Švedijos braškynai padėjo auginti vaikus

Šve­di­jos braš­ky­nai pa­dė­jo au­gin­ti vai­kus

Dig­na Dar­gu­žie­nė pen­kis vai­kus au­gi­no be­veik vie­na: kad jiems ne­trūk­tų duo­nos ir ga­li­my­bės mo­ky­tis, plė­šė­si per tris dar­bus, sep­ty­ne­rius su pu­se me­tų len­kė nu­ga­rą Šve­di­jos braš­ky­nuo­se, sa­lo­tų lau­kuo­se, į ku­riuos pa­kvie­tė ir paū­gė­ju­sias duk­ras.

Vai­kai su­pra­to, kad pi­ni­gai už­dir­ba­mi sū­riu pra­kai­tu, jei ne­tu­ri tin­ka­mo iš­si­la­vi­ni­mo, ir iš­mo­ko tau­py­ti. O jų ma­ma da­bar gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ra­gau­ja Ža­ga­rė­je, į ku­rią prieš še­še­rius me­tus per­si­kė­lė iš Šiau­lių. Mo­te­ris jau lan­kė py­ni­mo iš vy­te­lių kur­sus, Jo­niš­ky­je Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te mo­ko­si ang­lų kal­bos.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Iš­vy­ko prieš 20 me­tų

Į Šve­di­ją Dig­na Dar­gu­žie­nė iš­vy­ko 1996-ai­siais, kai Lie­tu­va dar tik sva­jo­jo tap­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re, o emig­ran­tai, tar­si nau­jų že­mių at­ra­dė­jai, grį­žę į na­mus pa­sa­ko­da­vo apie ne­pa­žįs­ta­mą kul­tū­rą, ki­to­kią gam­tą, pa­sa­kiš­kas al­gas, ne­le­ga­lų slaps­ty­mą­si.

Mo­te­ris Lie­tu­vo­je tuo me­tu jau se­no­kai plė­šė­si per tris vie­tas. Šiau­liuo­se pa­sa­ko­ja dir­bu­si vai­kų dar­že­lio auk­ly­te ir ūk­ve­de, tu­rė­ju­si ki­tų dar­bų.

Ka­dan­gi vy­ras žu­vo ir vė­liau su ki­tu ne­su­sik­los­tė gy­ve­ni­mas, rei­kė­jo svars­ty­ti, kaip išau­gin­ti pen­kis vai­kus, ku­rių ma­žiau­siai duk­rai, tė­vui išė­jus, te­bu­vo pen­ke­ri.

Drau­gės pa­siū­ly­mas kel­ti spar­nus į sve­ti­mą ša­lį atė­jo pa­čiu lai­ku. .

Kaip da­bar pa­me­na tuos lai­kus, nors nuo pir­mo iš­va­žia­vi­mo praė­jo be­veik 20 me­tų.

Kel­da­vo­si ket­vir­tą ry­to ir, nu­sku­bė­ję au­to­mo­bi­liu, penk­tą jau lenk­da­vo nu­ga­rą neap­rė­pia­muo­se braš­kių lau­kuo­se.

Di­džiu­les, sul­tin­gas, ta­čiau be­kva­pes ir be­veik be­sko­nes, ly­gi­nant su lie­tu­viš­ko­mis – uo­gas rei­kė­da­vo pa­kuo­ti į kar­to­ni­nes dė­žu­tes.

Ste­bi­no uo­gų dy­dis

„Uo­gos bu­vo di­džiu­lės. Kaip da­bar ma­tau – tar­si gel­to­no­sios sly­vos, tik kad rau­do­nos. Stang­rios, kie­tos, spe­cia­liai iš­ves­tos veis­lės, kad bū­tų pa­to­gu trans­por­tuo­ti. Sku­bin­da­vo­mės skin­ti di­džiau­sias, kad ki­tas gre­ta ei­nan­tis ne­nu­rink­tų, – pa­sa­ko­ja Dig­na Dar­gu­žie­nė. – Ta­čiau vie­ni me­tai bu­vo la­bai lie­tin­gi. Ne­ma­žai braš­kių, net ir at­spa­rių­jų, pra­dė­jo tež­ti. Jas sa­vi­nin­kas sku­biai vež­da­vo į fab­ri­ką ga­min­ti dže­mų.“

Braš­kes lais­ty­da­vo trą­šo­mis, įvai­rio­mis mi­ne­ra­li­nė­mis me­džia­go­mis, tad uo­gos tarp­te tarp­da­vo. Dar­bi­nin­kai, bū­da­vo, nu­ski­na iš­no­ku­sias, o va­do­va­vęs len­kas Mi­re­kas ne­tru­kus vėl į tą pa­tį lau­ką va­ro nau­jo der­liaus im­ti.

Ket­ve­rius me­tus plu­šė­ju­si braš­kių lau­kuo­se vė­liau lie­tu­vė įsi­dar­bi­no prie sa­lo­tų. Gū­ži­nes sa­lo­tas pa­kuo­da­vo į mai­še­lius ir dė­da­vo į dė­žu­tes. Juo­kau­ja, kad pa­mai­na vi­są są­sta­tą va­go­nų pri­krau­da­vo.

Mo­kė­jo duok­lę

Gy­ve­no ke­tu­rios lie­tu­vių šei­mos ma­ža­me Bro­mol­la mies­te­ly­je. Įsi­kū­rė rąs­ti­nia­me na­me­ly­je. Są­ly­gos bu­vo nor­ma­lios: tu­rė­jo, kur ga­min­ti mais­tą, mau­dy­tis, skalb­tis ir džio­vin­ti rū­bus. Mie­go­da­vo dviaukš­tė­se lo­vo­se. Tad ne­tru­kus mo­te­ris pa­si­kvie­tė sa­vo duk­ras, kad dar­bo ir pi­ni­gų san­ty­kį bei sko­nį pa­jus­tų.

Kar­tą lie­tu­viams te­ko pa­tir­ti ir re­ke­tą. Atė­jęs gru­pės va­do­vas pa­reiš­kė, kad ma­fi­jai kiek­vie­nas pri­va­lo su­mo­kė­ti po 1000 li­tų, kad ga­lė­tų to­liau ra­miai dirb­ti.

„Da­vė­me, o kur dė­sies? To­kia bu­vo įpras­ta duok­lė. Nė vie­nas ne­no­rė­jo­me tu­rė­ti pro­ble­mų ir va­žiuo­ti na­mo“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris.

Nors dar­bo va­lan­dos bu­vo il­gos, emig­ran­tai ras­da­vo lai­ko ir po ša­lį pa­ke­liau­ti. Mo­te­rį la­bai su­ža­vė­jo Šve­di­jos gam­ta ir priei­na­mu­mas, pa­to­gu­mas žmo­gui. Miš­ke­liuo­se ta­kai as­fal­tuo­ti – ma­lo­nu ir pės­čiam ei­ti, ir dvi­ra­čiu va­žiuo­ti.

Mo­te­ris steng­da­vo­si ap­lan­ky­ti mu­zie­jus, dva­rus, is­to­ri­nius pa­mink­lus.

Sva­jo­ja apie se­nų žmo­nių dar­že­lį

7,5 me­tų Šve­di­jo­je pra­lei­du­si mo­te­ris ir grį­žu­si į Lie­tu­vą dau­ge­lį da­ly­kų ma­to nau­jai. Ji sva­jo­ja apie to­kį se­nų žmo­nių dar­že­lį, kur at­vež­ti se­no­liai ga­lė­tų už­siim­ti įvai­riais da­ly­kais, ku­rie juos pra­links­mi­na, poil­siau­ti, žais­ti įvai­rius in­te­lek­tua­li­nius ir ki­tus žai­di­mus. Dar­že­lis tu­rė­tų įsi­kur­ti gam­tos ap­sup­ty­je.

Gi­mė ir au­go Dig­na Dar­gu­žie­nė „ant bru­ko“, Šiau­liuo­se. Gy­ve­no da­bar­ti­nė­je Dva­ro gat­vė­je, mo­kė­si Ju­liaus Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar gim­na­zi­ja – aut. pa­st.).

Dau­ge­lį me­tų mies­te gy­ve­nu­si mo­te­ris vi­sa­da troš­ko ra­my­bės, gai­vaus oro. Prieš ke­le­rius me­tus sa­vo sva­jo­nę iš­pil­dė, įsi­gi­ju­si na­mą ir per­si­kė­lu­si gy­ven­ti į Ža­ga­rę. Čia įsi­lie­jo į neį­ga­lių­jų drau­gi­jos veik­lą.

Vi­si vai­kai užau­go, mo­ko­si ar­ba dir­ba. Rū­ta bai­gė vi­zua­li­nės rek­la­mos stu­di­jas, Dei­man­tė – fi­lo­so­fi­ją ir po­li­ti­ką, Fer­di­nan­das – elekt­ro­ni­kos in­ži­ne­ri­ją, Li­nas – sta­ty­bos aukš­tes­nią­ją mo­kyk­lą. Lai­ri­di­ja­na po gim­na­zi­jos įsi­dar­bi­no par­da­vė­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

RYŽ­TAS: Tam, kad užau­gin­tų pen­kis vai­kus, Dig­na Dar­gu­žie­nė 7,5 me­tų Šve­di­jo­je sky­nė braš­kes, pa­ka­vo sa­lo­tas.

As­me­ni­nė nuo­tr.

KE­LIA­VI­MAS: Lais­vu po dar­bo me­tu lie­tu­vė sten­gė­si pa­ke­liau­ti, pa­si­gro­žė­ti ša­li­mi.