Šimtmečio sulaukė šiaulietis gydytojas

Šimtmečio sulaukė šiaulietis gydytojas

Šimt­me­čio su­lau­kė šiau­lie­tis gy­dy­to­jas

Šiau­lie­tis gy­dy­to­jas Jo­kū­bas Fur­ma­nas, šven­čian­tis 100 me­tų ju­bi­lie­jų, va­kar na­muo­se pa­svei­kin­tas mies­to me­ro, kai­my­nų, bi­čiu­lių. Ju­bi­lia­tas tei­gė, jog džiau­gia­si il­gu gy­ve­ni­mu, ir pa­brė­žė: „Svar­biau­sia, jog ne­bū­tų ka­ro.“

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Stu­di­ja­vo Pa­ry­žiu­je

„Ąžuo­lai len­kia gal­vas prieš jū­sų tvir­tu­mą, il­giau­sių me­tų lin­ki­me su­sto­ję“, – svei­ki­no me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas, o J. Fur­ma­nas, ap­juos­tas ju­bi­lie­ji­ne juos­ta, at­si­sto­jęs dė­ko­jo už pa­ro­dy­tą dė­me­sį.

J. Fur­ma­nas – bu­vęs il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to sa­ni­ta­ri­nės epi­de­mio­lo­gi­nės sto­ties ve­dė­jas. Bu­vo pa­skir­tas po­ka­rio me­tais – 1946-ai­siais. Pri­si­mi­nė, jog tik pra­dė­jus dirb­ti mies­tie­čius bu­vo už­klu­pu­si dė­mė­to­ji šil­ti­nė: „38 žmo­nės bu­vo su­si­rgę, ne­tu­rė­jo­me, kur tiek gul­dy­ti – gul­dė­me ant grin­dų, kol li­go­ni­nė bu­vo pa­sta­ty­ta.“

Įs­tai­gos va­do­vu J. Fur­ma­nas dir­bo 45 me­tus, o bend­ras me­di­ko dar­bo sta­žas – 50 me­tų.

Šiau­liuo­se ju­bi­lia­tas gy­ve­na nuo pat vai­kys­tės. Pa­sa­ko­jo, jog mo­kė­si Ch. Fren­ke­lio įsteig­to­je žy­dų gim­na­zi­jo­je. Vė­liau iš­vy­ko pas se­se­rį į Pa­ry­žių stu­di­juo­ti me­di­ci­nos.

„Ga­lė­jau ten lik­ti, va­žiuo­ti dirb­ti į Ma­ro­ką, Al­žy­rą, bet trau­kė į na­mus, pas ma­mą“, – pri­si­mi­nė jub­ilia­tas.

Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui pra­si­dė­jus, bu­vo pa­šauk­tas tar­nau­ti kaip ka­ro gy­dy­to­jas. Praė­jo vi­są ka­ro ke­lią. Jo žo­džiais, „nuo pir­mos die­nos iki pat Ber­ly­no“.

Šian­dien jam svar­biau­sia, kad ne­bū­tų ka­ro: „Bai­su, kai tan­kai traiš­ko žmo­nes.“

„Šiau­liams sa­vo pa­rei­gą at­li­kau“, – pa­brė­žė me­rui ju­bi­lia­tas.

Ką ma­no apie šian­die­nius Šiau­lius?

„Šiau­liai – gra­žus mies­tas, vis­ko tu­ri, tik di­de­lių pra­mo­nės įmo­nių ne­te­ko, dar­bo vie­tų, vers­lo kon­ku­ren­ci­ja da­bar di­de­lė“, – da­li­jo­si nuo­mo­ne.

„Tu­riu auk­si­nius kai­my­nus“

J. Fur­ma­nas ti­ki­no gy­ve­nąs ge­rai. Nors yra vie­nas, vie­ni­šas ne­si­jau­čia.

„Tu­riu auk­si­nius kai­my­nus, – pa­si­džiau­gė ju­bi­lia­tas. – Jie ma­ni­mi rū­pi­na­si, atei­na pa­si­žiū­rė­ti ry­tą va­ka­rą, kaip lai­kau­si, bend­rau­ja­me, gra­žio­ji kai­my­nė mais­tą sa­vo šei­mai ir man ruo­šia. Esu sma­li­žius, mėgs­tu sal­du­my­nus.“

Kai­my­nai Si­gi­ta ir Zig­man­tas Ja­na­vi­čiai pa­dė­jo ju­bi­lia­tui ir sve­čius prii­mi­nė­ti, ir pa­den­gė šven­ti­nį sta­lą, ant ku­rio ne­trū­ko sal­dai­nių ir ke­pi­nių. Po­nios Si­gi­tos tei­gi­mu, kai­my­nas la­bai lau­kęs ju­bi­lie­jaus. Iš pat ry­to su­lau­kė ar­ti­miau­sių bi­čiu­lių pa­svei­ki­ni­mo.

J. Fur­ma­nas ap­gai­les­ta­vo, kad ne­be­tu­ri sa­vo šei­mos. Ant­rą­ją sa­vo žmo­ną Ely­tę, su ku­ria tuo­kė­si bū­da­mas 71 me­tų, pa­lai­do­jo prieš še­še­rius me­tus.

Gu­vus ir vis­kuo be­si­do­min­tis J. Fur­ma­nas dėl su­si­lpnė­ju­sio re­gė­ji­mo skai­ty­ti ne­be­ga­li, bet žiū­ri te­le­vi­zi­jos lai­das, ra­di­jo ži­nių klau­so­si.

Pa­si­vaikš­čio­ti išei­na ne­bent iki kie­mo. Juo­ka­vo: „Ma­no toks am­žius, kad išei­ti ga­li, o at­gal į na­mus ga­li ir nea­tei­ti.“

Kai­my­nės tei­gi­mu, po­nas Jo­kū­bas kas­dien iš ket­vir­to aukš­to li­pa laip­tais že­myn ir at­gal – pa­što dė­žu­tę pa­tik­ri­na, spau­di­nius par­si­ne­ša.

„Su juo la­bai įdo­mu bend­rau­ti, tiek daug ži­no, yra tik­ra Šiau­lių en­cik­lo­pe­di­ja“, – sa­kė „Šiau­lių kraš­tui“ po­nia Si­gi­ta.

Ju­bi­lia­tas ypa­tin­go il­gaam­žiš­ku­mo re­cep­to ne­tu­rįs.

„Rei­kia ne­rū­ky­ti, al­ko­ho­liu ne­pikt­nau­džiau­ti, svar­biau­sia – lai­ky­tis die­nos re­ži­mo, lai­ku mai­tin­tis, ge­rai iš­si­mie­go­ti“, – sa­kė šim­ta­me­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

LIN­KĖ­JI­MAS: Šimt­me­čio su­lau­kęs Jo­kū­bas Fur­ma­nas, ku­riam kaip ka­ro gy­dy­to­jui te­ko iš­gy­ven­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bai­su­mus, sa­ko: „Svar­biau­sia, kad ne­bū­tų ka­ro.“