Ūkis keičia kryptį, ūkininkai – savo gyvenimą

Ūkis kei­čia kryp­tį, ūki­nin­kai – sa­vo gy­ve­ni­mą

Da­nu­tė ir Al­gi­man­tas Le­be­džins­kai iš Šed­ba­rų kai­mo (Kel­mės r.) ir jų sū­nus Jo­nas su žmo­na Li­ja­na iš Pa­vi­gai­lių prieš pen­kio­li­ka me­tų dėl ga­li­my­bės ūki­nin­kau­ti at­si­kraus­tė iš Tau­ra­gės ra­jo­no.

Šian­dien pie­no ūkį ke­ti­na keis­ti mė­si­niais gal­vi­jais. Be to, sū­nus bai­gė uni­ver­si­te­tą ir su­si­ra­do dar­bo. Jo žmo­na Li­ja­na taip pat dir­ba ir nea­ki­vaiz­džiai mo­ko­si uni­ver­si­te­te. Jau­na šei­ma sua­be­jo­jo, ar ga­lės atei­ty­je pra­gy­ven­ti iš ne­di­de­lio ūkio.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prieš pen­kio­li­ka me­tų ma­tė per­spek­ty­vą

Al­gi­man­to Le­be­džins­ko pro­fe­si­ja – ag­ro­no­mas. Jo žmo­na Da­nu­tė – zoo­tech­ni­kė. Gal­būt vai­kys­tė­je ma­tęs, kaip tė­vai at­si­da­vę dir­bo Tau­rų ta­ry­bi­nia­me ūky­je, sū­nus Jo­nas už­si­min­da­vo no­rįs ūki­nin­kau­ti.

Taip su­ta­po, kad Kel­mės ra­jo­ne, Pa­vi­gai­lių kai­me, vie­na vy­res­nių­jų Le­be­džins­kų pa­žįs­ta­ma par­da­vė so­dy­bą su že­me. Ūki­nin­kau­ti sva­jo­jan­tys tau­ra­giš­kiai nu­spren­dė ūkį pirk­ti. Į Pa­vi­gai­lius at­si­kraus­tė abi šei­mos.

Iš pra­džių gy­ve­no vi­si kar­tu. Vė­liau vy­res­nie­ji Le­be­džins­kai nu­si­pir­ko so­dy­bą Šed­ba­ruo­se, trys ki­lo­met­rai nuo Pa­vi­gai­lių. Ta­čiau bend­ru ūkiu te­be­si­rū­pi­na abi šei­mos.

„Tu­ri­me 35 gal­vi­jus, 20 mel­žia­mų kar­vių, ke­lias de­šim­tis hek­ta­rų že­mės, – pa­sa­ko­ja Al­gi­man­tas Le­be­džins­kas. – Prieš pen­kio­li­ka me­tų ma­tė­me ūkio per­spek­ty­vą. Ga­lė­jo­me ne­sun­kiai pra­gy­ven­ti. In­ves­ti­ci­jos į ūkį bu­vo ma­žes­nės, o pro­duk­ci­jos kai­nos – di­des­nės.“

Po­nas Al­gi­man­tas var­di­ja, jog anuo­met ma­žiau kai­na­vo trą­šos ir de­ga­lai, her­bi­ci­dai ir pes­ti­ci­dai. Da­bar amo­nio sa­liet­ros to­na kai­nuo­ja 400 eu­rų, be­veik kaip cuk­rus. Žy­mė­to dy­ze­li­no lit­ras kai­na­vo 65 li­to cen­tus, da­bar – 64 eu­ro cen­tus.

O pro­duk­ci­ja vi­siš­kai nu­pi­go. Už to­ną grū­dų jau be­mo­ka 100–110 eu­rų. Jei­gu že­mės ne­pert­rę­ši, iš hek­ta­ro pri­ku­li po tris to­nas grū­dų. Juos par­da­vęs at­gau­ni tik tai, ką į že­mę su­dė­jai.

„Vi­sas pel­nas – tik tie­sio­gi­nės iš­mo­kos už dek­la­ruo­tus pa­sė­lius ir pie­vas, – skai­čiuo­ja po­nas Al­gi­man­tas. – Tas pa­ts ir su gy­vu­li­nin­kys­te. Už lit­rą pie­no mo­kė­da­vo 91 li­to cen­tą, da­bar – tik 13,2 eu­ro cen­to. Smul­kūs ūkiai ne­be­tu­ri jo­kios per­spek­ty­vos. Žem­dir­biams siū­lo koo­pe­ruo­tis. Bet kur kai­me ras­ti ini­cia­to­rių, ku­ris žmo­nes su­bur­tų, įti­kin­tų? Pra­džiai rei­kė­tų ne­ma­žai lė­šų per­dir­bi­mo li­ni­joms. Kur rea­li­zuo­tu­me sa­vo pa­ga­min­tą pro­duk­ci­ją?“

Die­nos – ne­leng­vos

Da­nu­tė ir Al­gi­man­tas Le­be­džins­kai ūkio dar­bus da­li­ja­si pa­gal spe­cia­ly­bę. Kiek­vie­ną ry­tą va­žiuo­ja į už tri­jų ki­lo­met­rų, Pa­vi­gai­liuo­se ,esan­tį sa­vo ūkį. Po­nia Da­nu­tė rū­pi­na­si gy­vu­liais, vy­ras – grū­di­nė­mis kul­tū­ro­mis. Pa­vi­gai­liuo­se lai­ko iš še­šias bi­čių šei­mas.

Po­nas Al­gi­man­tas džiau­gia­si tvar­kin­ga Šed­ba­rų gy­ven­vie­te. Yra dar­že­lis ir mo­kyk­lė­lė, Kul­tū­ros na­mai, me­di­ci­nos punk­tas. Jie­du su žmo­na jau pen­si­nin­kai. Nie­ko gy­ve­ni­me ne­no­rė­tų keis­ti.

„Mes įpra­tę prie dar­bo, – pa­sa­ko­ja po­nia Da­nu­tė. – Ma­no šei­mo­je au­go­me 11 vai­kų. Dvy­li­kos me­tų bū­da­ma aš jau ri­šau ru­gius. Rei­kė­jo dirb­ti. Ir vai­kus pra­ti­nom prie dar­bo. Sū­nus Jo­nas nuo vai­kys­tės mel­žė kar­ves. Ne­sik­ra­tė jo­kių kai­mo dar­bų.“

„Mies­te už­dus­tu­me. O čia ty­ras oras, pen­ki gi­lūs, le­dy­ni­nės kil­mės eže­rai. Su ge­riau­siu drau­gu ty­tu­vė­niš­kiu Do­na­tu pa­žve­jo­ja­me. Kar­tais dar išei­nu ir į me­džiok­lę“, – žmo­nai pri­ta­ria ir po­nas Al­gi­man­tas.

Sū­nus Jo­nas kol kas  ūki­nin­kau­ja kar­tu su tė­vais. Ta­čiau po tru­pu­tį kei­čia ūkio kryp­tį. Pa­laips­niui at­si­sa­kys mel­žia­mų kar­vių, au­gins mė­si­nius gal­vi­jus.

Stai­ga at­si­sa­ky­ti pie­no ūkio bū­tų nuo­sto­lin­ga. Į šią ūkio ša­ką ne­ma­žai in­ves­tuo­ta. At­nau­ji­no se­ną tvar­tą, įren­gė gir­dyk­lų sis­te­mą, su­pir­ko vi­są šie­na­vi­mo tech­ni­ką. Pa­si­nau­do­ję Eu­ro­pos pa­ra­ma pa­si­sta­tė pie­no blo­ką, nu­si­pir­ko šal­dy­mo įran­gą.

Be to, ir su­si­pirk­ti mė­si­nius gal­vi­jus au­gin­ti nė­ra leng­va. Mė­si­nis ge­ros veis­lės jau­čio jau­nik­lis kai­nuo­ja po 3–5 tūks­tan­čius eu­rų. Pa­ban­dys sa­vas kar­ves ap­sėk­lin­ti bel­gų mė­ly­nų­jų sper­ma ir pa­laips­niui pri­siau­gins mė­si­nių gal­vi­jų ban­dą.

„Vi­siš­kai nu­pi­gi­nus pie­no ža­lia­vą, dau­ge­lis jau­nų ūki­nin­kų at­si­sa­ko mel­žia­mų kar­vių. Ima­si mė­si­nių gal­vi­jų ar­ba me­ta­si į au­ga­li­nin­kys­tę, – pa­sa­ko­ja Jo­nas Le­be­džins­kas. – Pa­ban­dy­sim ir mes pa­keis­ti ūkio kryp­tį.“

At­sar­gi­nis ke­lias – ei­ti dirb­ti kitur

Jau­nie­ji Le­be­džins­kai tu­ri ir ki­tą at­sar­gi­nį ke­lią – gy­ven­ti kai­me, bet ei­ti dirb­ti ki­tur.

Jo­nas Le­be­džins­kas bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, įgi­jo kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę. Pu­se eta­to dir­ba tre­ne­riu Kel­mės vai­kų ir jau­ni­mo spor­to mo­kyk­lo­je. Mo­ko vai­kus žais­ti fut­bo­lą. Su­bū­ręs ne­blo­gą ko­man­dą, ku­ri jau yra lai­mė­ju­si ne vie­nas var­žy­bas. Vie­nas auk­lė­ti­nis pa­te­ko į ša­lies rink­ti­nę.

Be šio už­siė­mi­mo, po­nas Jo­nas dar pu­se eta­to dir­ba ir bend­ra­bu­čio auk­lė­to­ju Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Ty­tu­vė­nų sky­riu­je. Dar pu­sė eta­to – bend­ra­bu­čio ad­mi­nist­ra­to­riaus ta­me pa­čia­me Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re.

Ne­leng­va bė­gio­ti per ke­lis dar­bus ir dar ūki­nin­kau­ti. Jo­nas sa­ko kol kas su­si­tvar­kąs su krū­viu. Tik ap­gai­les­tau­ja, kad net ke­tu­ris kar­tus tu­ri mo­kė­ti „Sod­rai“ – nuo kiek­vie­nų pa­rei­gų ir nuo ūki­nin­ka­vi­mo at­ski­ra įmo­ka.

Dir­ba ir Jo­no žmo­na Li­ja­na Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro val­gyk­lo­je. Be to, ir ji stu­di­juo­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­te so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos ir psi­cho­lo­go kon­sul­tan­to spe­cia­ly­bę.

Kol kas jau­nie­ji Le­be­džins­kai neat­sik­ra­to nei že­mės, nei ūki­nin­ka­vi­mo. Že­mės ūkiu di­de­lį su­si­do­mė­ji­mą ro­do še­šia­me­tis jų sū­nus Jo­ris. Gal­būt po dau­ge­lio me­tų jam ir pa­liks ūkį.

Sa­vo šei­mą ir Šed­ba­rus gar­si­na Li­ja­nos ir Jo­no duk­ra Lu­ka. Mer­gai­tė gra­žiai pie­šia. Da­ly­vau­ja įvai­riuo­se pie­ši­nių kon­kur­suo­se. Šie­met ją ap­do­va­no­jo Svei­ka­tos ir Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos. Ma­ma ve­žio­ja Lu­ką į Kel­mės me­no mo­kyk­los Ty­tu­vė­nų sky­rių.

Ne­leng­va jau­nai ma­mai su­de­rin­ti vai­kų po­rei­kius, moks­lą ir dar­bą. Gelbs­ti mo­čiu­tė, se­ne­lis, ir – vil­tis, jog že­mės ūky­je si­tua­ci­ja ne­tru­kus pa­si­keis.

Au­to­rės nuo­tr.

KUMŠ­TIS: Vy­res­nių­jų ir jau­nų­jų Le­be­džins­kų šei­ma vie­nin­ga kaip kumš­tis.

NA­MAI: Vy­res­nie­ji ir jau­nie­ji Le­be­džins­kai, Kel­mės ra­jo­ne pra­dė­ję gy­ve­ni­mą vie­nuo­se na­muo­se, tė­vams įsi­gi­jus at­ski­rą na­mą, daž­ną die­ną vis­tiek pra­lei­džia kar­tu.