Mes buvome, mes esame...

Mes bu­vo­me, mes esa­me...

Vy­te­nis RIM­KUS

Pro­fe­so­rius

Kaip grei­tai bė­ga lai­kas... Ro­dos, dar va­kar, pra­si­dė­jus fo­to­me­no są­jū­džiui, vie­nas iš ak­ty­viau­sių­jų jo da­ly­vių, vis jau­nas ir jau­nas, vis bręs­tan­tis ir to­bu­lė­jan­tis, toks kas­die­­nis, kad kar­tais net ne­beiš­sis­ki­rian­tis, bet vis tas, na, tas Al­gir­das... Mus­nec­kis. Kiek pa­ro­dų, kiek nuo­trau­kų spau­do­je, kny­go­se, al­bu­muo­se – ir štai – so­li­dus ju­bi­lie­jus, lei­džiąs pa­ro­dy­ti ir per­žvelg­ti il­gą kū­ry­bos ke­lią.

Fo­tog­ra­fas, fo­to­me­ni­nin­kas Al­gir­das Mus­nec­kis gi­mė 1936 m. sau­sio 6 d. Šiau­liuo­se, mo­kė­si Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, ta­po lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ju. Sep­ty­ne­rius me­tus mo­ky­to­ja­vo Šiau­lių mokykloje-in­ter­na­te Nr. 1, do­mė­jo­si spor­tu, žai­dė krep­ši­nį, bu­vo iš­ko­vo­jęs fech­ta­vi­mo kar­du Šiau­lių mies­to čem­pio­no var­dą.

1967 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, įstei­gė ten fo­to­la­bo­ra­to­ri­ją ir fo­tos­tu­di­ją, ku­rio­je iš­ti­sas bū­rys jau­ni­mo su­si­pa­ži­no su fo­to­tech­ni­ka ir fo­to­me­nu. Iš jų išau­go ne­ma­žai fo­tog­ra­fų, kai ku­rie pa­sie­kė didelių kū­ry­bi­nių lai­mė­ji­mų. Iš to­kių ypač pa­žy­mė­ti­nas jau pa­gar­sė­jęs fo­to­me­ni­nin­kas Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas. Ar­ti­mai bend­rau­ja­ma su EL­TOS fo­to­ko­res­pon­den­tu A. Di­liu­mi, ku­rio ini­cia­ty­va 1966 me­tais įsteig­tas fo­tok­lu­bas ins­pi­ruo­ja ypač pla­čią veik­lą: pa­ro­das, kon­kur­sus ir vie­nin­te­lio Lie­tu­vo­je fo­to­mu­zie­jaus įstei­gi­mą ir pla­čia­ša­kę jo veik­lą.

Pra­dė­jęs sa­vo fo­to­veik­lą kaip pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (da­bar – uni­ver­si­te­to) met­raš­ti­nin­kas, nuo­sek­liai to­bu­lin­da­mas meist­riš­ku­mą A. Mus­nec­kis su­kon­cent­ra­vo dė­me­sį į žmo­gaus vaiz­dą, tarkim – uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jų bu­vi­mą, au­gi­mą, gy­ve­ni­mą įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se – su­si­da­ro vi­sos epo­chos iš­kal­bin­ga pa­no­ra­ma.

A. Mus­nec­kio po­rtre­tuo­se fik­suo­ja­ma ne tik fi­zi­nė bū­se­na, bet ir dva­sios slink­tis, ku­ri le­mia ga­nė­ti­nai ne­ti­kė­tą per­so­na­žų at­pa­žįs­ta­mu­mą. 1998 me­tais jo su­ruoš­ta per­so­na­li­nė „Dės­ty­to­jų pa­ro­da“ su­lau­kė itin tei­gia­mų įver­ti­ni­mų.

V. Mor­kū­nie­nė ra­šė: „Spe­cia­liai ne­siek­da­mas is­to­ri­nio nuo­sek­lu­mo, ne­pai­sy­da­mas sa­vo he­ro­jų moks­li­nių laips­nių ir ti­tu­lų, ne­tu­rė­da­mas tiks­lo to­ly­giai rep­re­zen­tuo­ti vi­sus uni­ver­si­te­to pa­da­li­nius, au­to­rius vis dėl­to pa­ro­do gy­ve­ni­mo kai­tą, aukš­to­sios mo­kyk­los rai­dą ir tą mo­kyk­lą kū­ru­sius žmo­nes“ ("Šiau­lių kraš­tas“, 1998-11-12).

Port­re­ti­nis pra­das bū­din­gas net A. Mus­nec­kio gam­to­vaiz­džiuo­se, mies­to vaiz­duo­se: jis pa­tei­kia šim­tą kar­tų lyg ma­ty­tą – ne­ma­ty­tą kaž­ku­rį mies­to cent­ro mo­ty­vą, kaip tik to mo­ty­vo, to daik­to po­rtre­ti­nę iš­raiš­ką, ne­ti­kė­tą at­pa­žįs­ta­mu­mą. Per de­ta­lę, per, at­ro­dy­tų, at­si­tik­ti­nai pa­ste­bė­tą ne­reikš­min­gą da­ly­ką at­sklei­džia­ma mies­to esa­my­bė, mies­to ir jo žmo­nių gy­ve­ni­mas.

Su­sik­los­tė mies­to bu­vi­mo te­mos, o jų pa­ro­dos – į sa­vi­tas se­ri­jas: „Se­no­sios Šiau­lių ka­pi­nės“, „Mies­to cent­ras“, „Bu­ra­ti­no aikš­tė“. Štai ka­pi­nės tam­pa ne tik ty­ri­nė­ji­mo, at­min­ties iš­sau­go­ji­mo, bet ir me­ni­nės in­terp­re­ta­ci­jos ob­jek­tu. Dėl to jis ke­le­rius me­tus va­sa­rą ir žie­mą vaikš­ti­nė­jo po jas, skai­tė įra­šus, ra­do ne­ti­kė­tų vaiz­dų, to­kių kaip me­džio ka­mie­ną, pa­si­glem­žu­sį me­ta­li­nę ant­ka­pio da­lį.

O koks gi tas mies­to cent­ras? Dar vai­kys­tė­je jis ma­tė jį su­griau­tą, su­de­gu­sią baž­ny­čią, pa­ma­žu at­sta­to­mą, tam­pan­čią ka­ted­ra, dau­ge­lio pa­sta­tų, o ir pa­čių gat­vių trans­for­ma­ci­ją. Ir vi­sais at­ve­jais čia pat yra žmo­gus, ar tai gy­ven­to­jas, ar sve­čias. Ne­ma­žai ta­me pa­čia­me mies­te bū­na ir ne­lai­mių, ir hu­mo­ro. Bet ko­kiu at­ve­ju ten­ka su­tik­ti su au­to­riaus dek­la­ra­ci­ja, kad „Šiau­liai yra ma­no mei­lė“.

Ke­liau­da­mas po ar­ti­mes­nes ir to­li­mes­nes apy­lin­kes A. Mus­nec­kis vi­sur ir vis­ką fo­tog­ra­fuo­ja, su­si­kau­pia šūs­nys nuo­trau­kų, iš ku­rių vėl­gi for­muo­ja­si te­mi­nės pa­ro­dos. Vie­na iš to­kių – „Šiau­liai–Rad­vi­liš­kis“. Au­to­rius at­ran­da, sa­vaip fik­suo­ja jun­gia­mą­ją šių mies­tų gran­dį – ge­le­žin­ke­lį. Daž­nas šiau­lie­tis ar rad­vi­liš­kie­tis kas­dien prieš­prie­šiais va­žiuo­ja į dar­bą, vis kei­čia­si Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių sos­ti­nių ti­tu­lais, neiš­ven­gia grio­vi­mų, bom­bar­da­vi­mų ka­rų me­tais. Sa­vo nuo­trau­ko­mis A. Mus­nec­kis dar kar­tą pa­ro­do tų vie­tų žmo­nių bend­ru­mą.

Nuo pat sa­vo kū­ry­bi­nės veik­los pra­džios A. Mus­nec­kis įsi­jun­gė į lie­tu­vių tau­ti­nės sa­vi­mo­nės ju­dė­ji­mą, et­nog­ra­fi­nių ob­jek­tų, tra­di­ci­nių pa­pro­čių, tau­to­dai­lės fik­sa­vi­mą. Ypač svar­bų vaidmenį šia­me vyks­me su­vai­di­no at­gims­tan­čios Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jos.

Už­ga­vė­nių pa­pro­čiai, ri­tua­lai, ei­ty­nės nuo se­nų lai­kų bu­vo svar­bus ir iš­raiš­kin­gas lie­tu­vių liau­dies pa­pro­čių fak­to­rius, su­si­py­nęs su bal­tiš­ka mi­to­lo­gi­ja ir krikš­čio­niš­ko­s pa­sau­lė­žiū­ros ele­men­tais. Lai­ko tėk­mė­je ki­to jų tu­ri­nys ir for­mos, san­ty­kis su gy­ve­ni­mo rea­li­jo­mis.

Keis­to­kai su­si­klos­tė Už­ga­vė­nių sta­tu­sas ta­ry­bi­niu lai­ko­tar­piu: jos bu­vo pri­skir­tos prie kenks­min­gų tau­ti­nių-re­li­gi­nių at­gy­ve­nų. Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je stip­rė­jo tau­ti­nės as­pi­ra­ci­jos, vie­na iš tų ap­raiš­kų – liau­dies me­no rai­da, liau­dies skulp­tū­ros su­kles­tė­ji­mas.

Pa­ro­do­se daž­nai pa­si­ro­dy­da­vo Už­ga­vė­nių kau­kės, jos pa­ma­žu įsi­tvir­ti­no kaip sa­vi­tas žan­ras. Tuo pačiu me­tu kū­rė­si įvai­raus žanro ir apim­ties folk­lo­ri­niai an­samb­liai, jų sti­chiš­kas for­ma­vi­ma­sis vis daž­niau iš­sprūs­da­vo ir net ne­pak­lus­da­vo ofi­cia­liam reg­la­men­ta­vi­mui, ad­mi­nist­ra­ci­nėms-par­ti­nėms nuo­sta­toms.

Šia­me ju­dė­ji­me ryš­kiai su­ži­bė­jo Kur­tu­vė­nai ir jų žmo­nės. Iš­ki­lo idė­ja at­gai­vin­ti Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jas ir 1972 me­tais mies­te­ly­je įvy­ko per­si­ren­gė­lių ei­ty­nės, jos į sa­vo erd­vę įtrau­kė daug žmo­nių iš Šiau­lių, Kau­no, Vil­niaus. Nuo­ša­ly­je ne­li­ko ir fo­tog­ra­fai, ypač šiau­lie­čiai Vla­das Mi­ka­laus­kas, Al­gi­man­tas Puo­džiū­nas, Ri­čar­das Dai­li­dė, Al­gir­das Mus­nec­kis. Jų nuo­trau­kos pa­si­ro­dy­da­vo lei­di­niuo­se, pa­ro­do­se, jos su­si­klos­tė į sa­vi­tą met­raš­tį. A. Mus­nec­kio nuo­trau­kos – ne tik ar­chy­vi­nis pa­liu­di­ji­mas apie šį itin įdo­mų reiš­ki­nį, bet ir me­ni­nės kū­ry­bos fak­tas. Jis pa­liu­di­ja liau­dies kul­tū­ros ir pro­fe­sio­na­lio­jo me­no ry­šius, abi­pu­ses ins­pi­ra­ci­jas.

A. Mus­nec­kio kū­ry­ba, or­ga­ni­za­ci­nė veik­la at­spin­di svar­bų fo­tog­ra­fi­jos rai­dos eta­pą: fo­to­me­nas tam­pa sa­va­ran­kiš­ka me­no ša­ka su sa­vi­to­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, fo­toa­pa­ra­tų ga­my­ba, eko­no­mi­ka, ku­ria­si drau­gi­jos, są­jun­gos, fo­tog­ra­fi­jos ir fo­to­me­no teo­ri­jos ir is­to­ri­ja.

A. Mus­nec­kio kū­ry­bi­nė sėk­mė glau­džiai sie­ja­si su šei­ma: abi­pu­sis su­pra­ti­mas pa­ska­ti­no me­ni­nei kū­ry­bai žmo­ną Bi­ru­tę, pe­da­go­gę ir kraš­to­ty­ri­nin­kę. Ji fo­tog­ra­fuo­ja, su­ruo­šė ke­lias pa­ro­das, aki­vaiz­di abie­jų au­to­rių idė­ji­nė ir tech­no­lo­gi­nė tar­pu­sa­vio pa­ra­ma.

O Mus­nec­kių šei­mos fo­toar­chy­vas ne­sus­tab­do­mai ple­čia­si, jį pa­si­tel­kiant pa­si­ro­do vis nau­jos, di­des­nės ir ma­žes­nės pa­ro­dos bib­lio­te­ko­se, mo­kyk­lo­se, jų skai­čius ar­tė­ja iki šim­to. Bet svar­biau­sia ne tai, o kas jo­se ro­do­ma, tei­gia­ma, įam­ži­na­ma. Ir čia ypa­tin­gą vie­tą uži­ma bend­rau­jant su ki­tais or­ga­ni­zuo­tos fo­to­pa­ro­dos išė­ju­siems at­min­ti, tarp jų – Ge­rar­dui Bag­do­na­vi­čiui, mo­ky­to­jui Jo­nui Ado­mai­čiui, rek­to­riui Vac­lo­vui Ger­ma­nui, iš­ra­dė­jui, gam­ti­nin­kui Pet­rui Mo­tie­kai­čiui ir ki­tiems.

A. Mus­nec­kis ir da­bar la­bai ak­ty­viai dir­ba su jau­ni­mu, da­ly­vau­ja kaip ini­cia­to­rius, ver­tin­to­jas kon­kur­suo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se, ap­ta­ri­muo­se. Au­to­rius yra pel­nęs įvai­rių pri­zų, ap­do­va­no­ji­mų, jo fo­to­dar­bai pub­li­kuo­ti spau­do­je, kny­go­se, al­bu­muo­se. 2014-ųjų me­tų Pe­lik­so Bu­gai­liš­kio pre­mi­ja su­teik­ta už sva­rų in­dė­lį į „Auš­ros“ mu­zie­jaus veik­lą.

Fo­toa­pa­ra­tas te­besp­rag­si kas­dien, fik­suo­ja ir skel­bia, kad mes bu­vo­me, mes esa­me...

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Daugelis Al­gir­do Mus­nec­kio nuotraukų – ne tik archyvinis, dokumentinis paliudijimas, bet ir meninis kūrybos faktas.

Algirdas Mus­nec­kis – ne tik fotografas, bet ir fotoaparatų kolekcininkas bei puikus remontininkas.

Algirdas Mus­nec­kis. Iš ciklo „Šiaulių pietinio mikrorajono statyba“.