Pavasarinis medunešis bitininkus labai nudžiugino

Pa­va­sa­ri­nis me­du­ne­šis bi­ti­nin­kus la­bai nu­džiu­gi­no

Bib­lio­te­ki­nin­kais dir­ban­tys Da­lia ir An­ta­nas Gal­buo­giai iš Šed­ba­rų ne vie­ne­rius me­tus lai­ko bi­te­les. Abiems la­bai ma­lo­nus ir įdo­mus šių darbš­tuo­lių gy­ve­ni­mo bū­das, ra­my­bė.

Šed­ba­riš­kiai jau ra­gau­ja pir­mo­jo šių­me­ti­nio me­daus ir džiau­gia­si ne tik jo gau­sa, bet ir su­bti­liu, neįp­ras­tu sko­niu. Svars­to: gal­būt bi­tu­tės me­dų dau­giau­sia iš pui­kiai ne­kta­rą sky­ru­sių pie­nių su­ne­šė?

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Pie­nės pui­kiai sky­rė ne­kta­rą

Šią sa­vai­tę Šed­ba­ruo­se gy­ve­nan­tys Da­lia ir An­ta­nas Gal­buo­giai ėmė pir­mą­jį šių me­tų sa­vų bi­te­lių me­daus der­lių ir nie­ko ne­lau­kę pra­dė­jo med­su­kį.

Bib­lio­te­ki­nin­kais dir­ban­tys, ta­čiau, kaip pa­tys sa­ko, bi­ti­nin­kų šir­dis ir sie­las tu­rin­tys šeb­da­riš­kiai džiau­gė­si pa­va­sa­ri­niu me­du­ne­šiu – bi­te­lės tik­rai daug me­daus pri­ne­šė.

Pa­sak An­ta­no Gal­buo­gio, šio pa­va­sa­rio me­dus – su­bti­laus, neįp­ras­to sko­nio, bi­tu­čių su­rink­tas iš įvai­rių au­ga­lų, tik­riau­siai dau­giau­sia iš pie­nių. „Kiek ste­bė­jau bi­čių au­ga­lų lan­ky­mą, šie­met jos dūz­gė ir dir­bo pa­kan­ka­mai ge­rai, pie­nės pui­kiai sky­rė ne­kta­rą“, – pri­dū­rė dau­giau kaip tri­jų de­šim­čių me­tų bi­ti­nin­ka­vi­mo pa­tir­tį tu­rin­tis šed­ba­riš­kis.

Šie­met po­nui An­ta­nui jau te­ko „su­gau­ti“ ir ke­lis neįp­ras­tai su­si­spie­tu­sius spie­čius.

Nu­vy­kus į bi­ty­ną, vie­nas spie­čius pa­ki­lo iš Gal­buo­gių avi­lio ir ban­dė nu­si­leis­ti šei­mi­nin­kui ant gal­vos, o ki­tas at­zvim­bė ir nu­tū­pė į ša­lia au­gan­čią lie­pą. Nors ir neaukš­tai, bet ran­ka ne­la­bai bu­vo pa­sie­kia­mas. A. Gal­buo­gis, bi­jan­tis aukš­čio, vis dėl­to ry­žo­si už­si­ropš­ti ant au­to­mo­bi­lio su­sem­ti spie­čių ir su­teik­ti bi­te­lėms na­mus.

Pa­sak bi­ti­nin­kų, me­tų bū­na įvai­rių – kar­tais bi­te­lėms se­ka­si ma­žiau, kar­tais dau­giau me­daus pri­neš­ti. Šie­met bi­te­lės per­žie­mo­jo pui­kiai, gal to­dėl ir pa­va­sa­rį su­ti­ko stip­rios, dar­bin­gos. Žie­dų šį pa­va­sa­rį ne­pa­gai­lė­jo ir vais­me­džiai, vaisk­rū­miai, o bi­te­lių dar­bui per pa­va­sa­ri­nį me­du­ne­šį įky­rūs lie­tūs ne­truk­dė.

Neil­gai tru­kus žy­dė­ti pra­dės ir lie­pos. Ta­čiau ne vi­suo­met lie­pų žie­dai vie­no­dai ge­rai ski­ria ne­kta­rą, kar­tais bi­te­lės ne­tu­ri iš kur me­daus paim­ti. ten­ka darbš­tuo­lėms me­din­gų­jų žie­dų pa­miš­kė­se, pa­krū­mė­se, pie­vo­se ieš­ko­ti.

At­gai­va nuo sku­bė­ji­mo pil­no gy­ve­ni­mo

Da­lia Gal­buo­gie­nė pa­sa­ko­jo, jog iki ve­dy­bų su bi­ti­nin­ku vy­ru apie uni­ka­lų bi­čių gy­ve­ni­mą nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ju­si, su juo su­si­dū­ru­si.

„Po ves­tu­vių, kai tik vy­ras ei­da­vo į bi­ty­ną tvar­ky­tis, ir aš su juo ke­liau­da­vau. Pa­me­nu, pir­mą­syk pa­si­ti­ko dūz­gian­tis ka­muo­lys. Bet bi­tės ma­nęs neiš­gąs­di­no – at­virkš­čiai, la­bai su­do­mi­no, pra­dė­jo trauk­te trauk­ti. Taip ir bi­ti­nin­kau­ja­me abu iki šiol. Bi­tes lai­ko­me sa­vo ma­lo­nu­mui“, – aiš­ki­no po­nia Da­lia.

Šed­ba­riš­kių bi­te­lių šei­my­nų avi­liai kiek to­lė­liau nuo šei­mi­nin­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos, už ke­lių ki­lo­met­rų, pa­miš­kė­je. Kai tik tu­ri lai­ko, Gal­buo­giai va­žiuo­ja į sa­vo bi­ty­ną. Jei nė­ra dar­bų – pa­pras­čiau­siai pa­sė­dė­ti, be­si­klau­sant ma­lo­naus, rit­min­go bi­te­lių ūže­sio, pail­sė­ti, at­si­gau­ti nuo kas­die­nio, sku­bė­ji­mo pil­no gy­ve­ni­mo, pa­jus­ti tik­rą at­gai­vą...

„Daž­nai pri­si­me­nu dai­ną apie pik­tas bi­tes, bet sal­dų jų me­dų. Tik aš pa­ti bi­tu­čių ge­luo­nio ne­bi­jau, jos, ga­li­ma sa­ky­ti, be­veik nie­ka­da ant ma­nęs ne­pyks­ta ir man ne­ge­lia. Ta­čiau sū­naus nie­kaip ne­pri­va­di­na­me į bi­ty­ną, nes jis yra aler­giš­kas bi­čių įgė­li­mui. Sū­nų net bau­gi­na mums taip ma­lo­nus bi­te­lių dūz­gi­mas“ – pa­sa­ko­jo bi­ti­nin­kai.

Nors Da­lia ir An­ta­nas Gal­buo­giai – už­siė­mę žmo­nės, dir­ba bib­lio­te­ki­nin­kais, bi­ti­nin­ka­vi­mo ne­ža­da at­si­sa­ky­ti. Jei vi­sai ne­be­tu­rės lai­ko ar svei­ka­tos, nors vie­ną bi­čių šei­my­ną tik­rai lai­kys.

D. ir A. Gal­buo­gių as­me­ni­nė nuo­tr.

MED­SU­KIS: Bi­tes lai­kan­tys Da­lia ir An­ta­nas Gal­buo­giai šie­met jau iš­su­ko pir­mą­ją me­dų. Me­du­ne­šis nu­džiu­gi­no me­daus gau­sa ir neįp­ras­tu, su­bti­liu sko­niu.