
Naujausios
Po Europos kalnus – pavojinga, bet žavinga
Penktadienį Vilniaus valdovų rūmuose surengtose šalies aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 16“ nugalėtojų pagerbimo iškilmėse paskatinimo prizas įteiktas Akmenės rajono Ventos gimnazijos kūno kultūros mokytojui Vytautui Šiurkui ir jo mokiniams.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Pedagogas pagal parengtą projektą „Ventos gimnazistai – aukščiausiose Europos viršukalnėse“ su savo auklėtiniais dukart per metus išvyksta pakeliauti po Europos valstybių aukščiausius kalnus – per vasaros ir rudens atostogas.
Įprastai suburiamos apie dešimties keliautojų grupės iš Ventos yra pabuvojusios 24 Europos valstybių aukščiausiuose geografiniuose taškuose. Žemiausias – 1 kilometro 16 metrų Kekes kalnas Vengrijoje, aukščiausias – 4 kilometrų 808 metrų Monblanas, už kurį žemyne nebėra aukštesnių.
Dauguma viršūnių – daugiau kaip 2–3 kilometrų aukščio.
Į kai kurias įkopta ne po vieną kartą. Mėgstamiausia Lenkijoje 2 499 metrų Rysy viršukalnė, nuo kurios ventiškiai prieš dešimtmetį pradėjo savo aplankytų vietų sąrašą.
Žygiuose yra dalyvavę kelios dešimtys gimnazistų, dauguma – aštuntokai, devintokai, dešimtokai, bet kartais ir abiturientai ar dargi ketvirtos klasės moksleivė. Kai kuriems pakanka vienos kitos kelionės, kiti yra suskaičiavę ir po keliolika.
„Daugumos žmonių vertinimu, panašūs visi kalnai – bet taip atrodo tik iš šalies pažiūrėjus, – sako mokytojas V. Šiurkus. – Tačiau visur kitokios kopimo aplinkybės, skirtinga aplinka, vis kintanti dvasinė būsena – o tai žavesį keliantys skirtumai.“
Pats susiviliojo lyg spontaniškai. Po to, kai keliavo su sportininkų grupe į varžybas Slovakijos kalnų keliais. Grįžęs namo pasidalijo žavesiu ir po keturių dienų jau su giminaičiais apsisuko vėl į tas pačias vietas.
Nutarė parodyti kalnus savo auklėtiniams.
„Iš esmės toje vienuolikos metų kelionių su gimnazistais istorijoje pavojingiausias dalykas tai, kad ėmiausi pats vaikus vežti į kalnus“, – sakė mokytojas.
Mokytojas atsakingai ruošiasi kiekvienai kelionei. Ne kiekvieną panorėjusį moksleivį mokytojas priima į kompaniją.
„Pirmutinė sąlyga potencialiam keliautojui – dalyvauti žygiuose po mūsų kraštus, – sakė kelionių organizatorius. – Keliasdešimties kilometrų žygiuose su nakvynėmis, sunkiomis kuprinėmis įsižiūriu į vaikus. Ar jie įveikia fizinį krūvį? Ar stabilūs psichologiškai? Jei susitvarko, tada belieka klausti, ar nori daugiau pamatyti. Ir jei taip, išsirenkame mus dominančius kalnus.“
Tėvai turi sutikti, kad jų vaikas mažiausiai savaitei leistųsi į kelionę su mokytoju.
Vis dėlto nuo netikėtumų neapsisaugoma. Būna, iki viršūnės dar lieka diena kelio, o staiga kuris keliautojas pasijunta bejėgis, dažniau iš mergaičių. Sako atvirai: „Nebegaliu nė žingsnio aukštyn.“ Atrodo, visa grupė turėtų apsisukti atgal. Juk vieno keliautojo nepaleisi grįžti prie mašinos.
Tačiau žygis nenutrūksta. Kadangi keliaujama pagal oficialiai parinktus maršrutus, kuriuose yra kavinės, tai artimiausioje iš jų paliekamas ilsėtis bendrakeleivis, kol viršūnę pasieks ir sugrįš komanda.
Pasitaikė, kad pasiduodavo ir visa grupė. Lyg užkerėtas tapo Lichtenšteino valstybės aukščiausias kalnas Graušspitze – 2 599 metrų aukščio. Pirmą kartą nebuvo sunku kopti, kol pasiekė 2 560 metrų aukščio Falknio kalno viršūnę. Tačiau likusių 39 metrų iki Graužspitze aukščiausio taško nepavyko įveikt, nes neturėjo laipiojimo uolomis inventoriaus.
Kitą kartą ventiškiai ieškojo kelio, kuriuo būtų lengviausia įveikti tuos paskutinius keliasdešimt metrų, tačiau taip ir nerado.
Trečiam šturmui atvyko su reikiamu laipiojimui uolomis inventoriumi, tačiau labai smarkiai lijo, ir vėl nepavyko.
Tarp keliautojų nėra gero tono ženklas kalbėti apie mirtinus pavojus. Tačiau jei viskas baigiasi gerai, lieka naudinga pamoka – ateityje būti atsargesniems.
Būtent tuo įsiminė Austrija. Į Glosglosnerio kalną (3 798 metrų aukščio) lediniu takeliu einant mergina paslydo ir ėmė riedėti ledine pakalne. Už šimto metrų buvo matyti staigus ir aukštas skardis su akmenimis apačioje.
Mergina nepajėgė pasinaudoti prie batų pritvirtintais dygliais. Bandė užsikabinti pirštais. Nagai atplyšo, rankos pasruvo krauju.
Laimė, baigėsi grynas ledas, tad ant jį dengiančio sniego atsidūrusi mergaitė mažiau slydo.
„Ačiū dievams, jog visada grįžtame namo laimingai“, – sakė V. Šiurkus.
Mokytojas sako, kad kalnai traukia. Ir galiausiai gali pasakyti: „Gyvenimas gražus.“
Asmeninė nuotr.
PAGERBIMAS: Penktadienį Vilniaus valdovų rūmuose Akmenės rajono Ventos gimnazijos kūno kultūros mokytojas Vytautas Šiurkus (dešinėje) ir jo mokiniai pagerbti šalies aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 16“ prizu.
MOKYTOJAS: Ventos gimnazijos kūno kultūros mokytojas Vytautas Šiurkus yra užkopęs maždaug į pusšimtį Europos kalnų viršūnių.
Autoriaus nuotr.
KELIAUTOJOS: Ventos gimnazijos moksleivės yra atostogavusios keliaudamos į kelių kilometrų aukščio Europos kalnus.