DVI „ŽAROS“ KNYGOS

DVI „ŽA­ROS“ KNY­GOS

Vy­tau­tas BI­KUL­ČIUS

pro­fesorius

Šie­me­ti­nė­je kny­gų mu­gė­je ne­pap­ras­to pa­si­se­ki­mo su­si­lau­kė kny­gos apie Vil­nių. Tai ir Vi­do Poš­kaus „Ne­din­gęs Vil­nius. Mies­to aku­punk­tū­ros“ (lei­dyk­la „Ty­to al­ba"), ir Da­riaus Po­ce­vi­čiaus „100 Vil­niaus re­lik­tų“ (lei­dyk­la „Ki­tos kny­gos"), ir Li­ber­to Klim­kos „Rim­tos, juo­kin­gos ir grau­džios se­no­jo Vil­niaus is­to­ri­jos“ (lei­dyk­la „Ža­ra").

Kuo gi pa­trau­kė skai­ty­to­jus Li­ber­to Klim­kos kny­ga? Ja au­to­rius ke­liau­ja per Vil­niaus is­to­ri­ją, pra­dė­da­mas nuo Ka­ted­ros laik­ro­džio ir baig­da­mas pa­sku­ti­niais Vil­niaus pi­lė­nais – dai­li­nin­ku ir me­no­ty­ri­nin­ku Vla­du Drė­ma, mu­zie­ji­nin­ku Vin­cu Ži­lė­nu, Si­gi­tu Ben­ja­mi­nu La­sa­vic­ku – žmo­nė­mis, ku­rie puo­se­lė­jo se­no­jo Vil­niaus pa­vel­dą.

Kny­gą su­da­ro dvi di­de­lės da­lys: „Mies­tas upių slė­ny­je tarp kal­vų“ ir „Pa­li­kę pėd­sa­kus Vil­niaus grin­di­ny­je“.

Pir­mo­je da­ly­je au­to­rius ap­ra­šo įvai­rius Vil­niaus is­to­ri­jos fak­tus, o ant­ro­jo­je jis pa­sa­ko­ja gar­sių vil­nie­čių li­ki­mus, ta­čiau pir­mo­sios da­lies sky­rius dar pa­pil­do ko­kios įdo­mios ir iš­ra­din­gos is­to­ri­jos, tar­si su­tei­kian­čios pa­grin­di­niam pa­sa­ko­ji­mui tam tik­ro šar­mo.

Į šią kny­gą ga­li­ma žiū­rė­ti kaip į Vil­niaus is­to­ri­jos etiu­dus, nes au­to­rius jo­je pa­lie­čia pa­čias įvai­riau­sias te­mas.

Čia mes su­ži­no­me, kaip pa­laips­niui Šven­ta­ra­gio slė­nis ta­po Ka­ted­ros aikš­te, o šį pa­sa­ko­ji­mą pa­pil­do teks­tas apie vie­šo­jo trans­por­to pra­džią, nes bū­tent nuo Ka­ted­ros Lu­kiš­kių aikš­tės link dar XIX a. vi­du­ry­je bu­vo nu­ties­ta pla­ti gat­vė, pa­va­din­ta Šv. Jur­gio pro­spek­tu.

Au­to­rius at­sklei­džia, kiek kar­tų kei­tė­si šios gat­vės pa­va­di­ni­mas ir su ko­kiais da­ly­kais tai bu­vo su­si­ję. Bū­tent šia gat­ve ark­liu­kai ir trau­kė bė­giais tram­va­jaus va­go­nė­lį 13 km per va­lan­dą grei­čiu.

Skai­ty­da­mi pa­sa­ko­ji­mą apie Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dos pra­džią, ku­ri sie­ja­ma dar su mag­de­bur­gi­ne tei­se, su­ži­no­me, jog mies­to sa­vi­val­dos vyk­do­ma­sis or­ga­nas bu­vo ma­gist­ra­tas, ku­rio na­riai pa­rei­gas ei­da­vo iki gy­vos gal­vos. Tuo­met ėmė kur­tis ir ama­ti­nin­kų ce­chai, ki­taip ta­riant, ama­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rios gy­nė ama­ti­nin­kų rei­ka­lus. Nors pir­mie­ji ama­ti­nin­kų ce­chai pa­si­ro­dė XV am­žiaus pa­bai­go­je, il­gai­niui jie ap­rė­pė pa­čias įvai­riau­sias veik­los sri­tis ir XVIII a. pa­bai­go­je Vil­niu­je jau bu­vo 38 ce­chai.

Skai­ty­to­jas su­ži­nos dar be­ga­lę da­ly­kų: ir pai­nią is­to­ri­ją apie Ža­lią­jį til­tą (ir iš kur toks var­das?), ir apie pir­muo­sius Vil­niaus ka­len­do­rius, ir apie Na­po­leo­no vieš­na­gę, ir apie Vilk­pė­dės le­gen­dą, ir apie pir­mą Vil­niaus dien­raš­tį, ir is­to­ri­ją apie tai, kaip Vil­niu­je pir­mą­syk pa­var­to­tas žo­dis „met­ras“, ir kas praė­ju­siais am­žiais sie­jo Vil­nių ir Egip­tą, ir net apie Vil­niaus ap­švie­ti­mą... O jei dar pri­dur­si­me, kad kny­gą puo­šia tra­pios Vi­li­jos Ma­čiu­ly­tės iliust­ra­ci­jos, tai skai­ty­to­jo ran­kos ne­no­rom tie­sis jos link...

Vi­sai ki­to­kia yra ant­ra kny­ga – Li­ba­no kil­mės pran­cū­zų ra­šy­to­jo Ami­no Maa­lou­fo ro­ma­nas „Pa­sik­ly­dę“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Sta­sė Ba­lio­ny­tė). Šis ra­šy­to­jas jau yra pa­žįs­ta­mas mū­sų skai­ty­to­jams, nes jis tu­rė­jo pro­gą pa­skai­ty­ti jo ro­ma­nus „Ta­ni­jo uo­la“ (jis pel­nė pa­čią gar­bin­giau­sią Pran­cū­zi­jos li­te­ra­tū­ros – bro­lių Goncourt‘ų – pre­mi­ją) ir „Bal­ta­za­ro kla­jo­nės“, taip pat jo is­to­ri­nio po­bū­džio kny­gą „Kry­žiaus žy­giai ara­bų aki­mis“.

„Pa­sik­ly­dę“ – ro­ma­nas apie emig­ran­tus, ku­rie at­si­du­ria skir­tin­guo­se pa­sau­liuo­se. Tai ir ro­ma­nas apie žmo­nių pa­si­rin­ki­mą. Mat pra­si­dė­jus ka­rui vie­ni, kaip is­to­ri­kas Ada­mas, iš­duo­da sa­vo gim­tą­jį kraš­tą ir su­si­ran­da gy­ve­ni­mą ki­to­je ša­ly­je, o ki­ti, kaip jo bi­čiu­lis Mu­ra­das, lie­ka...

Ta­čiau anks­čiau ar vė­liau priar­tė­ja ir tie­sos aki­mir­ka. Nors šių bi­čiu­lių san­ty­kiai nu­trūks­ta, ta­čiau kai tik Mu­ra­das at­si­du­ria mir­ties pa­ta­le, jo žmo­na iš­kart kvie­čia iš Pran­cū­zi­jos Ada­mą, ta­čiau jis taip ir ne­bes­pė­ja pa­ma­ty­ti sa­vo bi­čiu­lio. Bet ke­lio­nė į gim­tą­jį kraš­tą pri­ver­čia Ada­mą ap­mąs­ty­ti ir be ga­lo daug gy­vy­biš­kai svar­bių klau­si­mų: kur žmo­gaus tik­ro­sios šak­nys, ko­kie san­ty­kiai tu­ri iš­lik­ti tarp se­nų drau­gų, tuo la­biau kad, kaip išaiš­kė­ja, ir Mu­ra­das bu­vo pri­vers­tas su­tik­ti su komp­ro­mi­sais sa­vo gim­ti­nė­je...

Ra­šy­to­jas įdo­miai kom­po­nuo­ja ro­ma­ną, pa­teik­da­mas ne tik nuo­sek­lų pa­sa­ko­ji­mą, bet ir įterp­da­mas į jį Ada­mo die­no­raš­čių ir už­ra­šų frag­men­tus. Taip tar­si at­si­ran­da žvilgs­nis iš ša­lies ir jis lei­džia ap­rėp­ti ir ki­tų jo drau­gų ir pa­žįs­ta­mų nuo­mo­nes. Tai dar la­biau di­di­na ro­ma­no įtam­pą, kartu ir skai­ty­to­jo su­si­do­mė­ji­mą.

Mū­sų skai­ty­to­jams ir­gi ga­li kil­ti pa­na­šūs klau­si­mai, nes šian­dien emig­ra­ci­jos srau­tai iš Lie­tu­vos ne­ma­žė­ja. Bet tie­sos aki­mir­ka – anks­čiau ar vė­liau – pa­sieks ir juos...