Per gyvenimą – viena šalia kitos

Per gy­ve­ni­mą – vie­na ša­lia ki­tos

Man­kiš­kių kai­me gy­ve­nan­čios drau­gės Ele­na Šegž­die­nė ir Ge­no­vai­tė Čer­vins­kie­nė ry­toj su­lauks iš­skir­ti­nio vai­kų ir anū­kų dė­me­sio. Jo dau­gia­vai­kėms ma­moms ne­trūks­ta ir ki­to­mis die­no­mis, ne tik Mo­ti­nos die­ną.

Pre­zi­den­tės ap­do­va­no­ji­mus gar­bio­je vie­to­je sau­gan­čios mo­te­rys džiau­gia­si – nors jų gy­ve­ni­me bu­vo ir sun­kes­nių pe­rio­dų, vis­ką at­pir­ko ge­rais žmo­nė­mis užau­gę vai­kai.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Ap­do­va­no­ji­mai – iš Pre­zi­den­tės ran­kų

Kai per­nai abiem man­kiš­kie­tėms bu­vo pra­neš­ta, kad joms teks vyk­ti į Pre­zi­den­tū­rą at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mų, ski­ria­mų ge­rus vai­kus užau­gi­nu­sioms dau­gia­vai­kėms mo­ti­noms, abi ir su­glu­mo, ir ap­si­džiau­gė.

„Ne­ži­no­jo­me, kaip ten vis­kas vyks­ta, ką rei­kės da­ry­ti, ką ap­si­reng­ti. Ge­rai, kad va­žia­vo­me kar­tu – vis drą­siau“, – praė­ju­sių me­tų Mo­ti­nos die­nos iš­va­ka­res pri­si­mi­nė mo­te­rys.

Kar­tu su ma­mo­mis va­žia­vo ir vai­kai. Ne vi­si, ži­no­ma. Kur ten su­si­tal­pin­tų, jei kiek­vie­na ap­do­va­no­to­ji at­vyk­tų su sa­vo gau­sio­mis šei­mo­mis.

O po ap­do­va­no­ji­mų abi šei­mos kar­tu ir at­šven­tė – juk ne kas­dien ir ne kiek­vie­na dau­gia­vai­kė mo­ti­na gau­na vals­ty­bi­nį ap­do­va­no­ji­mą. E. Šegž­die­nei, pa­gim­džiu­siai 9, išau­gi­nu­siai ir ge­rai išauk­lė­ju­siai 8 vai­kus, ir G. Čer­vins­kie­nei, išau­gi­nu­siai 7 vai­kus, įteik­ti or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liai.

Šian­dien abi sa­ko ne­si­ti­kė­ju­sios su­lauk­ti to­kio įver­ti­ni­mo – ir or­di­no me­da­lius, ir fo­to­nuot­rau­kas, ku­rio­se jos nu­fo­tog­ra­fuo­tos su Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, abi sau­go lyg di­džiau­sias re­lik­vi­jas.

Bet ne šie ap­do­va­no­ji­mai į bū­rį su­ve­dė abi man­kiš­kie­tes – mo­te­rys drau­gau­ja jau ne vie­ne­rius me­tus, dar nuo tų lai­kų, kai abi dir­bo ko­lū­kio fer­mo­je.

Atei­na vie­na pas ki­tą ar­ba­tos at­si­ger­ti, apie vai­kus pa­si­šne­kė­ti, kar­tu vy­ko į sa­na­to­ri­ją (vie­nos duk­ra nu­ve­žė, ki­tos sū­nus par­ve­žė), va­žiuo­ja į vie­tos bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­mas eks­kur­si­jas, da­ly­vau­ja ren­gi­niuo­se. To­dėl ge­rai ži­no ne tik vie­na ki­tos, bet ir vai­kų gy­ve­ni­mus, tad jei vie­na ką pri­mirš­ta, ki­ta tuoj pat drau­gę pa­pil­do.

Abi juo­kau­ja, kad vie­na esan­ti ar­šes­nė, ki­ta ra­mes­nė, už­tat ir su­tin­ka.

Abi nuo pra­džios iki pa­sku­ti­nės ei­lu­tės per­skai­to mė­gsta­mus laik­raš­čius, o Ge­no­vai­tė yra dar ir didelė kny­gų mė­gė­ja – jau dau­gy­bę jų yra per­skai­čiu­si.

Vai­kų kle­ge­sys ne­truk­do

Kar­tu su sū­naus Vai­do šei­ma gy­ve­nan­ti po­nia Ele­na sa­ko ge­riau­siai be­si­jau­čian­ti ta­da, kai bū­na ap­sup­ta sa­viš­kių, to­dėl jai nė kiek ne­truk­do nuo­la­ti­nis vai­kų kle­ge­sys.

Kar­tu su mo­čiu­te bū­nan­čiai pust­re­čių me­tu­kų anū­kė­lei Ka­mi­lei daž­nai pa­vy­di vy­res­nė jos se­su­tė, kad ir ji ne­ga­li lik­ti „mo­čiu­tės dar­že­ly­je“, kad tu­ri ei­ti į įpras­tą. Mo­čiu­tei ir­gi sma­gu, kad ir su­lau­ku­si 72-ejų dar ga­li pa­gel­bė­ti sa­vo vai­kams.

Iš­te­kė­ju­si, tau­ra­giš­kė E. Šegž­die­nė su vy­ru per­si­kė­lė į Pak­ruo­jo ra­jo­ną ir čia su­si­lau­kė pir­mo­sios at­ža­los. Vė­liau šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į Jo­niš­kio, po to – į Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną ir la­bai džiau­gė­si bu­tą dau­gia­bu­ty­je iš­kei­tę į nuo­sa­vą na­mą.

Nuo­sa­va­me kie­me bu­vo kur kas ge­riau bro­liams Sau­liui, Vir­gi­ni­jui, Ri­mui, Jo­nui ir Vai­dui bei se­sėms Li­nai, Auš­rai ir Ing­ri­dai (dvy­nė Ing­ri­dos se­su­tė mi­rė kū­di­kys­tė­je).

At­si­kė­lu­si į Man­kiš­kius, po­nia Ele­na ku­rį lai­ką iš vie­tos gy­ven­to­jų su­rin­ki­nė­da­vo pie­ną, o vė­liau įsi­dar­bi­no fer­mo­je.

Prieš ke­lio­li­ka me­tų pa­lai­do­ju­si vy­rą, po­nia Ele­na nė­ra vie­ni­ša: Man­kiš­kiuo­se gy­ve­na sū­nus Vir­gi­ni­jus ir duk­ra Li­na. Ing­ri­da – ir­gi ne­to­lie­se, Jan­kū­nuo­se. Šiau­liuo­se gy­ve­na Sau­lius ir Auš­ra, Tau­ra­gė­je ūki­nin­kau­ja Ri­man­tas, Jo­nas su šei­ma jau ku­ris lai­kas gy­ve­na ir dir­ba Nor­ve­gi­jo­je, o ji pa­ti die­nas lei­džia su sū­naus Vai­do šei­ma.

„Vai­kai vi­sa­da ap­link ma­ne su­ka­si – vie­nas ry­tą už­su­ka, ki­tas per pie­tus ar va­ka­re. Su­si­tin­kam, su­sis­kam­bi­nam. Vai­kai tar­pu­sa­vy ir­gi bend­rau­ja, vi­si yra ap­lan­kę bro­lį Nor­ve­gi­jo­je.

Mo­čiu­tę džiu­gi­na ir 18 anū­kų bei du proa­nū­kiai. Dvi anū­kės – jau iš­te­kė­ju­sios.

Vai­kai au­gi­no vie­nas ki­tą

„Kiek Die­vas da­vė, tiek ir gim­džiau, bet man nie­ka­da ne­bu­vo sun­ku – vai­kai vie­nas ki­tą au­gi­no“, – sa­ko 77 me­tų G. Čer­vins­kie­nė.

Po­nios Ge­no­vai­tės vi­si vai­kai gy­ve­na Lie­tu­vo­je – sū­nūs Gin­tau­tas, Kęs­tu­tis, Pet­ras, Zig­mas ir Ed­mun­das bei duk­ra Lai­mu­tė. Jau­niau­sias sū­nus Vai­das mi­rė bū­da­mas 25-erių – jau­nuo­lį pa­lau­žė on­ko­lo­gi­nė li­ga.

G. Čer­vins­kie­nė iš­te­kė­jo dar ne­tu­rė­da­ma 22-ejų. Su vy­ru iš Jo­nai­tiš­kio at­si­kė­lė į Ku­tiš­kius, čia gi­mė vy­riau­sia duk­ra Lai­mu­tė.

Dir­bo par­duo­tu­vė­je, nors te­bu­vo bai­gu­si 4 sky­rius. „Mer­gai­tei ki­li­mą pa­tie­siu, žais­lų pri­de­du – ji žai­džia, o aš dir­bu“, – pa­sa­ko­ja.

Vė­liau mo­te­ris fer­mo­je mel­žė kar­ves, šė­rė kiau­les, apie 10 me­tų dir­bo fer­mos ve­dė­ja.

„Me­tai taip grei­tai bė­go – net ne­pa­ju­tau, kaip vai­kai užau­go, pra­dė­jo skirs­ty­tis. Bu­vo gy­ve­ni­me vis­ko, bet sun­ku­mai pa­si­mirš­ta, o at­min­ty­je pa­lie­ka tik ge­ri da­ly­kai. Vy­ras ne­muš­da­vo – į kai­lį ne­su nuo jo ga­vu­si, bul­vie­nę vir­da­vo dar ska­nes­nę nei aš – ko dau­giau no­rė­ti“, – juo­kau­ja G. Čer­vins­kie­nė.

Da­bar mo­čiu­tės die­nas pra­skaid­ri­na aš­tuo­ni anū­kai ir du proa­nū­kiai.

„Rei­kia dau­giau kant­ry­bės“

Abi mo­te­rys vie­nin­gos – anks­čiau au­gin­ti vai­kus bu­vo pa­pras­čiau ne­gu da­bar. Nors ir ne­bu­vo saus­kel­nių, o vys­tyk­lai kal­nais gu­lė­da­vo.

„Vai­kai bu­vo ki­to­kie, ne to­kie iš­ran­kūs kaip da­bar. Mo­kyk­lo­je bu­vo uni­for­mos. Vie­na iš jos išaug­da­vo, lik­da­vo ki­tai, po to – tre­čiai. Iš­va­lai va­lyk­lo­je, su­pli­suo­ji ir ge­rai. Jo­kių pyk­čių ne­bu­vo.

Te­le­vi­zo­rius vie­nas bu­vo. Pa­žiū­ri vai­kai „La­ba­nakt,vai­ku­čiai“ ir ei­na gult. Te­le­fo­nų, plan­še­čių ne­bu­vo, ne­bu­vo lenk­ty­nių vie­nas prieš ki­tą. Da­bar sun­kiau – daug no­rų, pa­gei­da­vi­mų yra“, – ly­gi­na mo­te­rys.

„Ir jau­nos šei­mos da­bar ki­to­kios, ne to­kios kant­rios ir pa­kan­čios. Da­bar kad kiek, tuoj čir-čir ir ski­ria­si. Gal laik­me­tis toks. Anks­čiau ne­bu­vo kur bėg­ti – ap­si­pyks­ti, išei­ni iki gy­vu­lių, grįž­ti – jau vis­kas ge­rai“, – sa­ko abi ir pa­lin­ki jau­noms šei­moms tu­rė­ti dau­giau kant­ry­bės ir neuž­sip­lieks­ti be rei­ka­lo.

Au­to­rės nuo­tr.

MO­TI­NOS: Ele­na Šegž­die­nė (kai­rė­je) ir Ge­no­vai­tė Čer­vins­kie­nė per­nai Mo­ti­nos die­nos pro­ga bu­vo ap­do­va­no­tos or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liais. Šį ap­do­va­no­ji­mą abi sau­go it bran­giau­sią re­lik­vi­ją, nes tai – jų mo­ti­niš­ko rū­pes­čio įver­ti­ni­mas. Vi­du­ry­je – po­nios Ele­nos anū­kė­lė Ka­mi­lė.

DO­VA­NA: Bran­gi do­va­na mo­čiu­tei Ele­nai ju­bi­lie­jaus pro­ga – vi­sų jos anū­kų nuo­trau­kos.