Kiekviena epocha paliko savo griuvėsius

Kiekviena epocha paliko savo griuvėsius

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS

Kiek­vie­na epo­cha pa­li­ko sa­vo griu­vė­sius

But­niū­nų kai­mą (Jo­niš­kio ra­jo­nas) ser­gė­ja vos ke­lios iš­si­mė­čiu­sios so­dy­bos ir so­viet­me­čio pa­li­ki­mas – aš­tuon­bu­tis. Iš kiau­lių komp­lek­so ir kar­vi­dės li­kę griau­čiai. Sug­riu­vęs ir ke­tu­rio­li­kos bu­tų dviaukš­tis, su­ręs­tas ant Ko­ma­ro dva­ro pa­ma­tų. 83-ejų me­tų ūki­nin­kas An­ta­nas Ge­ru­tis dar me­na, kaip bul­do­ze­riai dau­žė ir skal­dė dva­ro sie­nų ak­me­nis.

Kiek­vie­na epo­cha tu­ri sa­vus griu­vė­sius.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Kai­mo ne­žy­mi len­ta

Ry­to šal­tu­kas, den­gęs žo­lę šar­ma, bai­gia nu­tirp­ti. Pro au­to­mo­bi­lio lan­gą švie­čia dan­gaus mė­ly­nė, po ra­tais į ša­lis drabs­to­si žvy­ras. Ke­liu ne­se­niai pra­rie­dė­jo grei­de­ris, ap­ly­gi­nęs duo­bes ir pa­kraš­čiuo­se su­stū­męs žo­lių kal­vas.

Prie pa­grin­di­nio ke­lio Jo­niš­kis–Ža­ga­rė, ties vin­giu, sto­vė­jo ke­lio ženk­las, kad But­niū­nų kai­mą ra­si­me už tri­jų ki­lo­met­rų. Ta­čiau jo pra­džią žy­min­čio ženk­lo nie­kur ne­ma­ty­ti. Jo nie­ka­da ir ne­bu­vo. Gy­ven­to­jai iš­si­bars­tę vien­sė­džiuo­se, sun­ku tik­rą pra­džią ir pa­bai­gą ras­ti, aiš­kins su­tik­tas vy­ras.

Pir­mas ar­čiau­siai ke­lio esan­tis na­mas ap­so­din­tas me­de­liais. Kie­me girg­si žą­sys ir vie­nas pa­skui ki­tą cim­pi­na juo­dai bal­ti ka­ti­nai. Šei­mi­nin­kė Ja­ni­na Rau­dy­tė vė­liau sa­kys, kad ko jau ko, bet murk­lių tu­rin­ti ma­žiau­siai sep­ty­nis.

Mo­te­riai, ku­rios vie­nos bal­sas da­bar skar­de­na tro­bo­je, – 69-eri. Vy­rą prieš 35-erius me­tus kiau­lių komp­lek­se nu­tren­kė elekt­ra. Duk­ra de­šimt me­tų duo­ną krem­ta Is­pa­ni­jo­je, su­kda­ma­si šilt­na­miuo­se tarp po­mi­do­rų. Bai­gu­si dar­ži­nin­kys­tę Lie­tu­vo­je dar­bo ne­ga­vo.

Bro­lis pa­sa­ko­da­vo apie Čer­no­by­lio vyš­nias

J. Rau­dy­tė ki­lu­si iš pen­kių vai­kų but­niū­niš­kių šei­mos. Vy­riau­sia se­suo Adol­fi­na Vilb­ran­tie­nė pa­skui vy­rą įsi­kū­rė Bui­vy­džiuo­se, ant­ro­ji – Lio­nė Ber­tu­lie­nė – už tri­jų ki­lo­met­rų Šluos­ti­kių kai­me. Kas­dien te­le­fo­nu su­si­skam­bi­na.

O du bro­liai iš­kly­do į pla­tes­nį pa­sau­lį. 1948 me­tais gi­męs Jo­nas įsi­kū­rė Vo­ro­ne­že to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Ne­re­tai pa­ke­liui į Ry­gą ga­ben­da­mas įvai­rias me­džia­gas, sa­vo se­se­rų už­suk­da­vo ap­lan­ky­ti.

1986-iasiais, spro­gus Čer­no­by­lio ato­mi­nei elekt­ri­nei, bu­vo pa­siųs­tas į zo­ną dirb­ti. Kad ra­dia­ci­ja la­bai ne­kib­tų, duo­da­vo iš­ger­ti „šna­bės“, pa­ke­les lais­ty­da­vo jo­du. Bro­lis pa­sa­ko­da­vo, kad po ko­kių me­tų ne­lai­mės nu­siaub­to­se apy­lin­kė­se laks­ty­da­vo iš­pam­pę, rie­būs, su­lau­kė­ję šu­nys, so­duo­se no­ko ne­re­gė­to dy­džio tam­siai rau­do­nos tar­si krau­jas vyš­nių uo­gos.

„Nuo ra­dia­ci­jos tur­būt“, – svars­to J. Rau­dy­tė. Bro­lis tų vyš­nių ne­val­gė, bet anks­čiau ki­tų Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo. Jau be­ne de­šimt­me­tis bus.

Ki­tas bro­lis Ka­zys, gi­męs 1949 me­tais, il­gus me­tus dir­bo miš­kuo­se Ar­chan­gels­ke. Ten su ru­se, kaip ir Jo­nas, su­kū­rė šei­mą. Su ar­ti­mai­siais kar­tais su­si­ra­šo laiš­kais.

Iš­sau­go­jo ma­mos au­di­nius

Vie­nin­te­lė Ja­ni­na nie­kur iš sa­vo kai­mo nei­šė­jo. Tik į ki­tą tro­bą per­si­kraus­tė. Tė­vų so­dy­bo­je li­ko ap­griu­vęs iš mo­lio drėb­tas na­mas. Ma­ma Ju­zė Rau­die­nė mi­rė prieš 15 me­tų, su­lau­ku­si 85-erių. Bu­vo ge­ra au­dė­ja. Iš jos nuo­lat tauk­šė­da­vu­sių stak­lių nu­si­ties­da­vo rie­ti­mai lo­va­tie­sių ir rankš­luos­čių. Kai ku­rie už­dan­ga­lai bu­vo ataus­ti šil­ku. Nors ir bran­gus siū­las, mo­te­ris su­tau­py­da­vo ir nu­si­pirk­da­vo.

Ja­ni­na at­ne­ša iš spin­tos po­rą ne­lies­tų au­di­nių. Kaip va­kar nuo stak­lių nuim­tų, dai­liai su­lanks­ty­tų.

Duk­ros aus­ti neiš­mo­ko. Ir ma­mos stak­lės ne­ži­nia kur din­go.

Sus­kai­čiuo­ja 96 gy­ven­to­jus

But­niū­nų sen­bu­vė ima skai­čiuo­ti žmo­nes, kai­me gy­ve­nu­sius jos vai­kys­tė­je, apie 1950-uo­sius: Ge­ru­čiai, Šle­žai, Ber­tu­liai, Sta­giai, Kriš­čiū­nai, Auk­se­liai su 11 vai­kų... Ran­kų pirš­tų pri­trūks­ta. Už­ra­šų są­siu­vi­ny­je rai­ty­da­ma pa­var­des, mo­te­ris su­skai­čiuo­ja jų dvi­de­šimt. Su vi­sais šei­mų na­riais – 96 gy­ven­to­jai. Da­bar sen­bu­vių be­li­kę ke­tu­ri: ji, Brio­nius Dičk­la­pis ir du An­ta­nai Ge­ru­čiai, tė­vas ir sū­nus. So­viet­me­čiu iš­ki­lu­sia­me aš­tuon­bu­ty­je įsi­kū­rę dar be­ne 13 žmo­nių, bet vi­si jie iš ki­tur – atė­jū­nai.

So­vie­ti­niai me­tai smar­kiai pa­kei­tė But­niū­nų vei­dą. Iš­si­mė­čiu­sių vien­sė­džių gy­ven­to­jai bu­vo stu­mia­mi į kai­mą. Daug so­dy­bų nu­griau­ta ir su­ly­gin­ta su že­me.

Mo­kyk­los ne­li­ko nė ženk­lo

Mo­te­ris me­na Šle­žų na­mą, kuriame vei­kė pra­di­nė mo­kyk­la, o ki­ta­me ga­le bu­vo kam­ba­rė­lis ir vir­tu­vė mo­ky­to­jai. Sa­lo­mė­ja Ba­tu­le­vi­čie­nė bu­vo ge­ra ir griež­ta pe­da­go­gė, la­bai bar­da­vu­si už ne­dai­lią ra­šy­se­ną.

Pa­nai­ki­nus pra­di­nę mo­kyk­lą, į tuos na­mus at­si­kė­lė gy­ven­to­jų. Ta­čiau il­gai neuž­si­bu­vo. Gal vai­den­da­vo­si. Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­da­vo krau­pią is­to­ri­ją. Esą ten bu­vęs pa­kar­tas gy­ve­nu­sios mo­ters mei­lu­žis. Gal tie­sa, gal is­to­ri­ja, apau­gu­si gan­dais, pa­gra­žin­ta, bet ji dar ple­ve­na iš lū­pų į lū­pas.

Vė­liau mo­kyk­lą nu­grio­vė ir da­bar jos nė ženk­lo ne­ras­tum. Ja­ni­na Rau­dy­tė su bend­ra­moks­liais, bai­gę pra­di­nes kla­ses, per miš­kus ėjo į sep­tyn­me­tę End­riš­kių kai­mo mo­kyk­lą už še­šių ki­lo­met­rų. Jos gra­žūs mū­rai iš to­lo švies­da­vo. Prieš 15 me­tų, su­ma­žė­jus vai­kų, mo­kyk­la bu­vo už­da­ry­ta, pa­sta­tas par­duo­tas. Jo li­ki­mas, kaip dau­ge­lio – nu­griau­tas ir su­ly­gin­tas su že­me.

Be­dar­bė gy­ve­no iš pie­no

Lai­ko iš­ban­dy­mų neat­lai­kė ir ge­ro­kai vė­liau iš­ki­lę But­niū­nų kai­mo pa­sta­tai. Griau­čius pri­me­na 5 000 vie­tų kiau­lių komp­lek­sas ir kar­vi­dė, maž­ne prieš 45–47 me­tus įdar­bi­nę bū­rį vie­tos gy­ven­to­jų ir nau­ja­ku­rių. Ten dir­bo ir Ja­ni­na Rau­dy­tė. Kol su­griu­vo ūkis, val­dy­tas Al­bi­no Nedz­vie­gos, vė­liau – ir bend­ro­vė.

Apie de­šimt­me­tį iki pen­si­jos mo­te­ris li­ko be­dar­bė. Dar­bo bir­ža anuo­met pa­šal­pų ne­da­li­jo. Tad But­niū­nų kai­mo gy­ven­to­ja lai­kė kar­ves, par­duo­da­vo pie­ną, už ku­rį ta­da su­pir­kė­jai ge­rai mo­kė­jo – po 80 cen­tų ar net 1 li­tą už ki­log­ra­mą. Dar iš­nuo­mo­da­vo ke­lis hek­ta­rus že­mės.

Iki šiol dėl sa­vęs mo­te­ris te­be­lai­ko kar­vu­tę Juoc­kę, au­gi­na par­šiu­ką, tu­ri žą­sų pul­ką.

Dva­rą bul­do­ze­riais grio­vė

Prieš 40 me­tų Ja­ni­na Rau­dy­tė įsi­ve­dė elekt­rą ir ga­lė­jo į ša­lį pa­dė­ti ži­ba­li­nę lem­pą. Aukš­čiau­siai šo­vęs van­dens bokš­tas ap­rū­pi­no dvie­jų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jus. Da­bar žmo­nės van­dens vėl ei­na į dva­ro lai­kų šu­li­nį, ku­ris bokš­tus per­gy­ve­no. Tik Ko­ma­ro dva­ro gy­ve­na­mojo na­mo ne­be­li­ko. Ko­lū­kių sta­ty­to­jai iš­dau­žė, taip lai­ki­nai įtvir­tin­da­mi sa­vą epo­chą.

83-ejų me­tų But­niū­nų kai­mo sen­bu­vis An­ta­nas Ge­ru­tis, ku­rio tė­vai ir se­ne­liai to­je pa­čio­je so­dy­bo­je gy­ve­no, pro sa­vo tro­bos lan­gus ma­ty­da­vo iš di­de­lių ak­me­nų su­mū­ry­tas sie­nas. Nu­lėk­da­vo su dva­ro gy­ven­to­jų vai­kais pa­žais­ti, įlįs­da­vo ir vi­dun pa­si­žval­gy­ti.

„Dva­ro sie­nos bu­vo sto­ros, ga­lin­gos. Pas­ta­tas su man­sar­da ir bal­ko­nu ant­ra­me aukš­te, čer­pė­mis deng­tas. Gra­žiai at­ro­dė. Užė­jus so­vie­ti­nei val­džiai ir pra­dė­jus kur­ti ko­lū­kius bul­do­ze­riais tą ak­me­ni­nį na­mą nu­grio­vė, ak­me­nis su­skal­dė, su­triuš­ki­no. Gal ki­toms sta­ty­boms iš­ve­žę pa­nau­do­jo, ne­ži­nau“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si se­no­lis.

Is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se mi­ni­ma, kad Skaist­gi­rio apy­lin­kių gy­ven­to­jai da­ly­va­vo 1905–1906 me­tų įvy­kiuo­se. 1905 me­tų lie­pą ke­tu­rias die­nas strei­ka­vo Vla­dis­lo­vui Ko­ma­rui pri­klau­siu­sių Bi­jei­kių, But­niū­nų, Jan­kū­nų ir Jur­dai­čių kai­mų dva­ro dar­bi­nin­kai. Jie rei­ka­la­vo su­ma­žin­ti dar­bo va­lan­das ir pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mus. Da­lis jų rei­ka­la­vi­mų bu­vo pa­ten­kin­ti. 1924 me­tais V. Ko­ma­ro dva­ro že­mė – 331 hek­ta­ras – paim­ta vals­ty­bės ir iš­da­ly­ta nau­ja­ku­riams.

Pats kai­mas pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas 1601 me­tais Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos krikš­to met­ri­kų kny­go­je.

Dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­ja iki Jo­niš­kio

Gar­baus am­žiaus vy­ras A. Ge­ru­tis dar ūki­nin­kau­ja, tu­ri 12 hek­ta­rų že­mės, lai­ko gy­vu­lių. Nuo 16 me­tų dirb­ti pra­dė­jęs jis ne­tru­kus iš­mo­ko val­dy­ti trak­to­rių ir per gy­ve­ni­mą su­rin­ko 50 me­tų dar­bo sta­žą.

Svei­ka­ta nie­ka­da ne­si­skun­dė, į dak­ta­rus ne­si­krei­pė. Tik sy­kį gel­ta sir­go. Ke­tu­ri but­niū­niš­kiai vie­nu me­tu bu­vo už­si­krė­tę. Sa­vai­tę li­go­ni­nė­je pa­gu­lė­jo ir dau­giau nė­ra bal­tų pa­la­tų ir cha­la­tų ma­tęs.

Ne­re­tai dar į Jo­niš­kį, sė­dęs ant dvi­ra­čio, ar­ti­mes­niu ke­liu per Mal­de­nių kai­mą nu­mi­na. Į abu ga­lus apie 30 ki­lo­met­rų, bet An­ta­nas Ge­ru­tis ti­ki­na, kad tai nie­kis. Ge­ru žvyr­ke­liu per Mal­de­nius ke­lias pa­trum­pė­ja maž­daug pen­kiais ki­lo­met­rais.

83-ejų me­tų kai­mo sen­bu­vis me­na, kaip ant nu­griau­to dva­ro pa­ma­tų bu­vo su­ręs­tas mū­ri­nis dvie­jų aukš­tų 14 bu­tų na­mas nau­ja­ku­riams. Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais jis iš­tuš­tė­jo, pra­dė­tas ar­dy­ti. Vil­ko kas ką ga­lė­jo: ply­tas, vamz­džius, du­ris, lan­gus.

Už­su­ka­me pa­si­dai­ry­ti ap­link šį pa­sta­tą, link ku­rio ve­da erd­vus ta­kas, ap­so­din­tas me­džiais.

Dau­gia­bu­čio griu­vė­sių gy­ven­to­jas

„Jo­nas Va­sil­je­vas“, – pri­si­sta­to iš 14-bu­čio griu­vė­sių tarp­du­rio kiau­ry­mės gal­vą iš­ki­šęs barz­do­tas vy­ras, vil­kin­tis ryš­kiai ža­liu džem­pe­riu. Jo vei­dą puo­šia šyp­se­na, pa­si­tei­rau­ja­me, ką čia vei­kia, gal ko ieš­ko.

„Aš čia gy­ve­nu!“ – sa­ko žmo­gus, try­pi­nė­da­mas gre­ta pa­sie­niui su­ri­kiuo­tas dvi ei­les šluo­tų. Ri­ša už pa­šal­pas se­niū­ni­jai. Bent sa­vo kai­me dar­bas, ne­rei­kia į Skaist­gi­rį va­žiuo­ti la­pų grėb­ti ar ša­kų ka­po­ti, pa­sve­ria vy­ras.

J. Va­sil­je­vo tė­vai – ru­sai, po ka­ro at­si­kė­lę į Lie­tu­vą gy­ven­ti. Jis pa­ts But­niū­nuo­se – nuo 1969 me­tų, ka­da bū­da­mas dvi­de­šimt­me­tis pra­dė­jo dirb­ti kiau­lių komp­lek­se. Te­be­re­gist­ruo­tas griu­vė­siuo­se. Ne bet ko­kiuo­se, bet na­mo, pa­sta­ty­to ant dva­ro pa­ma­tų, lie­ka­no­se.

Gy­ven­to­jas ve­da pa­ro­dy­ti sa­vo būs­to. Vin­giuo­ja­me ko­ri­do­riu­mi be sto­go. Vie­nas po­sū­kis, virs­te­li se­nos du­rys ir pa­dvel­kia ši­lu­ma. Kū­re­na­si kros­nis, čirš­ka la­ši­nu­kai. Prie ši­lu­mė­lės glau­džia­si ka­ti­nas.

„Be ka­ti­nų neiš­gy­ven­tum. Žiur­kių pil­na“, – links­mai dės­to vy­ras. Žmo­gus sa­ko gal gau­siąs būs­tą gre­ti­ma­me aš­tuon­bu­ty­je. Ru­de­nį jau išeis į pen­si­ją, tai rei­ka­lai pa­si­tai­sys, gaus dau­giau pi­ni­gų. Anks­čiau se­niū­nė siū­lė iš­si­kel­ti į ki­tą kai­mą, – ne­no­rė­jo.

Pa­lie­ka­me šian­die­nos griu­vė­sių liu­di­nin­ką ir ka­ra­lių.

Au­to­rės nuo­tr.

FAK­TAS: Dau­gia­bu­ty­je, ku­ris bu­vo pa­sta­ty­tas ant dva­ro gy­ve­na­mojo na­mo pa­ma­tų ir neat­lai­kė epo­chų kai­tos, dar gy­ve­na žmo­gus.

SKAI­ČIAI: Ja­ni­na Rau­dy­tė są­siu­vi­ny­je su­ra­šė 20 But­niū­nuo­se gy­ve­nu­sių šei­mų, ku­rio­se iš vi­so bu­vo 96 žmo­nės.

PA­LI­KI­MAS: Ja­ni­nos Rau­dy­tės ma­mos, na­gin­gos au­dė­jos, pa­li­ki­mas – šil­ku ataus­ta lo­va­tie­sė.

NE­PA­ŽY­MĖ­TAS: Per But­niū­nus ve­da tik žvyr­ke­lis, o kai­mo pra­džios ne­žy­mi įpras­ta len­ta su pa­va­di­ni­mu.

ŪKI­NIS: Iš Ko­ma­ro dva­ro lai­kų li­kęs san­dė­lis, ku­ria­me gy­ven­to­jai tu­ri aruo­dus grū­dams.

LI­KU­ČIAI: Štai kas li­ko dau­gia­bu­čio vi­du­je.

ŽMO­GUS: Griu­vė­sių šei­mi­nin­kas nuo 1969 me­tų.

NE­NO­RAS: But­niū­nų griu­vė­sių gy­ven­to­jas Jo­nas Va­sil­je­vas sa­ko, kad jam siū­lė bu­tą, bet ne­no­rė­jo išei­ti.

PRI­SI­MI­NI­MAS: 83-ejų me­tų An­ta­nas Ge­ru­tis me­na, kaip bul­do­ze­riai ver­tė ak­me­nų mū­ro dva­ro pa­sta­tą.

KAR­TA: An­ta­nas Ge­ru­tis – jau tre­čia kar­ta, gy­ve­nan­ti šiuo­se jo se­ne­lio sta­ty­tuo­se na­muo­se.