Viskas jau parašyta?

Vis­kas jau pa­ra­šy­ta?

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Žmo­gus yra kū­rė­jas. Taip ra­šė vie­nas žy­miau­sių Lie­tu­vos fi­lo­so­fų An­ta­nas Ma­cei­na. Ir dar pa­stip­ri­no šią min­tį: „Žmo­gaus kū­ry­biš­ku­mas yra pa­grin­di­nė jo žy­mė. Tai pir­mykš­tis jo bū­ty­bės pra­das, ku­ria­me glū­di vi­si ki­ti pra­dai.“

Jei­gu mąs­ty­si­me taip, kaip An­ta­nas Ma­cei­na, tuo­met ne­be­kils klau­si­mų, ko­dėl žmo­nės ra­šo, ta­po, ku­ria mu­zi­ką, dro­žia iš me­džio, ka­la iš me­ta­lo, ta­šo ak­me­nį, siu­vi­nė­ja, pro­jek­tuo­ja na­mus... O kur dar tech­ni­nė, kur dar moks­li­nė kū­ry­ba... Kū­ry­biš­ku­mas glū­di žmo­gaus pri­gim­ty­je, tad nė­ra ko ste­bė­tis, kad tiek daug ku­rian­čių.

Nors kar­tais psi­cho­lo­gai šiek tiek at­šal­do mū­sų op­ti­miz­mą ir pri­me­na: be­veik 90 pro­cen­tų vai­kų iki 5 me­tų yra kū­ry­biš­ki, 7 me­tų – kū­ry­biš­kų be­lie­ka vos 20 pro­cen­tų, o suau­gu­sių­jų tik 5 pro­cen­tai ne­pra­ra­do po­rei­kio kur­ti. Ti­kė­ti ar ne­ti­kė­ti – jū­sų va­lia. Ta­čiau bū­ki­me at­vi­ri: gal­būt mes iš sa­vo vai­kų iš­mo­ko­me (ar ga­lė­jo­me iš­mok­ti) žy­miai dau­giau, ne­gu juos iš­mo­kė­me? O jei­gu neiš­mo­ko­me ar iš­bars­tė­me gy­ve­ni­mo smėl­ke­liuo­se – ne jie kal­ti. Kaip sa­ko­ma, taip Lai­ma lė­mė.

Kur­da­mas žmo­gus kar­tu ku­ria ir sa­ve. Poe­tas Ai­das Mar­čė­nas ba­lan­džio „Me­tų“ žur­na­le sa­ko, kad poe­zi­ja „ku­ria ta­ve la­biau, ne­gu tu ją“. To­kia jau poe­zi­jos (ir vi­so me­no, ku­ris šiuo­kart ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­tas poe­zi­jos si­no­ni­mu) ga­lia. 1975 me­tais Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus pa­sa­ky­ta taip: „Iš ma­no tylėjimo/ tu mo­ki da­ry­ti žodžius/ ir pra­kal­bi­ni tai,/ ko aš ne­ži­nau, jog tu­riu.“ Ei­lė­raš­tis pa­va­din­tas „Poe­zi­ja“.

Ak­to­rius, kur­da­mas vaid­me­nis, pir­miau­sia ku­ria sa­ve. Me­ni­nin­kas, ta­py­da­mas pa­veiks­lą, pir­miau­sia ta­po sa­ve. Ir taip ga­lė­tu­me sa­ky­ti apie vi­sus, ku­rie ku­ria me­ną. Ar­ba ci­tuo­ti fi­lo­so­fą Vy­dū­ną: „Nie­kuo­met žmo­gus nė­ra toks gra­žus, koks yra kur­da­mas.“

Ta­čiau vis daž­niau su­si­mąs­tau ir ban­dau su­pras­ti, kas yra kū­ry­ba ir kas yra tik ama­tas?

Nes vis daž­niau su­lau­kiu klau­si­mų: pa­tar­ki­te, kaip man iš­leis­ti kny­gą... Ir be­veik nė vie­nas ne­klau­sia: ka­žin ar ma­no kū­ry­ba jau pri­bren­do kny­gai.

Kny­ga la­bai daž­nai ne­be­reiš­kia kū­ry­bos bran­dos, sa­vi­tos kū­ry­bi­nės raiš­kos, ne­tgi kny­gai ne­be­rei­kia vien­ti­su­mo ar teks­tų jung­ties kon­cep­ci­jos. Po vir­še­liais ga­li­ma su­dė­ti bet ką, kas tar­pu­sa­vy­je ne­si­sie­ja, ne­de­ra ir kas la­biau tik­tų lai­ky­ti už­da­ry­ta­me stal­čiu­je, kad ne­pa­bėg­tų į kny­gą.

Ta­po ma­din­ga – iš­leis­ti kny­gą, pa­si­pui­kuo­ti kny­ga, nors to­ji – pa­lie­gu­si ir nu­si­lpu­si lyg nu­se­nęs kui­nas. Kaž­kaip bai­su, kai at­si­ver­ti jau­no ar ne­la­bai jau­no žmo­gaus kū­ry­bi­nės be­jė­gys­tės kny­gą... Vis pa­gal­vo­ji – o kaip pra­sti teks­tai ku­ria pa­tį kū­rė­ją? Kaip jį pa­kei­čia, iš­de­ri­na, iš­krai­po? Ir kam blo­giau – teks­tui ar kū­rė­jui?

Kar­tais, kai įsi­me­ta gal­von ne­nu­mal­do­ma min­tis ra­šy­ti kny­gą, ei­nu į kny­gy­ną, iš lė­to per­žiū­riu len­ty­nas, pa­var­tau nau­jus ir se­niau iš­leis­tus lei­di­nius. Tuo­met ir nu­švin­ta min­tis: tai kad jau vis­kas, mie­lie­ji raš­ti­nin­kai, pa­ra­šy­ta... Kar­tais pa­de­da to­kia te­ra­pi­ja, pa­ban­dy­ki­te. Bet ne vi­sa­da.