Žirgeliai lankoje ir dailininkės drobėje

Žir­ge­liai lan­ko­je ir dai­li­nin­kės dro­bė­je

Ža­ga­rės dva­ro rū­mų pa­grin­di­nėje ren­gi­nių sa­lė­je žir­gai skrie­jo lau­kais vaiz­do ek­ra­ne ir ro­miai į su­si­rin­ku­sius žvel­gė iš Sat­kū­nuo­se (Jo­niš­kio r.) gy­ve­nan­čios dai­li­nin­kės Ni­jo­lės Žiur­ly­tės pa­veiks­lų. Teat­ra­li­zuo­tas kon­cer­tas „Žir­go gy­ve­ni­mas tę­sia­si“ bu­vo me­ni­nin­kės at­si­skai­ty­mas už Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės sti­pen­di­ją.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

At­sis­kai­ty­mas už Sa­vi­val­dy­bės sti­pen­di­ją

Ek­ra­ne mai­nė­si fil­muo­ti vaiz­dai: pie­vo­mis laks­tė, per van­de­nį bri­do, smė­lį žars­tė, vie­nas su ki­tu žai­dė ir glaus­tė­si žir­gai. Vaiz­dus ly­dė­jo ža­ga­rie­čio Kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jo And­riaus Pet­kaus­ko įra­šy­tas pa­sa­ko­ji­mas apie šio gy­vū­no ir žmo­gaus ry­šį, pri­si­jau­ki­ni­mo is­to­ri­ja.

Sus­kam­bus Mo­ni­kos Va­lan­čiaus­kai­tės ir Kor­ne­li­jaus Kie­vi­šos dai­noms (va­do­vė Bi­ru­tė Jur­gai­ty­tė) ant dva­ro rū­mų krės­lų iš Gy­čio Uta­kio ran­kų „nu­tū­pė“ ke­tu­ri žir­gų – juo­džio, sar­čio, bė­rio, šir­mio – po­rtre­tai.

Pris­ta­ty­mą Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čiu apie žir­gą pra­dė­jęs Ig­nas An­ce­vi­čius jį ir už­bai­gė. Tik šį­kart ne ei­lė­mis, bet teks­tu – žir­go pra­šy­mu šei­mi­nin­kui: kaip juo rū­pin­tis, su­pras­ti ir kar­tu bū­ti.

Su žir­gais pra­lei­do ne­ma­žai lai­ko

Jaut­rų pa­sa­ko­ji­mą pa­pil­dė pa­ti dai­li­nin­kė Ni­jo­lė Žiur­ly­tė, pa­ste­bė­ju­si, kad žir­gai idea­liai jau­čia žmo­gų, sklei­džia stip­rią ener­ge­ti­ką, ku­ri vei­kia kaip re­lak­sa­ci­ja, ma­sa­žas.

Ta­py­da­ma me­ni­nin­kė praė­ju­sių me­tų va­sa­rą su šiais gy­vū­nais Ža­ga­rės žir­gy­ne pra­lei­do daug lai­ko. Kiek­vie­ną rei­kė­jo pri­si­jau­kin­ti, pri­si­pra­tin­ti. Žir­gas ga­li su­si­do­mė­ti, spin­du­liuo­ti ra­my­bę, bū­ti su­sier­zi­nęs, pik­tas ar­ba ku­pi­nas gy­ve­ni­mo džiaugs­mo ir šėls­mo. Šis gy­vū­nas la­bai jaut­rus bal­so in­to­na­ci­jai, kva­pams.

Pa­sak dai­li­nin­kės, žir­gai ne­mėgs­ta ne tik iš­gė­ru­sių bei rū­kan­čių­, bet ir iš­si­kvė­pi­nu­sių žmonių. Kva­pai blaš­ko dė­me­sį, jiems rei­kia su­vok­ti nau­ją gau­na­mą in­for­ma­ci­ją.

Ni­jo­lė Žiur­ly­tė dau­giau­sia ta­pė pirš­tais, tik fo­ną ir kar­čius – tep­tu­ku. Taip jau­tė kon­tak­tą, ši­lu­mą, ku­rią, ga­vusi iš žir­go, pirš­tų ga­lais per­kė­lė į da­žus.

Au­to­rės nuo­tr.

ĮNE­ŠI­MAS: Po Mo­ni­kos Va­lan­čiaus­kai­tės ir Kor­ne­li­jaus Kie­vi­šos dai­nų vie­ną iš žir­gų po­rtre­tų įne­ša Gy­tis Uta­kis.

PAJAUTA: Me­ni­nin­kė Ni­jo­lė Žiur­ly­tė pa­sa­ko­jo, kad kiek­vie­ną žir­gą rei­kė­jo pri­si­jau­kin­ti, jį pa­žin­ti, kad ga­lė­tum ta­py­ti.