų kare carinės Rusijos valdžia jam skyrė žemės. Buvęs caro armijos kareivis „atsilygino“ nepaklusnumu – 1886 metais ėmė gabenti ir Kriukų parapijoje platinti draudžiamą lietuvišką literatūrą.
Knygas jis slėpdavo daržinėje, krūmuose po akmenimis, miškelyje rastame ąžuole tuščiu kamienu. Kartą keliu ėjusiam nepažįstamajam knygnešys patikėjo knygų ryšulėlį, nes pasijuto nuo caro žandarų Šiaulių sekamas. Vėliau grįžo pasiimti.
Porą kartų V. Pečiulis nespėjo knygų paslėpti. Teko jas sudeginti arba akmenį pririšus paleisti į linų marką. Bet visi persekiojimai jam baigėsi laimingai.
Knygnešys mirė per Antrąjį pasaulinį karą 1941 metais.
„Melioratoriai sodybą nupirko griauti, bet nespėjo, po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo nugriovė laikas ir ilgapirščiai. Vėliau anūkai žemę ir sodybą pardavė ūkininkui, kuris, gavęs leidimą, vietą pavertė arimais“, – pasakoja savo krašto istorija besidomintis Alvydas Užkuraitis.
Eglės žymi siauruko kelią
Kitapus kelio plytinti 75-erių arų jo sodyba, kurią puoselėja su žmona Vida, paveldėta iš senelių.Tiesi tarsi styga 90-mečių eglių linija, užbrėžianti sodo pakraštį žymi ir dar vieną svarbią Valakų kaimui geležinkelio siauruko vietą. Kai egles sodino, šakos beveik lietė bėgius, kuriais iš Žeimelio į Joniškį per Valakus ir Kriukus riedėjo traukiniai.
Geležinkelį tiesė per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams pakliuvę belaisviai. Smetoninėje Lietuvoje siauruku pukštėdavo ne tik krovininis, bet ir keleivinis traukinukas, stabtelėdavęs už 300 metrų nuo Valakų ir maždaug tokiu pat atstumu nuo Kriukų miestelio. Stotis vadinosi „Kruki“. Siauruku į Žemės ūkio mokyklą Žeimelyje važinėdavo ir A. Užkuraičio tėvas.
Geležinkelis nunyko apie 1960-uosius, nutiesus pagrindinį Joniškio–Kriukų kelią. Dalį bėgių išrinko patys geležinkeliečiai, kas liko – metalo vagys. Kriukų bibliotekoje saugomas kraštotyrinis darbas, kuriame pasakojama, kad siauruko traukinio garvežys galimai puošia Šiaulių geležinkelio stotį.
Alvydas Užkuraitis pamena vaikystėje Valakų nemėgęs. Kai mama atveždavo pas močiutę, kol per Kriukus, dar užsukdama į parduotuvę, autobusu parvažiuodavo, sūnus siauruko bėgiais ar tiesiog pylimu ir takais greičiau už ją grįždavęs, nes kelią per laukus, miškelį sutrumpindavo penkiais kilometrais.
Pjovė taką tarp krūmų karstui išnešti
Atsikraustė jis į kadaise puoselėtą, vešliu sodu viliojusią sodybą su mama, močiutei Bronislavai Užkuraitienei ir jos sūnui Raimondui mirus. Kadangi paskutinius 15 metų senolė vargiai begalėjo 75 arų plotą apeiti, o ir dėdei Raimondui tai nerūpėjo, medžiai, krūmai taip suaugo, sukerojo, kad net pjūklu teko kelią prapjauti iki durų, kad mirusiosios senolės karstą išneštų.
Ir vėliau A. Užkuraitis pjovė, rovė seną sodą, palikdamas tik penkias obelis. Jau su žmona Vida pradėjo remontuoti rąstų namą – sudėjo naujas duris, langus, apšiltino, pakeitė vidaus planą. Darbai dar nebaigti. Namas, statytas 1966-aisiais, jau bene trečias toje pačioje vietoje. Ankstesnis, kurį nugriovė, buvo ilgas, dviejų galų. Sėdami veją šeimininkai rado senuosius pamatus.
Kieme rikiuojasi akmenys, kuriuos šeimininkas sako atsivežęs vos ne iš visų kaimo sunykusių sodybų, kaip atminimo ženklą.
Teritorijoje auga ir 60-ies arų kasmet sodinukais papildoma Alvydo riešutmedžių giraitė, kurios dalis jau duoda neprastą derlių. Pasak Valakų gyventojo, po 100 metų nuo riešutmedžio iki 300 kilogramų galima nuskinti.
„Gal anūkams, proanūkiams bus“, – viltingai šneka vyras.
Saliamorius tapo Užkuraičiu
Valakų gyventojas užsimena apie intriguojančią savo giminės pavardės istoriją. Močiutės vyras buvo Alfonsas Saliamorius, tačiau dėl įvairių politinių laikmečio peripetijų tapo Užkuraičiu, – atėjusiu gyventi užkuriomis pas žmoną.
„Jis būtų važiavęs į Sibirą. Todėl pavardę pasikeitė. Vėliau buvo paimtas į „išvaduotojų“ armiją ir žuvo prie Kuršo Latvijoje. Bent taip liudija atminimo lenta masinėje karių žuties vietoje. Tačiau oficialių duomenų Lietuvos archyve nėra. O iš Rusijos šeima, norėjusi paveldėti žemę, gavo atsakymą, kad galbūt lietuvis karys dezertyravęs.
Vėliau per teismų maratoną pavyko įrodyti, kad giminaitis jau miręs, nes praėjo šimtas metų nuo gimimo ir jokių žinių apie jo gyvenamą vietą nerasta.
Iš Valakų kilusi aktorė
Retas kuris vietinis žino, kad iš Valakų kaimo kilusi Lietuvos teatro ir kino aktorė Ona Juodytė, vaidinusi Magdaleną Paukštytę garsiojoje Boriso Dauguviečio „Žaldokynėje“, Vingienę – Žemaitės „Marčioje“, Generolienę – Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvare ir jo gyventojuose“, sukūrusi kitus ryškius vaidmenis.
Nors biografijoje jos gimimo vieta minima Kaunas, prie Valakų prisišliejusio Kazylų kaimo gyventoja 82-ejų Ona Mačiulienė dar mena aktorę kadaise atvažiuodavusią į svečius pas seserį Tavosę Juodytę. Vilniaus Valstybinio dramos teatro aktorė Anapilin iškeliavo 1994 metais ir buvo palaidota rasų kapinėse Vilniuje. O jos sesers sodyba jau daug metų stovi tuščia, tik kaimynų nušienaujama, kad visai neužželtų. Lange kabo pageltęs lapelis, skelbiantis, kad namelis parduodamas.
Pusė sodybos Valakuose, pusė – Kazyluose
Onos Mačiulienės sode ūžia bitės, o medžiuose švilpauja varnėnų choras, įsikūręs sūnėno Rimo įkeltuose inkiluose.
Kaimų ribos ne sykį keitėsi. Močiutė juokiasi, kad iš Smolensko, kur su šeima praleido 18 metų, apie 1992-uosius partemptas gyvenamas vagonėlis ant ratų buvo pastatytas Valakuose. Tačiau kita sodybos dalis, kur iškilo naujas mūrinis namas – Kazyluose.
Senolės gyvenimas – margas kaip genys. Kadaise su tėvais gyveno netoliese nuo dabartinės vietos. Tėvas, iš kurio sovietų valdžia buvo atėmusi 8 hektarus žemės, nenorėjo duoklės mokėti ir atėjusiam ūkvedžiui panosėje trenkė kumščiu į stalą: „Ot, čėsai!“ ("Ot, laikai!“ – liet.). Už tą frazę jam skyrė 1,5 metų kalėjimo, o šeima, iš namų išvaryta pradėjo klajones iš vieno prieglobsčio į kitą, nuomodamiesi kambarėlį, vėliau – namą.
Šeimą Ona sukūrė su tokiu pat atkakliu, kaip tėvas, vyru, kuris sekmadienį atsisakė eiti dirbti į kolūkį. Už tai pora vos neprarado savo namo, už kurį ne pirmus metus draudimą mokėjo. Teko 2000 rublių pakloti, kad išsipirktų.
Prasidėjus melioracijai šeima, pakviesta vyro brolio ir tikėdamasi gero uždarbio, savanoriškai išvyko į Vorkutą. Tačiau ten nieko nepešė. Po klajonių apsistojo Smolensko krašte, su vyru Algirdu abu dirbo melioracijoje.
Moteris pasakoja, kad kadaise Valakų kaimas buvęs didelis. Visi vieni pas kitus į dideles talkas eidavę.
Pagal istorinius duomenis, 1946 metais Valakuose registruota gerokai daugiau kaip 100 gyventojų, net 118 jų turėjo balsavimo teisę, taigi, tiek suaugusiųjų, neskaičiuojant nepilnamečių.
Dabar Alvydas Užkuraitis kaime suskaičiuoja 16 gyvų dūšių arba – šešias nuolat gyvenamas sodybas.
Autorės nuotr.
PATOGUMAI: Valakų gyventojai apie 1970-uosius patys susidėję pinigų, nutiesė šią elektros liniją, o žvyrkelis buvo įrengtas dar po poros dešimtmečių, iki tol klampota per „gilų purvynėlį“.
AKTORĖS: Valakuose tebestovi aktorės Onos Juodytės–Chadaravičienės sesers tėviškės namelis.
MEDUS: Onos Mačiulienės rankose – šio pavasario medaus korys.
MEDALIAI: Ona Mačiulienė, po daugelio metų į tėviškę išn Smolensko sugrįžo su medaliais už gerą darbą melioracijoje.
PAVADINIMAI: Ši vieta, kur Ona Mačiulienė su vyru pastatė gyvenamą vagonėlį seniau buvo Valakų kaimas, dabar – jau Kazylų.
SIAURUKAS: Šioje vietoje, kur išlikusios tik betono atramos, per kanalą kažkada ėjo tiltas ir siauruko bėgiai.
KNYGENEŠYS: Šis akmuo iš gimtojo namo pamatų žymi vietą, kur kažkada užaugo ir gyveno knygnešys Viktoras Pečiulis.
ISTORIJA: Šioje sodyboje kadaise veikė audimo cechas, vėliau čia gimė ir augo šviesaus atminimo Joniškio rajono meras Edmundas Grigaliūnas, dabar gyvena kiti žmonės.
KARTOS: Vida ir Alvydas Užkuraičiai su dukromis Evelina ir Gabija šioje sodyboje jau gal ketvirta ar net penkta giminės karta.
UŽSIENIEČIŲ: Šią molinę trobelę, prie kurios kadaise veikė kalvė, ir greta esantį ūkio pastatą, panorę legaliai patekti į Vakarus, prieš dešimtmetį įsigijos rusai ir baltarusiai.