Susitikimas su dramatiško likimo moterimi

Su­si­ti­ki­mas su dra­ma­tiš­ko li­ki­mo mo­te­ri­mi

Anas­ta­zi­ją Ka­no­vers­ky­tę-Su­čy­lie­nę į gim­tą­jį Pak­ruo­jo ra­jo­ną par­ve­dė jos at­si­mi­ni­mų kny­ga „Pil­nas il­ge­sio gy­ve­ni­mas“. Į 92-uo­sius įko­pu­si le­gen­di­nio li­ki­mo kraš­tie­tė ke­lio­nę į praei­tį pra­dė­jo nuo Lin­ku­vos gim­na­zi­jos.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Iš „le­li­jė­lių“ kla­sės

Su­si­ti­ki­mas su ra­šy­to­ja, eseis­te, bu­vu­sia po­li­ti­ne ka­li­ne Anas­ta­zi­ja Ka­no­vers­ky­te-Su­čy­lie­ne dau­ge­liui Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kny­gos bi­čiu­lių ta­po pa­žin­ti­mi su neį­ti­kė­ti­no li­ki­mo mo­te­ri­mi.

Iš Klo­vai­nių pa­ra­pi­jos Žvirgž­džiū­nų kai­mo ki­lu­si po­nia Anas­ta­zi­ja šios ke­lio­nės į gim­tą­jį kraš­tą lau­kė su di­džiau­siu ne­kant­ru­mu: grįž­ti į praei­tį, į jau­nys­tės Lin­ku­vą, pa­si­dai­ry­ti po dau­ge­lį me­tų ne­ma­ty­tą gim­na­zi­ją, nuo­trau­ko­se paieš­ko­ti bu­vu­sių bend­ra­moks­lių.

Klai­pė­do­je su duk­ra Jū­ra­te Su­čy­lai­te, edu­ko­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­re, gy­ve­nan­ti kraš­tie­tė, į ne­leng­vą ke­lio­nę marš­ru­ti­niu au­to­bu­su, lei­do­si nė ne­svars­ty­da­ma. O de­ri­nant vieš­na­gės die­not­var­kę, ji vis kar­to­jo: „Mes neiš­ran­kios“.

Tik po ke­lių va­lan­dų nuo su­si­ti­ki­mo su šia mo­te­ri­mi ir po jos kny­gos „Pil­nas il­ge­sio gy­ve­ni­mas“ pri­sta­ty­me per­skai­ty­tų iš­trau­kų tam­pa aiš­ku, iš kur tas pa­pras­tu­mas, nuo­šir­dus kuk­lu­mas.

„Jei dar už­si­li­ko ma­ny­je do­ros, ge­ru­mo ir mei­lės il­ge­sio, tai tas il­ge­sys iš ten, iš Lin­ku­vos. Iš „le­li­jė­lių“ kla­sės“, – sa­vo at­si­mi­ni­muo­se ra­šo A. Ka­no­vers­ky­tė-Su­čy­lie­nė. Jos žo­džiais, kuk­lu­mo, ir tei­sin­gu­mo, gro­žio troš­ki­mo iš­mo­kė bu­vu­si kla­sės auk­lė­to­ja ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja An­ta­nė Ku­čins­kai­tė.

Anuo­me­ti­nė­je Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je pa­klo­ti as­me­ny­bės pa­ma­tai Anas­ta­zi­jai su­tei­kė jė­gų ir iš­min­ties įveik­ti mir­ties bai­mę. Mir­tis jau­nai, vos per dvi­de­šimt per­ko­pu­siai mer­gi­nai, at­ro­dė men­kes­nė blo­gy­bė už iš­da­vys­tę.

Tap­ti iš­da­vi­ke net ir ap­gau­lės ar šan­ta­žo bū­du Anas­ta­zi­ja bi­jo­jo la­biau nei mir­ties.

„Bai­giau gim­na­zi­ją, ži­nau, kur Azi­ja“

Dra­ma­tiš­kų gy­ve­ni­mo įvy­kių už­grū­din­ta smul­ki, tra­pi gar­baus am­žiaus mo­te­ris, leng­vai ėjo Lin­ku­vos gim­na­zi­jos mo­kyk­li­nio au­to­bu­so link.

„Lin­ku­va – pa­si­kei­tu­si, bet baž­ny­čia – ne­la­bai. Jo­je pra­si­dė­da­vo ir baig­da­vo­si vi­si mū­sų moks­lo me­tai“, – gim­na­zi­jos tra­di­ci­jas pri­si­mi­nė kraš­tie­tė.

Mo­ters aky­se su­spin­do aša­ros. Ji pri­si­mi­nė, at­pa­ži­no bu­vu­sio gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus na­mą, sto­vė­ju­sį ki­to­je gat­vės pu­sė­je prieš gim­na­zi­jos pa­sta­tą. Ir skau­džiau­sią mo­kyk­li­nių lai­kų įvy­kį, žiau­riau­sią ne­tei­sy­bę: į ve­ži­mą so­di­na­mą di­rek­to­riaus šei­mą, jos ir bend­ra­moks­lių iš­gąs­tį, ir spon­ta­niš­kai ki­lu­sį no­rą iš­tre­mia­mam di­rek­to­riui per­duo­ti čia pat pri­skin­tų gė­lių.

Žiū­rė­da­ma į sa­vo bend­ra­moks­lių XX gim­na­zi­jos lai­dos kla­sės su auk­lė­to­ja nuo­trau­ką, vieš­nia už­dai­na­vo: „Aš Anas­ta­zi­ja, bai­giau gim­na­zi­ją, ži­nau kur Azi­ja. La­bai ge­rai ži­nau.“

Ir paaiš­ki­na: „Kai mir­ties nuo­spren­dis bu­vo pa­keis­tas 20 me­tų ka­tor­ga, iš­ve­žė į No­rils­ką. Tai­gi la­bai ge­rai ži­nau kur yra Azi­ja“, – vėl šyp­so­jo­si vieš­nia.

Įvei­kė mir­ties bai­mę

Pil­nu­tė­lė bib­lio­te­kos sa­lė klau­sė­si iš­trau­kų iš praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je iš­leis­tos kraš­tie­tės at­si­mi­ni­mų kny­gos „Pil­nas il­ge­sio gy­ve­ni­mas“.

La­biau­siai jau­di­nan­čios, at­sklei­džian­čios neį­ti­kė­ti­ną stu­den­tės Anas­ta­zi­jos, Vil­niu­je už­da­ra­ja­me ka­ri­nio tri­bu­no­lo teis­me nu­teis­tos mir­ties baus­me min­tys, lau­kiant nuo­spren­džio vyk­dy­mo.

Anas­ta­zi­jos at­min­ty­je vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­rė­žė mir­ti­nin­kės ka­me­ra. To­je bai­sio­je vie­nu­tė­je jai te­ko nu­ga­lė­ti mir­ties bai­mę, „o tai reiš­kia, įveik­ti sa­ve, įveik­ti ties mir­ties slenks­čiu kiek­vie­ną žmo­gų api­man­čią bai­mę“.

Ta­da mer­gi­na ruo­šė­si iš­di­daus žmo­gaus mir­čiai, kad ve­da­ma su­šau­dy­ti ne­verk­tų, net ne­są­mo­nin­gai neim­tų pra­šy­ti pa­si­gai­lė­ti.

„Vis­ką ap­gal­vo­ju ir pra­de­du at­kak­liai kas­dien ženg­ti ka­po link. Pir­mas žings­nis – rak­tų skam­bė­ji­mas. Su­kau­piu vaiz­duo­tės ga­lią ir gir­džiu, kaip ko­ri­do­riu­je skam­ba rak­tai. Šiur­pas per­bė­ga kū­nu. „Bai­su?"– klau­siu pa­ti sa­vęs. Pri­si­pa­žįs­tu, kad bai­su. O jei bai­su, tai pra­de­du vis­ką iš nau­jo. Vėl klau­saus rak­tų skam­bė­ji­mo... Jie žvan­ga ma­no vaiz­duo­tė­je tol, kol pa­si­da­rau abe­jin­ga. Pir­mas ma­žas žings­ne­lis įveik­tas“, – iš­trau­ka iš pri­si­mi­ni­mų.

Klau­sy­da­mi Anas­ta­zi­jos pri­si­mi­ni­mų sa­lė­je žmo­nės ver­kė.

„Mir­ti­nin­kės tes­ta­men­tas“

Trem­ti­nio da­lią iš­gy­ve­nę kraš­tie­čiai apie Anas­ta­zi­ją ir jos li­ki­mą ži­no­jo tik iš pa­sa­ko­ji­mų, ke­lia­vu­sių per pa­žįs­ta­mus. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, pa­si­ro­dy­da­vo pra­ne­ši­mų ir vie­šo­jo­je erd­vė­je, kad A.Ka­no­vers­ky­tė-Su­čy­lie­nė lei­džia sa­vo kū­ry­bos kny­gas, da­ly­vau­ja li­te­ra­tų veik­lo­je.

Tik ne­prik­lau­so­my­bės me­tais išaiš­kė­jo, kad tarp trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių pa­pli­tęs ei­lė­raš­tis „Mir­ti­nin­kės tes­ta­men­tas“, lai­ky­tas ne­ži­no­mo au­to­riaus, yra Anas­ta­zi­jos Ka­no­vers­ky­tės-Su­čy­lie­nės.

Jį Anas­ta­zi­ja pa­li­ko ant ka­me­ros sie­nos, lauk­da­ma mir­ties nuo­spren­džio vyk­dy­mo. Sa­vą­jį tes­ta­men­tą mer­gi­na iš­rai­žė są­var­žė­le.

Mir­ties baus­mė bu­vo pa­keis­ta 20 me­tų la­ge­rių.

„At­si­me­ni ma­ne, Nas­tut?“

Jau­di­nan­tis su­si­ti­ki­mas su kraš­tie­čiais ėjo į pa­bai­gą, kai iš sa­lės pa­ki­lo laz­de­le pa­si­rem­da­ma ži­la mo­te­ris ir priė­ju­si ap­si­ka­bi­no A.Ka­no­vers­ky­tę-Su­čy­lie­nę.

„Ar at­si­me­ni ma­ne, Nas­tut. Aš Ge­nė Pet­re­vi­čiū­tė. Taip il­gai ne­si­ma­tėm. Ne­be­ti­kė­jau ta­ve su­si­tik­ti“, – aša­ros su­spin­do abie­jų ži­lap­lau­kių aky­se.

G.Pet­re­vi­čie­nę iš Pa­ne­vė­žio, kur da­bar ji gy­ve­na, į su­si­ti­ki­mą su A.Ka­no­vers­ky­te-Su­čy­lie­ne at­ve­žė sū­nus. Apie ren­gi­nį Pak­ruo­jy­je jis su­ži­no­jo iš „Pak­ruo­jo kraš­to“, ku­rį skai­to in­ter­ne­te.

Ne iš­kar­to sa­vo vai­kys­tės drau­gę pa­ži­no Anas­ta­zi­ja. Jų tė­vų že­mės ri­bo­jo­si – bu­vo kai­my­nų duk­te­rys. Jų ir gy­ve­ni­mas pa­na­šus – G.Pet­re­vi­čie­nė bu­vo iš­trem­ta.

Au­to­rės nuo­tr.

GIM­NA­ZIS­TĖ: Lin­ku­vos gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Vac­lo­vas Sta­pu­šai­tis (vi­du­ry­je) pa­kvie­tė da­bar­ti­nius gim­na­zis­tus nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su XX-osios lai­dos gim­na­zis­te Anas­ta­zi­ja Ka­no­vers­ky­te Su­čy­lie­ne.

TRA­DI­CI­JA: Ly­di­ma duk­ters Jū­ra­tės Anas­ta­zi­ja Ka­no­vers­ky­tė Su­čy­lie­nė ap­lan­kė Lin­ku­vos baž­ny­čią.

SU­SI­TI­KI­MAS: Kraš­tie­tei Anas­ta­zi­jai (de­ši­nė­je) su­si­ti­ki­mas Pak­ruo­jo bib­lio­te­ko­je su vai­kys­tės lai­kų drau­ge, bu­vu­sia trem­ti­ne Ge­nu­te bu­vo ne­ti­kė­tas ir jau­di­nan­tis.