
Naujausios
Ūkis keičia kryptį, ūkininkai – savo gyvenimą
Danutė ir Algimantas Lebedžinskai iš Šedbarų kaimo (Kelmės r.) ir jų sūnus Jonas su žmona Lijana iš Pavigailių prieš penkiolika metų dėl galimybės ūkininkauti atsikraustė iš Tauragės rajono.
Šiandien pieno ūkį ketina keisti mėsiniais galvijais. Be to, sūnus baigė universitetą ir susirado darbo. Jo žmona Lijana taip pat dirba ir neakivaizdžiai mokosi universitete. Jauna šeima suabejojo, ar galės ateityje pragyventi iš nedidelio ūkio.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Prieš penkiolika metų matė perspektyvą
Algimanto Lebedžinsko profesija – agronomas. Jo žmona Danutė – zootechnikė. Galbūt vaikystėje matęs, kaip tėvai atsidavę dirbo Taurų tarybiniame ūkyje, sūnus Jonas užsimindavo norįs ūkininkauti.
Taip sutapo, kad Kelmės rajone, Pavigailių kaime, viena vyresniųjų Lebedžinskų pažįstama pardavė sodybą su žeme. Ūkininkauti svajojantys tauragiškiai nusprendė ūkį pirkti. Į Pavigailius atsikraustė abi šeimos.
Iš pradžių gyveno visi kartu. Vėliau vyresnieji Lebedžinskai nusipirko sodybą Šedbaruose, trys kilometrai nuo Pavigailių. Tačiau bendru ūkiu tebesirūpina abi šeimos.
„Turime 35 galvijus, 20 melžiamų karvių, kelias dešimtis hektarų žemės, – pasakoja Algimantas Lebedžinskas. – Prieš penkiolika metų matėme ūkio perspektyvą. Galėjome nesunkiai pragyventi. Investicijos į ūkį buvo mažesnės, o produkcijos kainos – didesnės.“
Ponas Algimantas vardija, jog anuomet mažiau kainavo trąšos ir degalai, herbicidai ir pesticidai. Dabar amonio salietros tona kainuoja 400 eurų, beveik kaip cukrus. Žymėto dyzelino litras kainavo 65 lito centus, dabar – 64 euro centus.
O produkcija visiškai nupigo. Už toną grūdų jau bemoka 100–110 eurų. Jeigu žemės nepertręši, iš hektaro prikuli po tris tonas grūdų. Juos pardavęs atgauni tik tai, ką į žemę sudėjai.
„Visas pelnas – tik tiesioginės išmokos už deklaruotus pasėlius ir pievas, – skaičiuoja ponas Algimantas. – Tas pats ir su gyvulininkyste. Už litrą pieno mokėdavo 91 lito centą, dabar – tik 13,2 euro cento. Smulkūs ūkiai nebeturi jokios perspektyvos. Žemdirbiams siūlo kooperuotis. Bet kur kaime rasti iniciatorių, kuris žmones suburtų, įtikintų? Pradžiai reikėtų nemažai lėšų perdirbimo linijoms. Kur realizuotume savo pagamintą produkciją?“
Dienos – nelengvos
Danutė ir Algimantas Lebedžinskai ūkio darbus dalijasi pagal specialybę. Kiekvieną rytą važiuoja į už trijų kilometrų, Pavigailiuose ,esantį savo ūkį. Ponia Danutė rūpinasi gyvuliais, vyras – grūdinėmis kultūromis. Pavigailiuose laiko iš šešias bičių šeimas.
Ponas Algimantas džiaugiasi tvarkinga Šedbarų gyvenviete. Yra darželis ir mokyklėlė, Kultūros namai, medicinos punktas. Jiedu su žmona jau pensininkai. Nieko gyvenime nenorėtų keisti.
„Mes įpratę prie darbo, – pasakoja ponia Danutė. – Mano šeimoje augome 11 vaikų. Dvylikos metų būdama aš jau rišau rugius. Reikėjo dirbti. Ir vaikus pratinom prie darbo. Sūnus Jonas nuo vaikystės melžė karves. Nesikratė jokių kaimo darbų.“
„Mieste uždustume. O čia tyras oras, penki gilūs, ledyninės kilmės ežerai. Su geriausiu draugu tytuvėniškiu Donatu pažvejojame. Kartais dar išeinu ir į medžioklę“, – žmonai pritaria ir ponas Algimantas.
Sūnus Jonas kol kas ūkininkauja kartu su tėvais. Tačiau po truputį keičia ūkio kryptį. Palaipsniui atsisakys melžiamų karvių, augins mėsinius galvijus.
Staiga atsisakyti pieno ūkio būtų nuostolinga. Į šią ūkio šaką nemažai investuota. Atnaujino seną tvartą, įrengė girdyklų sistemą, supirko visą šienavimo techniką. Pasinaudoję Europos parama pasistatė pieno bloką, nusipirko šaldymo įrangą.
Be to, ir susipirkti mėsinius galvijus auginti nėra lengva. Mėsinis geros veislės jaučio jauniklis kainuoja po 3–5 tūkstančius eurų. Pabandys savas karves apsėklinti belgų mėlynųjų sperma ir palaipsniui prisiaugins mėsinių galvijų bandą.
„Visiškai nupiginus pieno žaliavą, daugelis jaunų ūkininkų atsisako melžiamų karvių. Imasi mėsinių galvijų arba metasi į augalininkystę, – pasakoja Jonas Lebedžinskas. – Pabandysim ir mes pakeisti ūkio kryptį.“
Atsarginis kelias – eiti dirbti kitur
Jaunieji Lebedžinskai turi ir kitą atsarginį kelią – gyventi kaime, bet eiti dirbti kitur.
Jonas Lebedžinskas baigė Šiaulių universitetą, įgijo kūno kultūros mokytojo specialybę. Puse etato dirba treneriu Kelmės vaikų ir jaunimo sporto mokykloje. Moko vaikus žaisti futbolą. Subūręs neblogą komandą, kuri jau yra laimėjusi ne vienas varžybas. Vienas auklėtinis pateko į šalies rinktinę.
Be šio užsiėmimo, ponas Jonas dar puse etato dirba ir bendrabučio auklėtoju Kelmės profesinio rengimo centro Tytuvėnų skyriuje. Dar pusė etato – bendrabučio administratoriaus tame pačiame Profesinio rengimo centre.
Nelengva bėgioti per kelis darbus ir dar ūkininkauti. Jonas sako kol kas susitvarkąs su krūviu. Tik apgailestauja, kad net keturis kartus turi mokėti „Sodrai“ – nuo kiekvienų pareigų ir nuo ūkininkavimo atskira įmoka.
Dirba ir Jono žmona Lijana Profesinio rengimo centro valgykloje. Be to, ir ji studijuoja Šiaulių universitete socialinės pedagogikos ir psichologo konsultanto specialybę.
Kol kas jaunieji Lebedžinskai neatsikrato nei žemės, nei ūkininkavimo. Žemės ūkiu didelį susidomėjimą rodo šešiametis jų sūnus Joris. Galbūt po daugelio metų jam ir paliks ūkį.
Savo šeimą ir Šedbarus garsina Lijanos ir Jono dukra Luka. Mergaitė gražiai piešia. Dalyvauja įvairiuose piešinių konkursuose. Šiemet ją apdovanojo Sveikatos ir Žemės ūkio ministerijos. Mama vežioja Luką į Kelmės meno mokyklos Tytuvėnų skyrių.
Nelengva jaunai mamai suderinti vaikų poreikius, mokslą ir darbą. Gelbsti močiutė, senelis, ir – viltis, jog žemės ūkyje situacija netrukus pasikeis.
Autorės nuotr.
KUMŠTIS: Vyresniųjų ir jaunųjų Lebedžinskų šeima vieninga kaip kumštis.
NAMAI: Vyresnieji ir jaunieji Lebedžinskai, Kelmės rajone pradėję gyvenimą vienuose namuose, tėvams įsigijus atskirą namą, dažną dieną vistiek praleidžia kartu.