„Man patinka Lietuva ir rūstūs lietuviai“

VA­SA­ROS PO­KAL­BIAI

„Man pa­tin­ka Lie­tu­va ir rūs­tūs lie­tu­viai“

Šiau­lie­tis 25 me­tų Liu­das Nek­ro­šius, šo­kių tre­ne­ris, po stu­di­jų ir dar­bo Lon­do­ne grį­žo į gim­tą­jį mies­tą. Ati­da­rė šo­kių stu­di­ją, mo­kyk­lo­se ir vers­le dir­ba, pla­nuo­ja kur­ti šei­mą.

Daug jau­nų žmo­nių lai­mės ieš­ko sve­tur, o jis grį­žo. Su­si­tin­ka­me po­kal­bio bul­va­re. Čia jis pa­ma­to pla­ka­tą „Dar ne vis­kas pra­ras­ta, Šiau­liai“ ir sa­ko: „Su to­kiu šū­kiu ir grį­žau.“

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Du kar­tus – vienuo­lik­to­kas

– Abi­tu­rien­tai vėl spren­džia: stu­di­juo­ti, dirb­ti Lie­tu­vo­je ar iš­va­žiuo­ti? Ką pa­ts ma­nai?

– Aš li­kau kar­to­ti vienuo­lik­tos kla­sės kur­so – pa­ts pa­li­kau sa­ve dar vie­ne­riems me­tams. Mo­kiau­si Didžd­va­rio gim­na­zi­jo­je pa­gal tarp­tau­ti­nio ba­ka­lau­reau­to pro­gra­mą. Su­vo­kiau, kad dar esu kvai­las. Bu­vau pa­si­rin­kęs ne tuos da­ly­kus, ku­rių man rei­kė­jo. Ne vie­nas ma­no kla­sės drau­gas kar­to­jo kur­są.

Per tuos pa­pil­do­mus me­tus  su­si­vo­kiau, ko­kia kryp­tis do­mi­na. Spor­ti­nius šo­kius šo­kau nuo 10 me­tų, tad ieš­ko­jau stu­di­jų, su­si­ju­sių su spor­tu, spor­to me­di­ci­na.

Ra­dau Lon­do­ne uni­ver­si­te­tą, ku­ris su­do­mi­no, krei­piau­si. Ba­ka­lau­rea­to dar­bui bu­vau pa­si­rin­kęs te­mą „Ka­vos po­vei­kis ner­vi­nei sis­te­mai“. Do­ku­men­tuo­se apie tai pa­ra­šiau, ir iš Ang­li­jos pa­ts dės­ty­to­jas, moks­li­nin­kas neu­ro­lo­gas, man pa­skam­bi­no. Sa­ko: bū­tu­me suin­te­re­suo­ti jus priim­ti, pa­na­šius da­ly­kus ti­ria­me.

Pa­sa­kė, jog tai bus spor­to moks­lo, kū­no kul­tū­ros, mankš­tos ty­ri­mų stu­di­jos. Kai įsto­jau, ne­be­nus­ty­gau vie­to­je, nes ži­no­jau, kad stu­di­juo­siu tai, kas man pa­tin­ka.

– Kaip se­kė­si Lon­do­ne?

– Bu­vo sun­ku, nes bu­vau vie­ni­šas kaip pirš­tas. Jei­gu no­ri stu­di­juo­ti ir sa­ve iš­lai­ky­ti, tu­ri už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Gy­ve­ni suau­gu­sio žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Tė­vai daug pa­dė­jo, nes neuž­te­ko to, ką už­si­dirb­da­vau.

Dar­bą ra­dau šo­kių stu­di­jo­je. Šo­kių mo­ky­mo pra­kti­kos tu­rė­jau. Gal nuo 16 me­tų ma­nęs vis pa­pra­šy­da­vo, kad pa­mo­ky­čiau val­so ko­kią ves­tu­vinin­kų po­rą ar abi­tu­rien­tus.

Lon­do­ne pa­ty­riau kul­tū­ri­nį šo­ką, kai į stu­di­ją rei­kė­jo ke­liau­ti trau­ki­niu. Sto­ty­je klau­siu, ar tik­rai į tą Lon­do­no zo­ną rei­kia va­žiuo­ti trau­ki­niu? Sa­ko – tik šo­ki­te.

Šo­kių mo­kyk­lo­je iš pra­džių dir­bau „alt­ruis­tiš­kai“ – ap­mo­kė­da­vo tik ke­lio­nę. Bet man bu­vo svar­bu, jog jau tu­rė­jau pa­klau­są.

Pas­kai­tos baig­da­vo­si apie ket­vir­tą va­lan­dą, o šeš­tą jau ke­liau­ju į šo­kių mo­kyk­lą. Mo­kiau ir vai­kus, ir suau­gu­sius.

– Koks ang­lų po­žiū­ris į šo­kių mo­kyk­las?

– Jiems – tai pra­mo­ga, ma­lo­nu­mas.

Pir­mą kar­tą atė­jęs lau­kiu, kas su­si­rinks. Įei­na aš­tuo­nia­sde­šimt­me­tė. Aps­tul­bau. Ren­ka­si pen­kias­de­šim­ties, ke­tu­rias­de­šim­ties, tris­de­šim­ties me­tų.

Pa­si­kei­čia ba­tus, su­sė­da bend­rau­ti prie sta­le­lių. Kas ka­vos, ar­ba­tos, kas pa­pra­šo to­ni­ko su dži­nu: ar ga­li­ma? Pra­šom. Vi­si šne­ku­čiuo­ja­si 15 mi­nu­čių iki pa­mo­kos.

Žmo­nės tie­siog su­si­rin­ko pa­bend­rau­ti ir pa­šok­ti – ne re­zul­ta­tui, ne var­žy­boms tre­ni­ruo­tis. Jei kas kam ne­pa­vy­ko – nie­ko bai­saus, tre­ne­ris pa­ti­ki­na, jog pa­vyks ki­tą kar­tą.

Ta aštuo­nias­de­šimt­me­tė se­nu­tė Ai­ri­sė – ma­žu­tė, glež­nu­tė, gat­vė­je laz­du­tės jai rei­kė­tų, o šo­ka.

Klau­siu, ka­da pra­dė­jo­te šok­ti? Sa­ko, kai tik stu­di­ja at­si­da­rė, o at­si­da­rė ji prieš 20 me­tų. 60 me­tų ry­žo­si mo­ky­tis šo­kių. To­kių me­tų mū­sų žmo­gus tik skun­džia­si, kad li­gos puo­la, bet ne­si­ju­di­na, gu­li ant so­fos – ko­kie šo­kiai, kai „smer­tis“ čia pat?

Lie­tu­vo­je jei­gu už­sii­mi šo­kiais, tai jau siek­si „Žu­vėd­ros“ ly­gio.

Ang­li­jo­je šo­ka ir ne­bė­ga te­ki­ni da­ry­ti šu­kuo­se­nų, pirk­ti su­kne­lių už ke­lis tūks­tan­čius eu­rų, kad da­ly­vau­tų ko­kia­me kon­kur­se ar čem­pio­na­te.

– Ar pa­tir­tis Ang­li­jo­je pa­ska­ti­no įsteig­ti sa­vo šo­kių stu­di­ją Šiau­liuo­se?

– Taip. Be to, stu­di­jos pa­dė­jo su­pras­ti, jog spor­tas yra la­bai sun­kus žmo­gui, ku­ris nė­ra spor­ta­vęs. Tris­de­šimt­me­čiam ar dar vy­res­niam pra­dė­ti šok­ti, tai tas pa­ts, kas mo­ky­tis iš nau­jo vaikš­čio­ti.

Pra­de­dan­ty­sis at­ro­do pa­na­šiai kaip žmo­gus po in­sul­to – ju­de­siai su­lau­žy­ti. Pats nu­stem­ba: oi, esu kaip me­dis!

Žmo­nės bū­na taip įsi­tem­pę, kad iš­si­gąs­ta ir dau­giau ne­be­mė­gi­na šok­ti. Aiš­ki­nu, kad tai – nau­ja ir jū­sų kū­nui, ir sme­ge­nims.

Tai yra pro­ce­sas, o mo­ky­to­jas jį tu­ri pa­da­ry­ti sma­gų, kad ga­liau­siai tai tap­tų pra­mo­ga. Ir ne­svar­bu, ar iš­mo­kai šok­ti, kad ke­liau­tum į kon­kur­są, ar kad tik pa­si­šok­tum su my­li­mą­ja.

„Bū­čiau va­ka­rais ver­kęs“

– Ko­dėl grį­žai į Lie­tu­vą?

– Dar gim­na­zi­jo­je ma­niau: jei­gu iš­va­žiuo­siu stu­di­juo­ti, tai grį­šiu.

Ang­li­jo­je ga­lė­jau lik­ti – tu­rė­jau ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą, me­ne­dže­ris jau bu­vo pa­ti­kė­jęs šo­kių stu­di­ją. Ma­no drau­gė Evi­ja, taip pat šiau­lie­tė, bu­vo at­vy­ku­si stu­di­juo­ti į tą pa­tį Lon­do­no uni­ver­si­te­tą. Kai ji bai­gė stu­di­jas, rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ar Ang­li­jo­je ku­ria­me gy­ve­ni­mą, ar grįž­ta­me į Lie­tu­vą.

Ne­no­rė­jau ten lik­ti. Jei­gu ten už­siau­gin­si vai­kus, ne­be­ga­lė­si grįž­ti, ir bū­čiau va­ka­rais ver­kęs, kad ne­grį­žau, kad bū­siu iš­da­vęs Lie­tu­vą.

Svars­tė­me, kur at­si­da­ry­ti sa­vo stu­di­ją: gal Vil­niu­je, Kau­ne – o ko­dėl ne Šiau­liuo­se? Yra kon­ku­ren­ci­jos, bet ji čia ma­žes­nė.

Lie­tu­vą my­liu. Grį­žau ir dėl to, kad man pa­tin­ka rūs­tūs lie­tu­viai. Pa­sis­vei­ki­ni su ne­pa­žįs­ta­mu ir nu­stem­ba: kas čia toks, ar su gal­va ne­ge­rai?

„Ma­xi­mo­je“ vi­sa­da pa­si­svei­ki­nu su ka­si­nin­ke. Ži­nau, kad iš pra­džių ne­sup­ras, bet po die­nos ki­tos su­voks, kad tai nor­ma­lus el­ge­sys.

Ang­li­jo­je žmo­nės šyp­so­si, bet ką iš tie­sų jau­čia, ne­sup­ra­si. Lie­tu­vo­je, jei­gu žmo­gus jau­čia­si blo­gai, tai ir ro­do, kad jam blo­gai. Neap­si­mes­ti­nis lie­tu­viš­kas na­tū­ra­lu­mas man pa­tin­ka.

Dar niekas ne­pra­ras­ta

– Ar grį­žus į Šiau­lius kas nors nu­ste­bi­no?

– Ang­li­jo­je jau­ni ir se­ni ju­da, bė­ga, gru­pe­lė­mis spor­tuo­ja. Nus­te­bi­no, kai pa­ma­čiau tai ir Šiau­liuo­se. Dvi­ra­čiais va­žiuo­ja su dvi­ra­ti­nin­ko ap­ran­ga – va­di­na­si, ne į dar­bą, su­džiū­vęs se­nu­kas bė­ga su spor­ti­niais ba­te­liais, mo­te­riš­kė su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis žings­niuo­ja.

Ne­gi pa­ga­liau žmo­nės su­si­rū­pi­no sa­vo svei­ka­ta? Ju­dė­ji­mas yra svei­ka­tos pa­grin­das. Ir ne­rei­kia de­juo­ti: „Šiau­liai – se­nu­kų mies­tas, jau­ni­mas iš­va­žia­vęs – nie­ko ne­bė­ra.“ Dar nie­kas ne­pra­ras­ta.

– Ar sa­vo is­to­ri­ją lai­kai sėk­mės is­to­ri­ja?

– Ne. Bu­vau par­trenk­tas ne kar­tą. Bet esu rea­lis­tas-op­ti­mis­tas. Jei­gu ma­ne par­tren­kė, ži­nau, kad at­va­žiuos ir grei­to­ji pa­gal­ba – ne­pa­lai­do­ju sa­vo ga­li­my­bių.

Ant­ri me­tai esu Lie­tu­vo­je – dar tik li­pu į sėk­mę.

Evi­jai esu pa­si­pir­šęs, ga­vau su­ti­ki­mą, pla­nuo­ja­me ves­tu­ves.

Įvai­ria veik­la už­sii­mu: dir­bu mo­kyk­lo­se šo­kių mo­ky­to­ju, už­sii­mu pre­ky­bos vers­lu, dar ir spaus­tu­vė­je dir­bu.

– Ne­nu­si­vy­lei, kad rei­kia ke­lis dar­bus dirb­ti?

– Man pa­tin­ka ak­ty­vi veik­la. Nuė­jęs į ak­lų­jų kKul­tū­ros cent­rą, alt­ruis­tiš­kai pa­si­siū­liau ak­luo­sius iš­mo­ky­ti šok­ti. Skep­tiš­kai pa­si­žiū­rė­jo. Sa­kau, pa­ro­dy­siu, kad tai įma­no­ma. Ne­re­gių sen­jo­rų po­ros per po­rą mė­ne­sių iš­mo­ko ir val­są, ir tan­go, ir fokst­ro­tą – nė­ra nie­ko neį­ma­no­ma. O man mo­ky­ti šok­ti – po­mė­gis, ne dar­bas.

– Sa­vo stu­di­jos tink­la­la­py­je skel­bia­te, kad ji su­kur­ta iš mei­lės, ryž­to ir dar di­des­nių sva­jo­nių. Ko­kių?

– Ti­kiuo­si ka­da nors ati­da­ry­ti spor­to ty­ri­mų cent­rą – spor­tinin­kams pa­dė­ti, tir­ti jų būk­lę ir at­skleis­ti ga­li­my­bių po­žy­mius. Yra dau­gy­bė spor­ti­nin­kų, ku­rie no­kau­tuo­ja­mi dėl per di­de­lių krū­vių.

– Jei­gu bū­tum me­ras, ką da­ry­tum?

– Tu­riu am­bi­ci­jų, no­rė­čiau tap­ti me­ru – tik, aiš­ku, ne šian­dien. Ką da­ry­čiau? Štai, sė­di­me am­fi­teat­re ant su­lū­žu­sių suo­liu­kų – ba­do akis. Mo­ki­niams rei­kia vi­suo­me­ni­nio ak­ty­vu­mo va­lan­dų – ga­li­ma ir juos, ir jų tė­ve­lius pa­si­telk­ti.

Šiau­liai nė­ra di­de­lis mies­tas, o bend­rys­tės stin­ga.

Bu­vo ak­ci­ja „Tai­kos glė­bys“, po to daug ko­men­ta­to­rių aiš­ki­no, ne­pa­si­se­kė, per ma­žai ap­si­ka­bi­no. O kaip ap­ka­bin­ti ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų su mū­sų lie­tu­viš­ku men­ta­li­te­tu – dur­ne­liu pa­lai­kys.

Jei­gu kla­sės, mo­kyk­los ne nuo ap­si­ka­bi­ni­mo pra­dė­tų, o nuo kaž­ko­kio bend­ro dar­bo, bū­tų ki­taip. Kar­tu vei­kia­me – tai ir ap­si­ka­bi­na­me. Taip til­tas tie­sia­mas tarp žmo­nių. Tu­ri­me bū­ti at­vi­res­ni, švel­nes­ni, su­pra­tin­ges­ni vie­nas ki­tam.

Ne da­ry­ti ge­riau už ki­tą – bet da­ry­ti kar­tu.

– Kaip už­baig­tum sa­ki­nį: „Lai­min­gas žmo­gus, ku­ris ...

– Ku­ris ne­gai­li sa­vęs, ku­ris sa­ko, o aš dar ga­liu.

Mes vis ana­li­zuo­ja­me, kas blo­gai, kas skau­da, o rei­kia im­ti da­ry­ti, kad ne­skau­dė­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

NUO­MO­NĖ: Liu­das Nek­ro­šius sa­ko, jog Šiau­lių ne­rei­kia va­din­ti nei se­nu­kų, nei emig­ran­tų mies­tu: „Daug yra grį­žu­sių, ne vie­nas toks esu.“

NUOS­TA­TA: Liu­das Nek­ro­šius prieš dve­jus me­tus ap­si­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą ir čia kur­ti sa­vo sėk­mės is­to­ri­ją.