Paprotinė bitininkystė: kiekvienam vaikui – savas avilys

Pap­ro­ti­nė bi­ti­nin­kys­tė: kiek­vie­nam vai­kui – sa­vas avi­lys

Kel­mės ra­jo­ne, Va­ši­lė­nų kai­me, gy­ve­nan­čios Ja­ni­nos Gar­be­nie­nės so­de ri­kiuo­ja­si ke­lio­li­ka avi­lių. Bi­tėms pa­ts pa­va­sa­rio dar­by­me­tis. Bi­ti­nin­kau­ja Gar­be­nių šei­ma se­no­viš­kai. Kiek­vie­nas šei­mos na­rys tu­ri sa­vo avi­lį. Jį pri­žiū­ri, iš jo ko­pia me­dų. Gi­mus kū­di­kiui, at­si­ran­da nau­jas avi­lys. Bi­čių šei­ma, kol vai­kas paaugs, rū­pi­na­si tė­vai. Išei­da­mas iš na­mų,  sū­nus ar duk­ra iš­si­ne­ša ir sa­vo avi­lį.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prieš še­šias­de­šimt me­tų po­nia Ja­ni­na į Va­ši­lė­nus par­si­ve­žė sa­vo avi­lį su bi­čių šei­ma. Ka­dan­gi iš­te­kė­jo ir išė­jo iš sa­vo tė­vų na­mų, iš­si­ne­šė ir sa­vo bi­te­les. To­kio pa­pro­čio lai­kė­si Ši­la­lės ra­jo­ne gy­ve­nę jos pro­se­ne­liai Šet­kai, ku­rių bi­ti­nin­ka­vi­mas pra­si­dė­jo kel­mi­niuo­se avi­liuo­se, se­ne­liai Mi­la­šiai ir tė­vai Ar­laus­kai. Tai bu­vo na­tū­ra­li jų šei­mos ir gi­mi­nės gy­ven­se­na, ėju­si iš kar­tos į kar­tą. Ar taip el­gia­si ir ki­tos že­mai­čių šei­mos, po­nia Ja­ni­na ne­ži­no.

Ir iš jų šei­mos sa­ko tik ji vie­na iš­si­ne­šu­si sa­vo avi­lį. Ki­ti trys vai­kai įsi­kū­rė mies­tuo­se. Bi­čių šei­mos li­ko pas tė­vus. Ta­čiau su­grį­žę tė­viš­kėn sa­vo bi­te­lė­mis kiek­vie­nas pa­si­rū­pin­da­vo. Bi­ti­nin­kys­tės pa­pro­tį per­da­vė sa­vo vai­kams. Bro­lio sū­nus ša­lia Vil­niaus įkū­rė bi­ty­ną, pa­ts da­ro ir avi­lius.

Ja­ni­nos Gar­be­nie­nės so­dy­bo­je ne tik jos, bet ir drau­ge su ja gy­ve­nan­čio sū­naus Juo­zo, mar­čios, jų vai­kų avi­liai. Čia pa­li­kę ir mies­tuo­se gy­ve­nan­čių po­nios Ja­ni­nos duk­ros, žen­to, sū­nų ir jų vai­kų bi­čių šei­mos. Į avi­lį bi­te­lių su­neš­tas me­dus ati­duo­da­mas tam šei­mos na­riui, ku­riam pri­klau­so bi­čių šei­ma.

„Bi­ti­nin­kys­tė mū­sų šei­mai nė­ra vers­las, – pa­sa­ko­ja J. Gar­be­nie­nė. – Tai tik pa­pro­tys, sa­vo­tiš­ka bi­čiu­lys­tė. Kai bu­vau 30–40 me­tų, lai­kiau dau­giau šei­mų. Da­bar pa­va­sa­rį bi­te­lių nė ne­mai­ti­na­me. Tu­ri iš­gy­ven­ti pa­čios. Tik ru­de­nį vie­nam avi­liui pa­lie­ku apie 10 ki­log­ra­mų me­daus.“

Kai Gar­be­nių šei­mo­je mo­te­ris pra­de­da lauk­tis, jos avi­liu rū­pi­na­si vy­ras. Kai pa­gim­do, kol kū­di­kiui sueis vie­ne­ri me­tai, tė­vas bū­ti­nai tu­ri pa­da­ry­ti jam avi­lį ir į jį įleis­ti bi­čių spie­čių, kad vai­kas jau tu­rė­tų sa­vo bi­čių šei­mą. Kol jis paau­ga, bi­tė­mis rū­pi­na­si tė­vai. Kai šiek tiek paau­ga, pa­ro­do­mas jo avi­lys. Vai­kas kar­tu su tė­vais ei­na prie sa­vo avi­lio ir mo­ko­si rū­pin­tis bi­tė­mis. Jo po­rei­kiams ski­ria­mas ir iš jo avi­lio išim­tas me­dus.

„Taip vai­kas nuo ma­žens mo­ko­si ama­to ir at­sa­ko­my­bės. Jam at­si­ran­da sa­vi­nin­kiš­ku­mo jaus­mas. Pa­vyz­džiui, par­da­vęs į jo avi­lį su­neš­tą me­dų, vai­kas nu­si­per­ka kup­ri­nę ar ko­kį ki­tą rei­ka­lin­gą daik­tą, – apie pa­pro­ti­nės bi­ti­nin­kys­tės nau­dą kal­ba po­nia Ja­ni­na. – Iš anū­kų la­biau­siai bi­ti­nin­kys­te do­mi­si ma­ža­sis Do­mi­ny­kas. Per­nai jo bi­čių šei­ma pri­ne­šė vi­są ki­bi­rą me­daus. Kiek­vie­nais me­tais jo bi­tės pa­si­ro­do kaip stip­riau­sios ir darbš­čiau­sios. Jos nė kar­to ne­žu­vo.“

Po­nia Ja­ni­na aiš­ki­na, jog bi­te­lės ir jų šei­mi­nin­kas daž­niau­siai tu­ri są­ry­šį. An­tai ji pa­ti silp­na, žie­mą sir­go – ir jos bi­čių šei­ma pri­ne­šė tik tris lit­rus me­daus. O anū­kas Do­mi­ny­kas – darbš­tus, jud­rus. Ir jo bi­tės to­kios pat. Sa­ko­ma, jei­gu bi­tės ne­pik­tos, jų šei­mi­nin­kas – ge­ras žmo­gus, jei­gu pri­ne­ša daug me­daus – ir šei­mi­nin­kas – darbš­tuo­lis.

Ne vi­si šei­mos na­riai ga­li už­sii­mi­nė­ti bi­ti­nin­kys­te. Pa­vyz­džiui, po­nios Ja­ni­nos duk­ra ir to­je pa­čio­je so­dy­bo­je gy­ve­nan­ti mar­ti ir vie­nas sū­nų – aler­giš­ki bi­tėms. To­dėl me­dų iš avi­lių daž­niau­siai iši­ma pa­ti Ja­ni­na, sė­dė­da­ma neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, nes sun­kiai vaikš­to. At­ve­ža iki kie­mo – to­les­nį dar­bą pe­ri­ma mar­ti. Ji su­ka me­dų. Bet šia­me pro­ce­se da­ly­vau­ja ir ki­ti šei­mos na­riai.

Jei­gu rei­kia su­gau­ti bi­čių spie­čių, J. Gar­be­nie­nė kvie­čia sa­vo sū­nų Al­gį, gy­ve­nan­tį už ke­lių ki­lo­met­rų, Kark­lė­nuo­se. Jis – nea­ler­giš­kas bi­čių įgė­li­mui. O spie­čius pra­ver­čia nau­jam šei­mos na­riui ar­ba su­ša­lu­sioms ar ken­kė­jų iš­ga­la­by­toms bi­čių šei­moms at­kur­ti.

Vie­nais me­tais per žie­mą žu­vo net dvi­de­šimt bi­čių šei­mų. „Pa­va­sa­rį nuė­jau į so­dą. Ty­la – lyg per šer­me­nis, – pri­si­me­na J. Gar­be­nie­nė. – O, bū­da­vo, sė­džiu ant suo­le­lio ir klau­sau­si jų dūz­ge­sio tar­si var­go­nų gau­de­sio. Man bi­te­lės tei­kia daug džiaugs­mo, be jų ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti. Po tru­pu­tį at­kū­riau šei­mas iš spie­čių. Pir­miau­sia vai­kams, pa­skui anū­kams, ga­liau­siai sau...“

Gy­ven­vie­tė­je ne­leng­va bi­ti­nin­kau­ti. Gar­be­niai bai­mi­na­si, kad bi­tės neį­gel­tų kai­my­nams. Sten­gia­si jų neįer­zin­ti. Kai pra­si­de­da dar­bai bi­ty­ne, nuo­lat klau­so­si oro pro­gno­zių. Jei ke­lios die­nos iš ei­lės gied­ros, ku­ria dū­mus ir ei­na į bi­ty­ną. Tuo­met darbš­tuo­lės ne­ge­lia.

Po­nios Ja­ni­nos ma­ma tu­rė­jo se­no­vi­nių lie­tu­viš­kų bi­čių. Kai pra­dė­jo lauk­tis vai­kų, bai­mi­no­si, kad ne­pa­kenk­tų pik­tų bi­čių įgė­li­mai. Nuė­jo pa­si­tar­ti pas Po­že­rės ku­ni­gą An­ta­ną Kin­de­rį, pa­gar­sė­ju­sį bi­ti­nin­ką ir žo­li­nin­ką. Šis da­vė vie­ną avi­lį ne­pik­tų at­si­vež­ti­nių bi­čių, pa­ta­rė su­gau­ti jų spie­čius ir taip plės­ti šei­mas. Gal dėl bi­te­lių rū­šies ir tai­kaus cha­rak­te­rio kol kas pa­vy­ko iš­veng­ti kai­my­nų ne­pa­si­ten­ki­ni­mo.

Prieš ke­le­tą me­tų į pa­ly­gin­ti at­kam­pų Va­ši­lė­nų kai­mą už­kly­do hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras pro­fe­so­rius Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius. Jis ieš­ko­jo Al­ku­pio iš­ta­kų, o bu­vu­si bib­lio­te­ki­nin­kė ir kraš­to­ty­ri­nin­kė Ja­ni­na Gar­be­nie­nė, pa­ra­šiu­si po­rą kny­gų apie Kark­lė­nus, ga­lė­jo moks­li­nin­kui pa­dė­ti. Tuo­met ir iš­si­kal­bė­jo apie pa­pro­ti­nę sa­vo šei­mos bi­ti­nin­kys­tę.

Pro­fe­so­rius tuo la­bai su­si­do­mė­jo. Pris­ta­tė J. Gar­be­nie­nę kaip pa­pro­ti­nės bi­ti­nin­kys­tės puo­se­lė­to­ją Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai. Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je jai pa­skir­ta pre­mi­ja ir dip­lo­mas už tra­di­ci­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą ir sklai­dą.

Au­to­rės nuo­tr.

PAP­RO­TYS: Ja­ni­nos Gar­be­nie­nės pro­se­ne­liai, se­ne­liai, tė­vai ir jos šei­ma lai­ko­si pa­pro­ti­nės bi­ti­nin­kys­tės.

BI­TI­NIN­KYS­TĖ: Ja­ni­nos Gar­be­nie­nės so­de – jos, ke­tu­rių jos vai­kų, sep­ty­nių anū­kų ir vie­no proa­nū­kio avi­liai. Bi­ti­nin­kė pro­gno­zuo­ja, jog šie­met dau­giau­siai me­daus pri­neš anū­kų Do­mi­ny­ko ir Mo­des­to bi­tės, nes šios šei­mos – stip­riau­sios.

DAR­BY­ME­TIS: Gar­be­nių šei­mos bi­te­lės ruo­šia­si į dar­bą.

PA­MAI­NA: Ja­ni­nos Gar­be­nie­nės anū­kas Do­mi­ny­kas do­mi­si bi­ti­nin­kys­te ir my­li bi­tes. Mo­čiu­tė vi­lia­si, jog jis tęs šei­mos tra­di­ci­ją.