Pilietiškumui nėra nei atostogų, nei išeiginių

Pilietiškumui nėra nei atostogų, nei išeiginių

Pi­lie­tiš­ku­mui nė­ra nei ato­sto­gų, nei išei­gi­nių

Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus spe­cia­lis­tas 42 me­tų Piot­ras Ge­ra­si­mo­vas, ge­gu­žės 13-ąją Šiau­liuo­se, Ge­gu­žių gat­vė­je, su­čiu­pęs vai­ką par­tren­ku­sį gir­tą vai­ruo­to­ją, Šiau­lių tau­to­dai­li­nin­ką 55-erių Vi­lių Šla­pe­lį, sa­vo poel­gio ne­su­reikš­mi­na, sa­ko pa­siel­gęs taip, kaip tu­rė­tų pa­sielg­ti kiek­vie­nas pi­lie­tiš­kas žmo­gus.

Anot 22 me­tus Šiau­lių po­li­ci­jo­je dir­ban­čio P. Ge­ra­si­mo­vo, pa­gal­ba ki­tam žmo­gui yra kiek­vie­no vi­suo­me­nės na­rio, kiek­vie­no žmo­gaus, pa­rei­ga.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Vis­kas įvy­ko aki­mirks­niu

– Ge­gu­žės 13-ąją Šiau­liuo­se, Ge­gu­žių gat­vė­je, jū­sų aky­se bu­vo sun­kiai su­ža­lo­tas aš­tuon­me­tis. Jis gy­do­mas Kau­ne. Me­di­kai tei­kia vil­ties. Jūs bu­vo­te tas, ku­ris su­rea­ga­vo­te žai­biš­kai ir nu­si­vi­jo­te iš ava­ri­jos vie­tos nu­va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį. Gal pa­ste­bė­jo­te, kaip rea­ga­vo ki­ti ava­ri­jos liu­dy­to­jai?

– Vis­kas įvy­ko spon­ta­niš­kai. Va­žiuo­da­mas iš­gir­dau bai­sų smū­gio gar­są – jis iki šiol te­bes­kam­ba au­sy­se – po aki­mir­kos pa­ma­čiau kaž­ką nu­kri­tu­sį ant pe­rė­jos, su­pra­tau, kad tai kup­ri­nė. Po ja gu­lė­jo mė­ly­nai ap­si­ren­gęs vai­kiu­kas. Vai­ruo­to­jas užuo­t su­sto­jęs nu­va­žia­vo. Pas­te­bė­jau aki­mirks­niu su­sto­ju­sį ki­tą au­to­mo­bi­lį, iš jo iš­šo­ko vai­ruo­to­jas, at­ro­do, vy­ras. Neat­si­me­nu jo au­to­mo­bi­lio mar­kės. Tas žmo­gus puo­lė prie vai­ko.

Iš kar­to ap­su­kau sa­vo ma­ši­ną ir lei­dau­si pa­skui nu­va­žiuo­jan­tį krais­le­rį. Pas­te­bė­jau, kad jį ve­ja­si ir dar vie­nas au­to­mo­bi­lis. Krais­le­riui įsu­kus į Ar­chi­tek­tų gat­vės 2-ojo na­mo kie­mą, pri­šo­kau prie vai­ruo­to­jo, pa­ro­džiau pa­žy­mė­ji­mą. Ma­čiau, kaip kar­tu vi­ję­sis au­to­mo­bi­lis nu­va­žia­vo. Grei­čiau­siai vai­ruo­to­jas įsi­ti­ki­no, kad pa­žei­dė­jas ne­be­pasp­ruks.

Vai­ką par­tren­kęs 55-erių šiau­lie­tis ne­si­gy­nė, tik tei­gė, kad ber­niu­kas pa­ts iš­šo­ko į ke­lią. O juk par­trenk­tas jis ei­da­mas per pe­rė­ją. Nuo vai­ruo­to­jo skli­do al­ko­ho­lio tvai­kas. Ma­no ko­le­gos jam nu­sta­tė 2,27 pro­mi­lės gir­tu­mą.

– Ne­lai­mės aki­mir­ką at­si­ra­do ir dau­giau į pa­gal­bą at­sku­bė­ju­sių žmo­nių. Ir grei­čiau­siai ne pa­rei­gū­nų.

– Taip, į pa­gal­bą at­bė­gu­sių žmo­nių bu­vo dau­giau. Jie ne­li­ko ste­bė­to­jais, ku­riuos su­kaus­to iš­gąs­tis. Jie šo­ko pa­dė­ti vai­kui, kar­tu vi­jo­si pa­žei­dė­ją. Tai pui­kūs pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­džiai.

As­me­niš­kai aš sa­vo poel­gio ab­so­liu­čiai ne­su­reikš­mi­nu – pa­siel­giau kaip pa­pras­tas ato­sto­gau­jan­tis žmo­gus, rea­ga­vau spon­ta­niš­kai. Na, gal tik kiek ra­cio­na­liau, nes tu­riu di­džiu­lę dar­bo po­li­ci­jo­je pa­tir­tį.

Pi­lie­tiš­ku­mas ir at­virkš­čiai

– Ši ne­lai­mė – tar­si liu­di­ji­mas, kad pi­lie­tiš­ku­mas, nea­be­jin­gu­mas mums yra ne­sve­ti­mas. Ką ma­no­te jūs?

– Ma­nau, kad mū­sų žmo­nės iš tie­sų tam­pa vis pi­lie­tiš­kes­ni. Yra la­bai daug nea­be­jin­gų žmo­nių, sa­vo kraš­to, ša­lies pi­lie­čių.

Tai ro­do ir skam­bu­čiai po­li­ci­jai – žmo­nės pra­ne­ša apie ne­bū­ti­nai nu­si­kals­ta­mas vei­kas ar pa­žei­di­mus, jie ne­bi­jo pa­si­da­ly­ti sa­vo įta­ri­mais. Pa­vyz­džiui, kad štai toks ir toks au­to­mo­bi­lis keis­tai ma­nev­ruo­ja, kad ten ir ten vaikš­ti­nė­ja įtar­ti­ni as­me­nys, kad nak­tį gre­ti­ma­me bu­te triukš­mau­ja kai­my­nas. Gal­būt tai ir nie­ko blo­go, bet pa­tik­rin­ti ver­ta. O čia kar­tais, žiū­rėk, ir įkliū­na gir­ti, be do­ku­men­tų, gal žings­nis nuo tra­ge­di­jos.

Yra dau­gy­bė pa­vyz­džių, kuo­met pi­lie­čiai ne­lie­ka abe­jin­gi ki­tiems ir sku­ba į pa­gal­bą. Pi­lie­tiš­ku­mui nė­ra nei ato­sto­gų, nei išei­gi­nių. Jei toks jaus­mas žmo­gu­je yra, jis vi­sa­da kar­tu.

– Vis dėl­to ne­pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­džių taip pat ga­li­ma ras­ti...

– Gy­ve­ni­me pa­si­tai­ko vis­ko. Pap­ras­tas pa­vyz­dys, pa­žiū­rė­ki­te, kaip kai ku­rie vai­ruo­to­jai sta­to sa­vo au­to­mo­bi­lius! Tai yra di­džiau­sia ne­pa­gar­ba ki­tiems eis­mo da­ly­viams.

Ma­nau, jau pa­ts lai­kas pra­dė­ti šiek tiek dau­giau gal­vo­ti apie ša­lia esan­tį žmo­gų. Gi pi­lie­tiš­ku­mas ir yra tai, kad gal­vo­ji apie ki­tą: ar jam bus pa­to­gu, ar jis sau­gus, ar aš jam ne­pa­kenk­siu.

Ne pa­slap­tis, kad da­lis vi­suo­me­nės vis dar gal­vo­ja: pa­da­riau pa­žei­di­mą – duo­siu ky­šį, ir šva­rus. Ar to­kį žmo­gų ga­li­ma pa­va­din­ti są­mo­nin­gos vi­suo­me­nės da­li­mi? Ir ko­dėl kar­tais neat­ran­da­ma drą­sos tie­siog pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už sa­vo poel­gį?

– Ka­da vis­kas ga­lė­tų pa­si­keis­ti?

– Ma­nau dar teks pa­lū­kė­ti. Vai­kas au­ga šei­mo­je, jo­je ir tu­rė­tų bū­ti pa­de­da­mi pir­mie­ji pi­lie­tiš­ku­mo, nea­be­jin­gu­mo pa­grin­dai. Pa­gar­bos ki­tam šak­nis vai­kas tu­ri iš­leis­ti sa­vo šei­mo­je.

Jau­nas žmo­gus mo­ko­si iš sa­vo tė­vų. Mo­ko­si po­žiū­rio į at­sa­ko­my­bę, į kai­my­ną, į po­li­ci­nin­ką. Jei tė­vas sa­vo pa­vyz­džiu ro­dys, kaip rei­kia iš­si­su­ki­nė­ti iš si­tua­ci­jos, tai taip suau­gęs elg­sis ir jo vai­kas. O jei tė­vai nuo ma­žu­mės ro­dys, kaip rei­kia pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, taip ir bus.

– Jū­sų pa­mi­nė­tus skam­bu­čius po­li­ci­jai ki­ti ga­lė­tų pa­va­din­ti skun­di­mu, o pra­ne­šė­jus skun­di­kais...

– Tai pri­mi­ty­vus po­žiū­ris. Koks ga­li bū­ti tai skun­di­mas, jei žmo­gui rū­pi, kad kaž­kas kaž­kam ne­nu­tik­tų? Aš ma­nau, net ne­ma­nau, o esu tik­ras, kad tai – žmo­nių są­mo­nin­gu­mas. Ar žmo­gus yra skun­di­kas, jei pra­ne­ša apie gir­tą vai­ruo­to­ją, bai­min­da­ma­sis, kad jis ne­part­renk­tų žmo­gaus ar­ba pa­ts neuž­si­muš­tų?

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

AT­SA­KO­MY­BĖ: Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus spe­cia­lis­tas 42 me­tų Piot­ras Ge­ra­si­mo­vas ma­no, kad pi­lie­tiš­ku­mo ir at­sa­ko­my­bės pa­ma­tas tu­ri bū­ti pa­dė­tas šei­mo­je.