PASAULIO KULTŪROS ŽMOGUS

PA­SAU­LIO KUL­TŪ­ROS ŽMO­GUS

(Dai­li­nin­kas Vin­cas Ki­sa­raus­kas ir jo kū­ry­ba)

Jo­nas NEK­RA­ŠIUS

Kul­tū­ro­lo­gas

Dai­li­nin­ko Vin­co Ki­sa­raus­ko gy­ve­ni­mas, jo kū­ry­ba mums ar­ti­ma ir tuo, kad jis ki­lęs iš Šiau­lių kraš­to, nuo ly­riš­kai ra­mių Bai­so­ga­los ly­gu­mų. Šiam kraš­tui, jo žmo­nėms dai­li­nin­kas vi­sa­dos jau­tė nos­tal­gi­ją ir prie­rai­šu­mą. Bū­tent iš čia, iš vi­du­rio Lie­tu­vos kraš­to, at­si­vež­tas po­jū­tis spal­vai, for­mai ir gam­tos har­mo­ni­jai gi­liau­siai pra­si­skver­bė į jo kū­ry­bą – jos me­ni­nę kon­cep­ci­ją bei plas­ti­nę kal­bą.

V. Ki­sa­raus­kas gi­mė 1934 m. ko­vo 1 d. Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Aug­mė­nų kai­me. Čia pra­bė­go jo vai­kys­tė, moks­lo me­tai. Nuo pat ma­žu­mės Vin­cą ly­dė­jo įsta­bus ir ne­pa­kar­to­ja­mas gam­tos vaiz­dų ir spal­vų pa­sau­lis. Ra­šy­to­jas M. Mar­ti­nai­tis apie V. Ki­sa­raus­ką ra­šė:

„Ne vien kal­bą, bet ir vai­kys­tės spal­vą žmo­gus ne­šio­ja­si su sa­vi­mi vi­są gy­ve­ni­mą, su ja ly­gi­na nau­jus įspū­džius, juos per­švie­čia. Juk vi­si pir­mie­ji ir di­die­ji pa­ty­ri­mai yra spal­vo­ti... O to­kio­je ly­gu­mų prie­blan­do­je, ko­kia su­po Vin­co Ki­sa­raus­ko vai­kys­tę, gry­na spal­va ga­lė­jo da­ry­ti ne­pap­ras­tą įspū­dį, nes čia ji yra ryš­ki ir veik­li. S. Ki­sa­raus­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kaip Vin­co mo­ti­na pyk­da­vo, kad jis ga­di­na spal­vas mai­šy­da­mas, pri­slo­pin­da­mas, o tė­vas ro­dy­da­vęs pa­veiks­luo­se jam pa­tin­kan­čias gry­nos spal­vos dė­mes.

Ma­nau, kad tos spal­vi­nės kont­ra­dik­ci­jos ga­li bū­ti iš te­nai at­si­vež­tos – iš tė­vų, ypač iš gim­to­jo Aug­mė­nų kai­mo, kur gam­tos „kom­po­zi­ci­jos“ to­kios griež­tos, su­si­de­dan­čios iš plokš­tu­mų ir ke­lių stat­me­nų daik­tų jo­se. Į tas pa­grin­di­nes spal­vas įsi­mai­šė vė­les­ni lai­ko ir pa­tir­tų iš­gy­ve­ni­mų at­spal­viai, per­si­py­nę su dir­vo­že­mio pil­ku­mu ir ly­gu­mų ža­lu­ma, pa­li­kę jo­se krau­pius is­to­ri­jos pėd­sa­kus.“

Dai­lė­ty­ri­nin­kai V. Ki­sa­raus­ką va­di­no kul­tū­ros žmo­gu­mi, pa­sau­lio kul­tū­ros pi­lie­čiu ir tuo api­brė­žė jo as­me­ny­bės bei me­ni­nio pa­li­ki­mo es­mę.

Ypač daug V. Ki­sa­raus­kas nu­vei­kė po­pu­lia­rin­da­mas lie­tu­viš­ką kny­gos ženk­lą. Ren­gė pa­ro­das, or­ga­ni­za­vo kon­kur­sus, se­mi­na­rus, lei­do kny­gas. Ra­šė straips­nius apie me­ną, rin­ko me­džia­gą apie kny­gos ženk­lų is­to­ri­ją Lie­tu­vo­je. Pa­ra­šė ir iš­lei­do fun­da­men­ta­lų lei­di­nį „Lie­tu­vos kny­gos ženk­lai. 1518-1918“ (1984 m.). Ki­tas jo su­da­ry­tas al­bu­mas „Lie­tu­vių eks­lib­ri­sas“ (1991 m.) išė­jo po dai­li­nin­ko mir­ties.

V. Ki­sa­raus­kas eks­lib­ri­sais su­si­do­mė­jo dar jau­nys­tė­je. Va­ži­nė­jo kon­sul­tuo­tis į Kau­ną pas mu­zie­ji­nin­ką P. Ga­lau­nę, ga­vo daug ver­tin­gų pa­ta­ri­mų iš ko­lek­ci­nin­ko ir bib­lio­fi­lo E. Lau­ce­vi­čiaus, ki­lu­sio iš Šiau­lių. Su­si­pa­ži­no ir bend­ra­vo su šiau­lie­čiu dai­li­nin­ku G. Bag­do­na­vi­čiu­mi. Jis ta­da su­vo­kė, kad iš vi­sų me­nų vien eks­lib­ri­sas pa­pras­tu pa­što vo­ku ga­li lais­vai ke­liau­ti į už­sie­nį, pa­siek­ti to­li­miau­sias pa­sau­lio ša­lis.

Tai bu­vo vie­nin­te­lė ga­li­my­bė, gy­ve­nant už­da­ro­je SSSR te­ri­to­ri­jo­je, da­ly­vau­ti eks­lib­ri­sų kon­kur­suo­se ir pa­ro­do­se, bend­rau­ti su pa­sau­lio dai­li­nin­kais kū­ry­bos plot­mė­je. Eks­lib­ri­sas ta­po pa­ti­ki­mu lan­gu į pla­tų­jį pa­sau­lį, tad ne vel­tui Ki­sa­raus­kas taip rū­pes­tin­gai puo­se­lė­jo šį žan­rą.

Bū­tent eks­lib­ri­sų sri­ty­je V. Ki­sa­raus­kas su­lau­kė pir­mų­jų reikš­min­gų tarp­tau­ti­nių ap­do­va­no­ji­mų. Iš­sis­ki­ria dai­li­nin­ko sa­vi­tas sti­lius – ku­biz­mas kny­gos ženk­luo­se, slė­pinin­gas sim­bo­lių ir ženk­lų pa­sau­lis. Me­no­ty­ri­nin­ko K. Ra­mo­no žo­džiais ta­riant, V. Ki­sa­raus­ko eks­lib­ri­suo­se ste­bi­na, kaip „ma­žo­je mi­nia­tiū­ro­je ga­li eg­zis­tuo­ti toks mo­nu­men­ta­lu­mas, lau­žy­tų for­mų ir li­ni­jų kom­po­zi­ci­nė įtam­pa, ma­sės, spal­vų ir fak­tū­rų skam­bu­mas“.

V. Ki­sa­raus­kas ra­šė: Pla­ti kul­tū­ros upė sui­ma į sa­ve įvai­rius šal­ti­nius. Kny­gos ženk­lai, jų kū­ri­mas, ko­lek­cio­na­vi­mas, stu­di­ja­vi­mas, pa­ro­dos – vie­nas iš šal­ti­nių, ku­rio skaid­rus ir gai­vus van­duo žmo­nėms su­tei­kia ne tik ma­lo­nu­mą, bet ir svei­ka­tą, ir kaž­ko­kį ypa­tin­gą, re­tą gy­ve­ni­mo ver­tin­gu­mo pa­ju­ti­mą, su­vo­ki­mą, kad gro­žis, ver­ty­bė, pra­smė ga­li bū­ti ne tik di­de­liuo­se me­no kū­ri­niuo­se, bet ir ma­ža­me la­pe­ly­je, ma­žo­je gra­viū­ro­je.

Eks­lib­ri­so po­pu­lia­ru­mo es­mi­nė ypa­ty­bė – šio ženk­lo de­mok­ra­tiš­ku­mas. Ma­žas kny­gos ženk­las nė­ra ko­kių nors iš­rink­tų­jų, spe­cia­lis­tų pri­vi­le­gi­ja. Jis pri­klau­so vi­siems, eks­lib­ri­sais ga­li do­mė­tis, juos rink­ti, stu­di­juo­ti moks­lei­vis ir dar­bi­nin­kas, tar­nau­to­jas, jau­nas ir se­nas, mo­te­ris ir vy­ras.

Bu­vo mo­ky­to­jas, pa­ta­rė­jas, bi­čiu­lis

Man te­ko lai­mė nuo 1982-ųjų iki 1988 me­tų su Vin­cu Ki­sa­raus­ku ne­ma­žai bend­rau­ti, su­si­ti­ki­nė­ti ir su­si­ra­ši­nė­ti laiš­kais. Dai­li­nin­kas nuo pat mū­sų pa­žin­ties pra­džios įtrau­kė ma­ne į ak­ty­vią eks­lib­ri­so po­pu­lia­ri­ni­mo Lie­tu­vo­je veik­lą, sa­vo pa­ta­ri­mais ir pa­gal­ba pa­dė­jo Pak­ruo­jy­je su­reng­ti du eks­lib­ri­sų kon­kur­sus: Pak­ruo­jo mies­to įkū­ri­mo 400-me­čiui (1985 m.) bei Pak­ruo­jo ra­jo­no cent­ri­nės bib­lio­te­kos įkū­ri­mo 50-me­čiui (1986 m.).

Pa­žin­tis su dai­li­nin­ku Vin­cu Ki­sa­raus­ku su­si­ju­si su Pak­ruo­jo kny­gos bi­čiu­lių „Aki­ra­čio“ klu­bo veik­la. Vė­liau, kai 1984 me­tais įsto­jau į Lie­tu­vos eks­lib­ri­si­nin­kų klu­bą, ku­rio na­rys bu­vo ir dai­li­nin­kas V. Ki­sa­raus­kas, ši pa­žin­tis tę­sė­si – su­si­tik­da­vo­me šio klu­bo ren­gi­niuo­se. Tuo­met dir­bau Pak­ruo­jy­je, bet, kai su su rei­ka­lais bū­da­vau Vil­niu­je, ap­si­lan­ky­da­vau V. Ki­sa­raus­ko stu­di­jo­je.

Jis ro­dy­da­vo sa­vo su­kur­tus dar­bus: eks­lib­ri­sus, ta­py­bą, gra­fi­ką, pie­ši­nius, ku­rių ne­bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti pa­ro­do­se, nes jie tuo­me­ti­nės val­džios bu­vo už­draus­ti. V. Ki­sa­raus­kas mo­kė pa­žin­ti kny­gos me­ną, eks­lib­ri­są. Čia pas jį stu­di­jo­je lais­vai lie­jo­si min­tys, ne­cen­zū­ruo­ti pa­si­sa­ky­mai prieš tuo­me­ti­nę val­džią, no­menk­la­tū­rą, kal­bė­ta­si apie kul­tū­ros ir me­no pro­ble­mas.

Dai­li­nin­ko stu­di­jo­je ga­lė­jai ne­bi­jo­da­mas lais­vai reikš­ti min­tis apie so­vie­ti­nio gy­ve­ni­mo gniauž­tus, kū­ry­bos bei de­mok­ra­ti­jos lū­kes­čius. Ži­no­ma, kal­ba su­kda­vo­si ir apie eks­lib­ri­sus. Ju­tau tvir­tą Vin­co cha­rak­te­rį, pa­pras­tu­mą ir kaž­ko­kią iš vi­daus sklin­dan­čią gai­vią jė­gą. Tai bu­vo kuk­lus ir la­bai dva­sin­gas žmo­gus. Jo tie­sus ir ar­ti­mas bend­ra­vi­mas su ap­lin­ki­niais ro­dė vi­di­nę lais­vę ir sa­va­ran­kiš­ku­mą. Drau­gai, bend­ra­min­čiai, ar­ti­mie­ji va­din­da­vo jį Ki­sa, Ki­siu­ku ar pa­pras­čiau­siai Vin­cu.

V. Ki­sa­raus­kas laiš­kuo­se no­riai da­ly­da­vo­si sa­vo pa­tir­ti­mi, in­for­ma­ci­ja apie Lie­tu­vos eks­lib­ri­so is­to­ri­ją, dai­li­nin­kus, at­siųs­da­vo sa­vo su­kur­tų kny­gos ženk­lų. Jo laiš­kai – tai mo­ky­to­jo, pa­ta­rė­jo, me­ni­nin­ko min­tys apie kū­ry­bą, me­ną, kul­tū­ros is­to­ri­ją. Šie laiš­kai, de­di­ka­ci­jos ir au­tog­ra­fai tu­ri di­de­lę ir ti­ria­mą­ją reikš­mę, at­sklei­džia šio neei­li­nio darbš­tu­mo ir kū­ry­biš­ku­mo me­ni­nin­ko as­me­ny­bę, jo sie­lą ir lū­kes­čius.

1985 m. rugp­jū­čio mė­ne­sį, at­si­liep­da­mas į kvie­ti­mą at­siųs­ti eks­lib­ri­sus Pak­ruo­jo mies­to įkū­ri­mo 400-me­čiui, V. Ki­sa­raus­kas apie sa­vo šiam kon­kur­sui su­kur­tus kny­gos ženk­lus ra­šė:

...at­va­žia­vau iš kai­mo į Vil­nių spaus­din­ti eks­lib­ri­sų kon­kur­sui.

Bū­da­mas Juodk­ran­tė­je, iš­rai­žiau 3, du sau­sa ada­ta, vie­ną li­nog­ra­viū­ra. Va­kar spau­džiau, tik ži­nai, kaip tas ne­leng­va pa­da­ry­ti 5 ge­rus at­spau­dus, ypač sau­sa ada­ta (C4. Pa­sių­siu to­kius, ko­kie da­bar išė­jo, o vė­liau dar pa­ban­dy­siu, ži­no­ma, jei­gu spė­siu, nors ti­kiuo­si – kad taip. Vie­nas eks­lib­ri­sas yra 3 da­lių, lyg ir trip­ti­kas. Cent­ras ir du teks­ti­niai šo­nai, ku­rie prie to cent­ro ga­li bū­ti, o spaus­di­nant bib­lio­te­kos ma­si­nį ti­ra­žą – ga­li ir ne­bū­ti. Vie­na­me iš tų šo­nų yra iš­ra­šy­ta šis tas apie Pak­ruo­jį iš en­cik­lo­pe­di­jos, ki­ta­me toks, jau ma­no su­gal­vo­tas teks­tas:

PAKRUOJIS/LYGUMOS VĖJAI/MEDŽIAI,TRO­BOS IR ŽMONĖS/LIETUVOS DA­LIS //PAKRUOJIS / MA­LŪ­NAI, DUO­NOS KVA­PAS / JOS SKO­NIS / LIE­TU­VOS DA­LIS // PAK­RUO­JIS / ŠIM­TUS ŠTAI KE­TU­RIS / ŠVEN­ČIA MIES­TAS, ŽMO­NĖS / KAR­TU VI­SA LIE­TU­VA...

Sa­vo veik­la ir kū­ry­ba Vin­cas Ki­sa­raus­kas po­pu­lia­ri­no lie­tu­viš­ką eks­lib­ri­są Lie­tu­vo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, at­vė­rė mums lan­gą į įvai­rių kraš­tų kny­gos ženk­lų lo­by­ną, vie­ny­da­mas bend­ra­min­čius ir kū­rė­jus. Vie­na­me sa­vo laiš­ke jis ra­šė:

„Pla­ti kul­tū­ros upė sui­ma į sa­ve įvai­rius šal­ti­nius. Kny­gos ženk­lai, jų kū­ri­mas, ko­lek­cio­na­vi­mas, stu­di­ja­vi­mas, pa­ro­dos – vie­nas iš šal­ti­nių, ku­rio skaid­rus ir gai­vus van­duo žmo­nėms su­tei­kia ne tik ma­lo­nu­mą, bet ir svei­ka­tą, ir kaž­ko­kį ypa­tin­gą, re­tą gy­ve­ni­mo ver­tin­gu­mo pa­ju­ti­mą, su­vo­ki­mą, kad gro­žis, ver­ty­bė, pra­smė ga­li bū­ti ne tik di­de­liuo­se me­no kū­ri­niuo­se, bet ir ma­ža­me la­pe­ly­je, ma­žo­je gra­viū­ro­je.

Eks­lib­ri­sų po­pu­lia­ru­mo es­mi­nė ypa­ty­bė – šio ženk­lo de­mok­ra­tiš­ku­mas. Ma­žas kny­gos ženk­las nė­ra ko­kių nors iš­rink­tų­jų, spe­cia­lis­tų pri­vi­le­gi­ja. Jie pri­klau­so vi­siems, eks­lib­ri­sais ga­li do­mė­tis, juos rink­ti, stu­di­juo­ti moks­lei­vis, jau­nas ir se­nas, mo­te­ris ir vy­ras (1986-01-11). “

Kaip pri­si­me­na kraš­tie­tis dai­li­nin­kas K. Kup­riū­nas: Vin­cui Lie­tu­va bu­vo vis­kas. Jos me­ni­nin­kai – poe­tai, dai­li­nin­kai ir ki­ti kū­ry­bi­niai dar­buo­to­jai jam bu­vo dva­si­nio me­no šal­ti­niai ir dai­gai Lie­tu­vos at­gi­mi­mui. Ki­sa­raus­kas rū­pi­no­si, kad Lie­tu­vos me­nas pa­sau­ly­je de­ra­mai at­sto­vau­tų jos kul­tū­rą. Bu­vo Lie­tu­vos eks­lib­ri­si­nin­kų sie­la. Vin­cas Ki­sa­raus­kas bu­vo ir li­ko mū­sų kny­gos ženk­lo pa­triar­chu."

Ne­gai­les­tin­ga V. Ki­sa­raus­ko mir­tis 1988 m. spa­lio 27 d. (mi­rė vieš­na­gės Niu­jor­ke me­tu, pa­lai­do­tas Vil­niu­je) nu­trau­kė dau­ge­lį jo su­ma­ny­mų ir pla­nų.

Vin­co Ki­sa­raus­ko kū­ry­ba ir Šiau­lių kraš­tas

V. Ki­sa­raus­kas tamp­riai su­si­jęs su Šiau­lių kraš­tu. 1984 m. lapk­ri­čio 16 d. dai­li­nin­kas pir­mą­kart lan­kė­si Pak­ruo­jy­je, kai šio mies­to cent­ri­nė­je bib­lio­te­ko­je bu­vo su­reng­ta jo kny­gos ženk­lų pa­ro­da, ku­rio­je eks­po­nuo­ti  35 jo eks­lib­ri­sai. Ap­si­lan­ky­mo pro­ga V. Ki­sa­raus­kas įra­šė į Pak­ruo­jo „Aki­ra­čio“ klu­bo sve­čių kny­gą šiuos žo­džius:

„Mū­sų kul­tū­ra gi­li, pla­ti, la­bai įvai­ri ir la­bai įdo­mi. Tik bend­ro­mis jė­go­mis, drau­ge dirb­da­mi, la­še­lis po la­še­lio ga­li­me su­rink­ti tuos tur­tus, pa­skleis­ti juos, kad ir ki­ti ga­lė­tų nau­do­tis. Džiau­giuo­si su­si­ti­kęs su Ju­mis – at­va­žia­vęs pir­mą­kart į Pak­ruo­jį ra­dau ne tik jus, ma­lo­nius žmo­nes, bet ir pra­tur­tė­jęs ži­nio­mis apie šį ly­gu­mų Lie­tu­vos kraš­tą.“

V. Ki­sa­raus­kas dar kar­tą at­vy­ko į Pak­ruo­jį 1985 m. rug­sė­jo mėn. 27 d. tarp­tau­ti­nio eks­lib­ri­sų kon­kur­so, skir­to Pak­ruo­jo įkū­ri­mo 400-osioms me­ti­nėms, pa­ro­dos ati­da­ry­mo pro­ga. Vė­liau bu­vo su­reng­tos jo ir ki­tų lie­tu­vių dai­li­nin­kų pa­ro­dos, su­si­ti­ki­mai.

1986 m. dai­li­nin­kas su­kū­rė Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mų eks­lib­ri­są, Šiau­lių mies­to 750-ųjų me­ti­nių pro­ga. Šia­me eks­lib­ri­se įra­šas – Šiau­liai 750, o iš ki­tų žo­džių: Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mai, Ex lib­ris 86 – su­kom­po­nuo­ta ori­gi­na­li kom­po­zi­ci­ja, pa­nau­do­tos įvai­rių me­cha­niz­mų de­ta­lės. Pa­gal šį V. Ki­sa­raus­ko es­ki­zą 1986 m. bu­vo už­sa­ky­ta ir pa­ga­min­ta štri­chi­nė kli­šė, iš­spaus­din­tas šio kny­gos ženk­lo 500 egz. ti­ra­žas Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mų bib­lio­te­kos kny­goms.

1986 m. rug­sė­jo mėn. Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je bu­vo su­reng­ta res­pub­li­ki­nė dai­lės pa­ro­da, skir­ta mies­to 750-mečio ju­bi­lie­jui. Ja­me, be ki­tų dai­li­nin­kų, bu­vo eks­po­nuo­tas ir V. Ki­sa­raus­ko ta­py­bos dar­bas „Ono­rė de Bal­za­kas Šiau­liuo­se“ (al., dro­bė, 1985).

1987 m. ba­lan­džio 25 d. Pak­ruo­jo dva­ro rū­muo­se įvy­ko pir­ma­sis Lie­tu­vos eks­lib­ri­sų kū­rė­jų ir ko­lek­ci­nin­kų se­mi­na­ras. Ja­me V. Ki­sa­raus­kas skai­tė pra­ne­ši­mą „Eks­lib­ri­sų ko­lek­ci­jų pa­nau­do­ji­mas kul­tū­ri­nės is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­muo­se“, ana­li­za­vo kny­gos ženk­lo pa­skir­tį, jo ver­tę kul­tū­ros rai­do­je, su­pa­žin­di­no su Lie­tu­vos eks­lib­ri­sų is­to­ri­ja ir ty­ri­nė­to­jais. V. Ki­sa­raus­kas šiam se­mi­na­rui su­kū­rė spe­cia­lų me­da­lį, pa­ren­gė pa­ro­dos „Eks­lib­ri­sai iš įvai­rių rin­ki­nių“ ka­ta­lo­gą.

V. Ki­sa­raus­kas pri­ta­rė min­čiai steig­ti Pak­ruo­jy­je eks­lib­ri­so mu­zie­jų (1988 m. gruo­džio 17 d. toks eks­lib­ri­so mu­zie­jus bu­vo įsteig­tas Pak­ruo­jo dva­ro rū­muo­se), drą­si­no šio mu­zie­jaus kū­rė­jus, pa­do­va­no­jo sa­vo su­kur­tų eks­lib­ri­sų, li­te­ra­tū­ros apie kny­gos ženk­lą, pa­ro­dų pla­ka­tų ir ka­ta­lo­gų.

Pak­ruo­jo dva­ro rū­mų Ma­žo­jo­je ga­le­ri­jo­je 1989-04-22–1989-05-30 bu­vo su­reng­ta V. Ki­sa­raus­ko at­mi­ni­mui skir­ta pa­ro­da, iš­leis­tas ka­ta­lo­gas. Šio­je pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mi dai­li­nin­ko su­kur­ti gra­fi­kos dar­bai, eks­lib­ri­sai. Ats­ki­rą eks­po­zi­ci­jos da­lį su­da­rė V. Ki­sa­raus­ko laiš­kai, ra­šy­ti įvai­riais lie­tu­viš­ko kny­gos ženk­lo po­pu­lia­ri­ni­mo ir ty­ri­nė­ji­mo klau­si­mais. Šie laiš­kai, de­di­ka­ci­jos ir au­tog­ra­fai tu­ri di­de­lę pa­žin­ti­nę ir ti­ria­mą­ją reikš­mę, pa­ryš­ki­na šio neei­li­nio darbš­tu­mo ir kū­ry­biš­ku­mo me­ni­nin­ko as­me­ny­bę, jo sie­lą ir lū­kes­čius.

1994 m. ba­lan­džio mėn. Šiau­liuo­se, Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je, vei­kė V. Ki­sa­raus­ko eks­lib­ri­sų pa­ro­da iš J. Nek­ra­šiaus rin­ki­nio. Bu­vo eks­po­nuo­ja­mi 32 ma­žo­sios gra­fi­kos kū­ri­niai. Ta pro­ga pro­f. V. Rim­kus ra­šė: „Dai­li­nin­kas (Vin­cas Ki­sa­raus­kas – J. N.) bu­vo su­ra­dęs la­bai sa­vi­tą raiš­kos bū­dą, tie­siog ki­sa­raus­kiš­ką sti­lių – ar tai bū­tų ma­žy­čiai gra­fi­kos lakš­te­liai, ar ta­py­bos dro­bės, ar di­de­li, mo­nu­men­ta­lūs kū­ri­niai, mo­zai­kos.“

1996 m. iš­leis­tas al­bu­mas „Vin­cas Ki­sa­raus­kas“ – jo kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas vi­siems me­no my­lė­to­jams, jo dar­bų ir min­čių iš­raiš­ka. Sa­vo eks­lib­ri­sų pa­ro­dos ka­ta­lo­ge prieš dau­giau kaip 30 me­tų V. Ki­sa­raus­kas taip ra­šė apie kū­ry­bą, pa­lik­da­mas tai kaip prie­sa­ką atei­nan­čioms kar­toms:

„Kas me­ne svar­biau­sia? Fan­ta­zi­ja, tos sa­vos ir keis­tos for­mos: sta­tiš­kos, už­da­ros, kam­puo­tos ir vie­ni­šos, ar tų for­mų su­si­dū­ri­mai, su­tirš­tė­ji­mai, lū­žiai?.. In­tui­ci­ja, nuo­jau­ta, ki­lu­si iš trum­pų nuo­tai­kos, spal­vos ar li­ni­jos žyb­čio­ji­mų?

Rea­li tik­ro­vė, pa­siū­lan­ti, duo­dan­ti pre­teks­tus, pro­vo­kuo­jan­ti, už­griū­van­ti sa­vo šiurkš­čiu kas­die­ny­bės konk­re­tu­mu?

Klai­džio­ji­mas ra­tu apie ką tai esan­tį sa­vy­je, klai­džio­ji­mas jau nuo Dai­lės ins­ti­tu­to stu­di­jų die­nų, vis apie tą pat, ką no­ri­si per­teik­ti ta­py­bo­je, gra­viū­ro­je, eks­lib­ry­je ar pie­ši­ny­je.

Ap­si­va­ly­mas nuo kas­die­niš­ko smul­ku­mo ir pil­ku­mo, kar­tu no­ras bū­ti pa­pras­tu, su­pran­tant, kad bū­ti pa­pras­tu vi­sai nė­ra pa­pras­ta?

Die­nų fon­ta­ne. Die­nų vie­nat­vė­je. Die­nų už­brėž­to­se ri­bo­se, no­ras per tas for­mas, per tuos klai­džio­ji­mus ir ne­pa­tai­ky­mus, to­je tik­ro­vė­je ir to­se nuo­jau­to­se – no­ras kal­bė­ti apie žmo­gų, į žmo­gų, kaip vi­sad skaus­min­gai tra­giš­ką, kaip vi­sad al­ka­ną lai­me...“

V. Ki­sa­raus­kas ak­ty­viai su­si­ra­ši­nė­jo su pro­f. Vy­te­niu Rim­ku­mi. Jau po dai­li­nin­ko mir­ties, V. Rim­kus iš sa­vo ko­lek­ci­jos su­ren­gė pa­ro­dą „Vin­cas Ki­sa­raus­kas. Au­tog­ra­fai“, ji 2003-09-3 – 2003-09-17 vei­kė Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos ga­le­ri­jo­je. 2010 me­tais „Auš­ros“ mu­zie­jui dai­li­nin­kė S. Ki­sa­raus­kie­nė do­va­no­jo Vin­co Ki­sa­raus­ko gra­fi­kos dar­bų. Šio­je pa­ro­do­je, be Sau­lės Ki­sa­raus­kie­nės dar­bų, bu­vo eks­po­nuo­ja­mi 26 V. Ki­sa­raus­ko li­no­rai­ži­niai, su­kur­ti 1963–1986 m. ir 11 es­ki­zų, su­kur­tų 1975–1987 m.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je 2012 m. spa­lio 17 d. bu­vo ati­da­ry­ta pa­ro­da „2K / Ki­sa­raus­kai: Sau­lės mo­no­ti­pi­jos, Vin­co rai­ži­niai“. Jo­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mi dai­li­nin­ko Vin­co Ki­sa­raus­ko li­no­rai­ži­niai, ki­ta gra­fi­ka.

Nuo 2016 m. va­sa­rio 5 d. iki va­sa­rio mėn. pa­bai­gos Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Me­no ir mu­zi­kos sky­riu­je vei­kė V. Ki­sa­raus­ko eks­lib­ri­sų pa­ro­da.

Vin­co Ki­sa­raus­ko kū­ry­ba iš­lai­kė lai­ko iš­ban­dy­mus, jo dar­bai lai­kui bė­gant įgau­na vis sva­res­nės ver­tės ir reikš­mės, o jo gy­ve­ni­mas ir kū­ri­niai su­tei­kia mums jė­gų ir im­pul­sų nau­jiems ieš­ko­ji­mams ir at­ra­di­mams.

A. KUNČIAUS nuotr.

Vin­cas Ki­sa­raus­kas savo dirbtuvėse.

V. Ki­sa­raus­kas. „Dviese“ arba „Bičiulystė", 1986