
Naujausios
Žemaitiška kantrybė prieš ūkius žlugdančią politiką
Kelmės rajonas šalyje garsėjo dideliu melžiamų karvių skaičiumi. Tačiau drastiškai mažėjant žaliavos supirkimo kainai, šiemet, lyginant su 2015 metais, melžiamų karvių Kelmės rajone sumažėjo 6,61 procento. Jų mažėjo ir anksčiau. Karvių dažniau atsisako smulkūs ūkiai. Pastaruoju metu savo bandas pardavė tik pora stambesniųjų ūkių. Kiti pienininkystės ūkiai ketina dar bent metus laukti geresnių laikų ir gyventi iš ankstesnių rezervų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vasarą pieno daugiau, bet kainos – dar mažesnės
Pavasarį apsiveršiavusios ir į ganyklas išėjusios karvės duoda gerokai daugiau pieno negu žiemą. Tačiau pieno ūkius tai menkai tegelbės.
Daugelis ūkininkų iš perdirbėjų jau gavo laiškus, informuojančius, jog beveik perpus sumažėjusi žaliavinio pieno kaina gegužę dar mažės, o birželio mėnesį bus mažinama dar kartą.
Kelmės rajone, Laiškalnio kaime, ūkininkaujantis Liudvikas Janušauskas laiko apie 700 galvijų. Tarp jų 270 melžiamų karvių. Jo pienininkystės ūkis – pats didžiausias Kelmės rajone.
Kasdien parduoda po 10 tonų pieno žaliavos. Deja, perdirbėjai ir tokiam pieno tiekėjui moka po 18 – 19 euro centų už kilogramą žaliavos.
Ūkininkas sako, jog didelio kainų skirtumo tarp ūkininko, parduodančio 1 toną, ir ūkininko, pagaminančio 10 tonų pieno, per dieną nėra. Kainos – labai panašios.
L. Janušauskas mena, kaip 2014 metų pradžioje jam už kilogramą žaliavos mokėdavo po 1 litą ir 20 centų. Tai buvo geros, ūkininkauti skatinančios kainos.
Tačiau dabar jos nukrito perpus. Aiškinama pieno pertekliumi – paskelbus Rusijos embargą pieno produktams, perdirbėjams užsidarė didžiulė, nepasotinama pieno rinka.
Ūkininkas skaičiuoja, kad apsimokėtų laikyti melžiamas karves, pieno litras turėtų kainuoti apie 26 euro centus. Tuomet būtų optimalu ir pieno gamintojui, ir jo perdirbėjui. Tikėtina, jog vasarą pavyks gauti tik pusę reikalingos kainos.
11 metų ūkininkaujantis L. Janušauskas sako pasitelksiąs žemaitišką kantrybę ir bandysiąs ūkininkauti dar bent metus. Pienininkystės nuostolius užkaišios pardavęs mėsinius galvijus.
Gaila naikinti ūkį. Tiek į jį investuota. Supirkta šienavimo technika. Įveista pieningų karvių ir mėsinių galvijų bandos. Ūkyje įdarbinti 23 žmonės.
„Gerais laikais uždirbome ir ateičiai, – pienininkystės aritmetika dalijasi ūkininkas. – Investavome. Pirkome visą pienininkystės šakai reikalingą techniką. Kol kas nenaikinsiu ūkio, palauksiu geresnių laikų. Tikiuosi, kad žiemą kainos vėl pakils. Tačiau jeigu situacija dar kokius metus nesikeis, teks atsisakyti melžiamų karvių. Į darbo biržą paleisiu ūkio darbininkus. Manau, jog taip pasielgs ir kiti ūkininkai. Situacija – ribinė.“
Metus išgyventi įmanoma
Panašius planus kuria ir Liolių seniūnijoje ūkininkaujantis Henrikas Minelga. Galima pakentėti kokius metus.
„Juk negali visi pieno ūkiai staiga pradėti auginti mėsinius galvijus. Bus mėsos perteklius. Kainas supirkėjai numuš. Per žiemą jau iššėriau karves. Šį pavasarį dar įsėjau žolės, vasarą ruošiu pašarus.
Apie investicijas nė nesvajoju. Svarbiausia, kad išlaikyčiau tą, ką turiu. Turėdamas savą techniką kurį laiką dar gali gyventi iš vidinių resursų, nors palyginti su ankstesniais laikais pieno kainos krito 35 – 40 procentų.“
Jeigu pienininkystės situacija negerės, po metų H. Minelga taip pat neatmeta atsisakyti pieno ūkio. Parduos visas 120 karvių. Ką darytų pardavęs, dar nesvarstė. Gal nesiimtų nė mėsinių galvijų? Tiesiog išnuomotų žemę kitiems, dar nepraradusiems entuziazmo...
„Gal to ir siekiama? – svarsto. – Ūkininkai iš pradžių išnuomos, paskui gal ir parduos žemę. Nupirks stambūs ūkininkai ar bendrovės, valdančios tūkstančius hektarų. Paskui perparduos užsieniečiams.“
Laiko investicijos ir įsipareigojimai
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kelmės biuro vadovė Bronė Vaičiulienė sako, jog gerą žemdirbių nuotaiką užtikrintų geros produkcijos supirkimo kainos.
Ne vien pieno ūkiai dejuoja. Grūdų supirkimo kainos – taip pat kritusios. Kai kurie ūkininkai laukė pavasario, tikėdamiesi grūdus parduoti brangiau. Kainos mažėjo.
Kelmės rajone 2368 žemdirbiai deklaruoja valdas. Tačiau dauguma tai smulkūs ūkiai. Konsultavimo tarnyba sudariusi paslaugų teikimo sutartis su 230 ūkininkų. Pagal savo klientų nuotaikas bei žingsnius sprendžia apie galimas tendencijas.
Maždaug pusė rajono ūkių užsiima vien augalininkyste, kita pusė – mišrūs arba vien gyvulininkystės. Natūralu, jog žemdirbiams labai aktualu produkcijos supirkimo kainos. Tačiau pieno ūkių, pasak B. Vaičiulienės, žemdirbiai naikinti dar neskuba. Pienininkystės kaip ūkio šakos dar nelaidoja.
B. Vaičiulienė veda gyvulių judėjimo apskaitą. Jos teigimu, tik du stambesni rajono pienininkystės ūkiai pardavė karves. Vieno banda iškeliavo į Lenkiją. Kitas palaipsniui melžiamas karves pardavė Lietuvoje. Lyginant su 2015 metais šiemet melžiamų karvių rajone sumažėjo 6,61 procento.
Dalis ūkininkų palaipsniui naikina pieno ūkius ir pereina prie mėsinės galvijininkystės. Dauguma bando išlaukti, kol laikai pagerės.
Motyvaciją parduoti karves menkina ir tai, kad Lenkijos ūkininkai, pradžioje mokėję neblogą kainą už lietuviškas karves, pastaruoju metu moka žymiai mažiau.
Likti prie pieno ūkių daugelį žemdirbių verčia ir prisiimti įsipareigojimai. Gavę paramą ir paėmę iš bankų paskolas jie negali keisti ūkio krypties. Be to, šiek tiek guodžia, jog už kiekvieną melžiamą karvę gaus 78 eurų tiesioginę išmoką. Faktiškai iš įvairių tiesioginių išmokų už pasėlius, ganyklas, gyvulius žemdirbiai ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus.
Grėsmė smulkiesiems
Kad stambesnieji pieno ūkiai dar neketina pasiduoti rodo tai, jog kai kurie ūkininkai siekia naujos paramos, nebijo prisiimti naujų įsipareigojimų.
Pasak B. Vaičiulienės, grėsmė nunykti gali iškilti tik smulkiesiems ūkininkams. Lietuvoje 74 procentai pieno ūkių laiko tik iki penkių karvių. Kelmės rajone tokių smulkių pieno ūkių – apie pusė. Tokiu atveju ūkis nėra papildomos pajamos. Tai tik papildomas darbas.
Vienintelė išeitis smulkiesiems ūkininkams – kooperuotis. Konsultantė pateikė Olandijos pavyzdį. Ten iki 50 karvių laikantys ūkiai priklauso kooperatyvams. Kooperatyvų technika jiems apdirba žemę, paruošia pašarus. Iš nedidelių ūkių Olandijos žemdirbiai visiškai normaliai išgyvena.
Pasak specialistų, lemiamą smūgį šalies žemdirbiams sudavė Rusijos embargas. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie naujas Kinijos ir kitos dalies Azijos žemyno rinkas pieno produktams, tačiau rinkos mastai nebus tokie dideli, kokie buvo bendradarbiaujant su Rusija. Žemdirbiai privalės prisitaikyti prie pokyčių.
Autorės nuotr.
KOOPERACIJA: Specialistų nuomone, smulkūs, iki penkių karvių laikantys pieno ūkiai norėdami išlikti privalės kooperuotis.
VILTIS: Apie 700 galvijų, iš jų 270 melžiamų karvių laikantis Laiškalnio kaimo ūkininkas Liudvikas Janušauskas turi vilties, jog pienininkystė Lietuvoje atsigaus.
ALTERNATYVA: Ūkininko Henriko Minelgos vaikai vasaromis uždarbiauja užsienyje. Kartais ir pats ūkininkas suabejoja, ar ne į užsienį išvaryti netgi žemdirbius siekiama vykdant tokią ekonomikos politiką. Jeigu pienininkystės situacija negerės, ūkininas mato vieną išeitį – išnuomoti žemę.
KANTRYBĖ: Gyvulininkystės konsultantė Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kelmės biuro vadovė Bronė Vaičiulienė sako, jog dauguma pienininkystės ūkių dar nekeičia krypties ir nenaikina bandų. Ūkininkai prieš juos naikinančią politiką kovoja žemaitiška kantrybe.