Devyniasdešimtmetei netrūksta veiklos ir užsiėmimų

De­vy­nias­de­šimt­me­tei ne­trūks­ta veik­los ir už­siė­mi­mų

Gra­ži­na Gied­rie­nė iš Ty­tu­vė­nų ne­se­niai su­lau­ku­si 90 me­tų, džiau­gė­si, jog gy­va ir jos dvy­nė se­suo Mi­ra, gy­ve­nan­ti Pa­ne­vė­žy­je.

Il­gaam­žė tvir­ti­no ne­ga­lin­ti sė­dė­ti ran­kų su­dė­ju­si. Kai ką nors vei­kia, sun­kūs pri­si­mi­ni­mai, ku­rių pa­si­tai­kė, kaip ir kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me, ta­ry­tum at­si­to­li­na.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Gra­ži­na Gied­rie­nė, Ty­tu­vė­nuo­se gy­ve­nan­ti ke­lis de­šimt­me­čius, sa­ve jau va­di­na tik­ra ty­tu­vė­niš­ke, nors yra ki­lu­si nuo Pa­ne­vė­žio.

G. Gied­rie­nės tė­vai bu­vo žem­dir­biai, gy­ve­no prie Pa­ne­vė­žio, Lė­vens upės. Bu­vo kai­my­nai, tik iš skir­tin­gų kai­mų šei­mon suė­ję.

„Ma­no tė­tis Ka­zys Kon­cė bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris, kaip ir dar du jo bro­liai. Vals­ty­bė už sa­va­no­rys­tę jam sky­rė 10 hek­ta­rų že­mės – pen­kis hek­ta­rus dir­ba­mos, tiek pat – miš­ko. Su­kū­ręs šei­mą, tė­vas pri­si­ruo­šė sta­ty­bi­nės me­džia­gos, Pa­ne­vė­žy­je pa­si­sta­tė na­mą. Tu­rė­jo ark­lį, ve­ži­mai­tį. Ten ir mud­vi su dvy­ne se­se Mi­ra 1926 me­tais gi­mė­me“, – pri­si­mi­ni­mai  lie­te lie­jo­si.

Tė­vas, pa­sak G. Gied­rie­nės, ne­no­rė­jęs bū­ti mies­tie­čiu, jį trau­kė prie že­mės. To­dėl vi­są tur­tą, už­gy­ven­tą Pa­ne­ve­žy­je, par­da­vė ir 1928 me­tais iš­si­kė­lė į Jo­niš­kė­lį.

„Tė­vas ten įsi­dar­bi­no že­mės ūkio mo­kyk­lo­je bu­hal­te­riu, o ma­mu­tė – ūki­nin­ka­vo. Vėl sta­tė­si gry­čią, tvar­tą, klo­ji­mą, klė­tį, pri­si­pir­ko gy­vu­lių. Po po­ros me­tų šei­ma vėl iš kar­to pa­gau­sė­jo dvy­nu­kais Al­do­na ir Vy­tau­tu. Bet per­ša­lęs 1933 me­tais tė­vas su­si­rgo pleu­ri­tu ir ne­be­pa­ki­lo. Ma­mu­tė, vie­na ne­pa­jėg­da­ma ūki­nin­kau­ti, po me­tų iš­te­kė­jo už ge­ro­kai jau­nes­nio vy­ro. Šei­ma dar pa­gau­sė­jo – mes se­sės Ju­lės ir bro­lio Pet­ro su­lau­kė­me, ir jie dar gy­vi“, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na Gied­rie­nė.

Vy­riau­sio­ms dvy­nėms gy­ve­ni­mas bu­vo la­bai ne­leng­vas. Tik iš mo­kyk­los – ir prie ma­žes­nių vai­kų. G. Gied­rie­nė la­bai no­rė­jo mo­ky­tis. To­dėl, bai­gu­si pra­džios mo­kyk­lą, bu­vo įsto­ju­si į Jo­niš­kė­lio gim­na­zi­ją. Ta­čiau jos moks­lams pa­si­prie­ši­no pa­tė­vis. Ir tik ma­mu­tės dė­ka Gra­ži­nai pa­vy­ko baig­ti mo­ky­tis že­mės ūkio mo­kyk­lo­je bui­ties dar­bų fa­kul­te­tą. Vė­liau, že­mės ūkio mo­kyk­lą reor­ga­ni­za­vus į tech­ni­ku­mą, G. Gied­rie­nė ten įgi­jo pla­taus pro­fi­lio lau­ki­nin­ko ag­ro­no­mo spe­cia­ly­bę.

„Tech­ni­ku­me su­si­pa­ži­nau su bū­si­mu vy­ru Al­fon­su Gied­riu, ku­ris mo­kė­si me­cha­ni­kos. Su­si­tuo­kę, per­si­kė­lė­me į Jo­niš­kio ra­jo­no Ja­kiš­kių že­mės ūkio mo­kyk­lą. Aš mo­kiau moks­lei­vius ag­ro­no­mi­jos, vy­ras – me­cha­ni­kos. Di­de­liam mū­sų džiaugs­mui, su­si­lau­kė­me duk­ros Vi­dos, pas ku­rią ir da­bar gy­ve­nu. La­bai abu vai­kų no­rė­jo­me“, – sa­kė Gra­ži­na Gied­rie­nė.

Jau­nai po­rai sės­laus gy­ve­ni­mo ne­bu­vo ža­dė­ta. Te­ko kel­tis į Viekš­nių že­mės ūkio mo­kyk­lą, vė­liau – į Ra­sei­nius. Ga­liau­siai, 1961 me­tais, at­si­dū­rė Ty­tu­vė­nuo­se ir ­li­ko. Abu tu­rė­jo dar­bus, dės­tė že­mės ūkio tech­ni­ku­me, o po­nia Gra­ži­na – dar ir mo­kyk­lo­je, au­gi­no tris duk­ras, sta­tė­si na­mus. Drau­ge pra­lei­do 57 dar­nius me­tus.

„Mū­sų gy­ve­ni­mas nė­ra ka­žin koks iš­skir­ti­nis, ta­čiau mū­sų tė­vų ir se­ne­lių, ar­ti­mų gi­mi­nai­čių – tik­rai la­bai įdo­mus ir pra­smin­gas“, – tvir­ti­no Gra­ži­na Gied­rie­nė.

Jos pro­se­ne­lis drau­di­mo lai­ko­tar­piu pla­ti­no lie­tu­viš­ką spau­dą, bu­vo da­rak­to­rius, prie ca­ro mo­kė lie­tu­viš­kai sa­vo vai­kus kal­bė­ti.

Vie­nas G. Gied­rie­nės dė­dė, tė­vo bro­lis Al­fon­sas, bu­vo la­bai mo­ky­tas, du uni­ver­si­te­tus bai­gęs, prieš­ka­riu dir­bo Lie­tu­vos at­sto­vy­bė­je Ber­ly­ne. Ki­tas dė­dė An­ta­nas, ru­sams Lie­tu­vą oku­pa­vus, val­dė Pa­ne­vė­žio „Lie­tū­kį“. Nuo neiš­ven­gia­mos mir­ties ar ge­riau­siu at­ve­ju – Si­bi­ro, dė­dė An­ta­nas su šei­ma nu­spren­dė bėg­ti į Vo­kie­ti­ją. Ta­čiau ne­bu­vo pra­leis­tas pro sie­ną, nes ve­žė­si vos mė­ne­sio duk­re­lę Vir­gu­tę. Te­ko ma­žy­lę pa­lik­ti Pa­ne­vė­žy­je, pas gi­mi­nes, vie­niems iš­vyk­ti. Gra­ži­na Gied­rie­nė ne­ga­li ne­si­jau­din­da­ma kal­bė­ti apie da­bar­ti­nius ka­ro pa­bė­gė­lius. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, rei­kia tuos varg­šus žmo­nes priim­ti be jo­kių kal­bų, kaip ka­dai­se ir lie­tu­vių pa­bė­gė­liai bu­vo priim­ti sve­čio­se ša­ly­se.

Iš Vo­kie­ti­jos An­ta­nas Kon­cė su žmo­na po še­še­rių me­tų iš­plau­kė į Ame­ri­ką, ten ap­si­gy­ve­no, o jų duk­ra Vir­gu­tė taip ir au­go Pa­ne­vė­žy­je. Ne­nus­pė­ja­mi gy­ve­ni­mai. Kai Vir­gu­tė bu­vo stu­den­tė, tė­vai iš­si­rei­ka­la­vo iš­kvie­ti­mo duk­rai į Ame­ri­ką. Ke­lio­nė­je mer­gi­na su­si­pa­ži­no su kau­nie­čiu Ving­riu, vė­liau – ir šei­mą su­kū­rė. Jau­nie­ji Ving­riai ap­si­sto­jo Det­roi­te.

„Vir­gu­tę neil­gai tru­kus pa­kvie­tė dirb­ti į ra­di­ją, „Lie­tu­vos bal­są iš Va­šing­to­no“. Vir­gi­ni­ja Ving­ris ži­nias į Lie­tu­vą per­da­vi­nė­jo dau­gy­bę me­tų, pa­sku­ti­nio­ji iš ra­di­jo pa­si­trau­kė. O Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, grį­žo į Lie­tu­vą. At­siė­mė tė­vų že­mę ir iki šiol ūki­nin­kau­ja ne­to­li Uk­mer­gės“, – dė­dės šei­mos is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo G. Gied­rie­nė.

Ty­tu­vė­niš­kė džiau­gė­si sa­vo duk­rų šei­mo­mis, ke­tu­riais anū­kais ir tiek pat proa­nū­kių. Mo­te­riai ne­trūks­ta veik­los. Mėgs­ta vą­še­liu megz­ti pa­puo­ša­lus. Dar nuei­na pa­si­mels­ti į baž­ny­čią. Bū­ti­nai su­si­tin­ka ir bend­rau­ja su iš­ti­ki­mo­mis, lai­ko pa­tik­rin­to­mis drau­gė­mis, bend­ra­min­tė­mis.

„Jau­nys­tė­je yra te­kę ir vai­din­ti, ir tau­ti­nius šo­kius šok­ti, cho­re dai­nuo­ti.  Ma­no tė­ve­lis bu­vo mu­zi­kan­tas, iš ran­kų ar­mo­ni­kos, ba­ja­no ne­pa­leis­da­vo. Dar la­bai mė­gau ke­liau­ti. Išė­ju­si į pen­si­ją, dau­ge­lį me­tų or­ga­ni­zuo­da­vau eks­kur­si­jas po Lie­tu­vą ty­tu­vė­niš­kiams, ap­lan­kė­me daug įdo­mių vie­to­vių, kas me­tai nu­vyk­da­vo­me į at­lai­dus Ke­tur­nau­jie­nos kai­me“, – pa­sa­ko­jo.

Ak­ty­vu­mo ne­trū­ko ir G. Gied­rie­nės ma­mai. Ji Sme­to­nos lai­kais bu­vo iš­rink­ta mo­te­rų or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­ke. Mo­te­ris bu­vo na­gin­ga: vė­lė vel­ti­nius, siu­vo na­gi­nes, siu­vo, mez­gė, siu­vi­nė­jo, au­dė. „Ma­ma ir ma­ne iš­mo­kė aus­ti. Iš­va­žiuo­da­ma į tur­gų, man, dar ne­di­de­lei, pri­sa­ky­da­vo įvai­rių dar­bų: ap­mes­ti, į ny­tis siū­lus su­ver­ti ar­ba met­rą au­di­nio išaus­ti. Au­džiu kuo sku­biau­siai, kad dar lik­tų lai­ko ir pa­žais­ti, pa­laks­ty­ti“, – šyp­so­jo­si.

Gra­ži­na Gied­rie­nė pa­žįs­ta­mų daž­nai yra va­di­na­ma gy­vuo­ju li­go­nių an­ge­lu. Tre­jus me­tus slau­giu­si se­se­rį, vė­liau – ir vy­rą, ty­tu­vė­niš­kė dar prieš de­šimt­me­tį lan­ky­da­vo li­go­nius, kaip iš­ga­lė­da­ma jiems pa­dė­da­vo. Bet pa­ti tvir­ti­no apie sa­vo li­gas, ne­ga­lias ne­gal­vo­jan­ti.

Pa­sak G. Gied­rie­nės duk­ros Vi­dos Bag­do­na­vi­čie­nės, jų gi­mi­nė­je ne­ma­žai il­gaam­žių: „Ma­mos il­gaam­žiš­ku­mo prie­žas­čių yra ne vie­na, bet svar­biau­sio­sios – ak­ty­vu­mas, op­ti­miz­mas, įvai­rūs už­siė­mi­mai. Ji ne­lei­džia sau liū­dė­ti.“

Au­to­rės nuo­tr.

GY­VE­NI­MAS: 90-metį per­ko­pu­si Gra­ži­na Gied­rie­nė ku­pi­na op­ti­miz­mo, ge­ros nuo­tai­kos, įvai­riais už­siė­mi­mais sten­gia­si į ša­lį vy­ti liūd­nus pri­si­mi­ni­mus.

DUK­RA: 2007-ai­siais li­ku­si naš­lė, G. Gied­rie­nė ap­si­gy­ve­no duk­ros Vi­dos Bag­do­na­vi­čie­nės na­muo­se Ty­tu­vė­nuo­se.

MEZ­GI­NIAI: Gra­ži­na Gied­rie­nė mėgs­ta megz­ti pa­puo­ša­lus vą­še­liu.

As­me­ni­nės nuo­tr.

ISTORIJA: Gra­ži­na Gied­rie­nė yra iš­sau­go­ju­si dau­gy­bę se­nų, praei­tį me­nan­čių nuo­trau­kų, tarp ku­rių – ir jos ar­ti­miau­si žmo­nės – tė­vai.