Kad nereikėtų pašalpų, įkūrė parduotuvėlę

Kad nereikėtų pašalpų, įkūrė parduotuvėlę

Kad ne­rei­kė­tų pa­šal­pų, įkū­rė par­duo­tu­vė­lę

Du vai­kus au­gi­nan­ti Kel­mės ra­jo­no Ty­tu­vė­nų mies­to gy­ven­to­ja Jur­gi­ta Ba­lins­kie­nė su vy­ru gy­ve­no ir dir­bo Kau­ne. Ta­čiau did­mies­ty­je sa­vo būs­to ne­tu­rin­čiai jau­nai šei­mai bu­vo sun­ku. Grį­žo į tė­viš­kę. Čia at­si­ra­do ki­ti sun­ku­mai – ne­bu­vo dar­bo. Paau­gi­nu­si vai­kus, Jur­gi­ta ėmė­si sa­vo vers­lo – įkū­rė ko­mi­so par­duo­tu­vė­lę. Kad ne­rei­kė­tų pra­šy­ti pa­šal­pų ir sė­dė­ti na­muo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

re­gi­na­mus@skrastas.lt

Jur­gi­ta Ba­lins­kie­nė mo­kė­si Kau­ne. Stu­di­ja­vo smul­kiojo vers­lo or­ga­ni­za­to­rės spe­cia­ly­bę. Bai­gu­si moks­lus, iš kar­to ga­vo pa­da­vė­jos dar­bo „Me­go­je“. Ta­čiau at­ly­gi­ni­mas ne­bu­vo di­de­lis. Gi­mė vai­kai. Sa­vo būs­to jau­na šei­ma ne­tu­rė­jo. Bu­to nuo­ma Kau­ne – bran­gi. Vers­lą kur­ti did­mies­ty­je – taip pat bran­gu. Neiš­si­mo­kė­tų už pa­tal­pas.

Suprato, jog neiš­gy­vens. Tuo­met pa­gal­vo­jo, jog Ty­tu­vė­nuo­se jų lau­kia tuš­čias Jur­gi­tos ma­mos bu­tas. Ma­ma jau ke­lio­li­ka me­tų gy­ve­na ir dir­ba Vo­kie­ti­jo­je, se­suo – Ang­li­jo­je.

Po še­še­rių me­tų, pra­leis­tų Kau­ne, jau­na šei­ma grį­žo į Ty­tu­vė­nus. Jur­gi­tos vy­ras dar­ba­vo­si sta­ty­bo­se Kau­ne ir ki­tuo­se did­mies­čiuo­se, ne­tgi už­sie­ny­je. Jur­gi­ta au­gi­no vai­kus.

Kai paau­go jos at­ža­los, mo­te­ris nu­spren­dė im­tis sa­vo vers­lo. Iš­si­nuo­mojo ne­di­de­les kios­ke­lio pa­tal­pas Ty­tu­vė­nų cent­re. Jo­se įkū­rė ko­mi­so par­duo­tu­vė­lę. Pre­kiau­ja iš Va­ka­rų at­vež­tais rū­šiuo­tais dra­bu­žiais, prii­ma ty­tu­vė­niš­kių at­neš­tus ge­ros ko­ky­bės nau­do­tus dra­bu­žius, ava­ly­nę, daik­tus.

„Lė­šų vers­lo pra­džiai pa­sko­li­no ma­ma. Įkur­ti par­duo­tu­vė­lę, su­pirk­ti pre­kes pa­dė­jo vy­ras, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta. – Kai vai­kai pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą ir dar­že­lį, na­muo­se lik­ti bū­tų nuo­bo­du. Išei­nu į žmo­nes. Ne­rei­kia pra­šy­ti pa­šal­pų. Be to, ma­nau, jog jau­noms ty­tu­vė­niš­kių šei­moms ma­no par­duo­tu­vė­lė – nau­din­ga. Jo­je daug ko­ky­biš­kų vai­kiš­kų dra­bu­žių. Jie la­bai rei­ka­lin­gi vai­kus au­gi­nan­čioms jau­noms šei­moms. At­ly­gi­ni­mai Ty­tu­vė­nuo­se – ne­di­de­li. Dau­ge­lis šei­mų ver­čia­si tik iš pa­šal­pų. O dra­bu­žius vai­kai la­bai grei­tai išau­ga. Nes­pė­tų nau­jų pri­pirk­ti.“

Vers­li­nin­kė per­ka rū­šiuo­tus, ko­ky­biš­kus dra­bu­žius. Pa­ti rū­šiuo­ti ne­tu­rė­tų vie­tos, nes par­duo­tu­vė­lės pa­tal­pos la­bai ne­di­de­lės.

Rū­šiuo­tų dra­bu­žių ki­log­ra­mas kai­nuo­ja įvai­riai – pri­klau­so nuo ka­te­go­ri­jos. Di­de­lių ant­kai­nių mo­te­ris ne­ga­li tai­ky­ti. Dra­bu­žių nie­kas ne­pirk­tų.

„Kiek­vie­ną mė­ne­sį, su­si­skai­čia­vu­si pa­ja­mas, pir­miau­sia at­si­de­du pi­ni­gus mo­kes­čiams. Ver­čiuo­si in­di­vi­dua­lia veik­la, tu­riu su­si­mo­kė­ti gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tį, „Sod­rai“, svei­ka­tos drau­di­mą. Su­mo­ku nuo­mos mo­kes­tį už pa­tal­pas. Tuo­met skai­čiuo­ju, kas li­ko, – smul­kiojo vers­lo arit­me­ti­ka da­li­ja­si ty­tu­vė­niš­kė. – Už li­ku­sius pi­ni­gus rei­kia nu­pirk­ti nau­jų pre­kių. Kas lie­ka nuo pre­kių, tai ir yra ma­no at­ly­gi­ni­mas.“

Pa­žiū­rė­jus į pre­kių kai­nas, pir­kė­jų srau­tą ir jau­nos vers­li­nin­kės ga­li­my­bes, ne­trun­ki su­pras­ti, jog var­gu ar vi­suo­met Jur­gi­tai lie­ka bent mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas. Ta­čiau jau­na mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, jog tai vis ­tiek ge­riau ir oriau, ne­gu gy­ven­ti iš pa­šal­pos, nors pa­šal­pą gau­ti nie­ko ne­vei­kiant gal ir la­biau ap­si­mo­kė­tų.

Jur­gi­ta pa­skai­čiuo­ja ir tai, jog ap­rū­pi­na dra­bu­žiais ir sa­vo šei­mą. Sta­ty­bo­se dir­ban­čiam vy­rui pra­ver­čia pa­pras­ti dar­bi­niai dra­bu­žiai. Pirk­da­ma rū­šiuo­tas pre­kes, daug ge­rų ran­da ir sa­vo vai­kams, ku­rie nau­jus ir pa­ly­gin­ti bran­gius vai­kiš­kus rū­bus grei­tai išaug­tų. „Ne­si­gau­dau ma­dų ir pa­ti. Ren­giuo­si iš sa­vo par­duo­tu­vė­lės. Svar­bu, kad dra­bu­žis bū­tų pa­to­gus ir tvar­kin­gas“, – sa­ko Jur­gi­ta.

No­rė­da­ma, kad jai pa­čiai at­lik­tų bent mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas, vers­li­nin­kė tu­ri jaus­ti ir se­zo­no pul­są, ir pir­kė­jų po­rei­kius. Pa­sak jos, ge­riau­siai per­ka­mi vai­kiš­ki dra­bu­žiai. Ta­čiau jų kai­nos – la­bai ma­žos. Kar­tais tik cen­tai. Už suau­gu­sių­jų ap­rė­dus ga­lima pra­šy­ti dau­giau. Ta­čiau tik už tuos, ku­rie šiuo mo­men­tu la­biau­siai rei­ka­lin­gi. Vy­rai la­biau­siai per­ka tre­nin­gi­nes kel­nes ir bliu­zo­nus, mo­te­rys taip pat dai­ro­si dė­vi­mų dra­bu­žių, ta­čiau nu­si­per­ka ir nau­jes­nę pa­lai­di­nu­kę, megz­tu­ką, ba­te­lius. Jau­ni­mui tė­vai per­ka striu­kes, ku­rių Jur­gi­tai ne­re­tai pa­vyks­ta gau­ti ir vi­siš­kai nau­jų. Neb­lo­gai „ei­na“ tri­ko­ta­žas.

Ty­tu­vė­niš­kių at­neš­tus daik­tus par­duo­tu­vė­lės sa­vi­nin­kė lai­ko po­rą mė­ne­sių. Jei­gu ne­nu­per­ka, grą­ži­na sa­vi­nin­kui.

Su­kū­ru­si sa­vo vers­lą, J. Ba­lins­kie­nė jau­čia­si sau­gi, tu­ri so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas. Ta­čiau ge­ro­vę šei­mai ga­ran­tuo­ja jos vy­ro už­sie­ny­je už­dirb­ti pi­ni­gai.

Au­to­rės nuo­tr.

UŽ­SIĖ­MI­MAS: Du vai­kus au­gi­nan­ti ty­tu­vė­niš­kė Jur­gi­ta Ba­lins­kie­nė, ne­ra­du­si dar­bo, ėmė­si vers­lo – įkū­rė ko­mi­so par­duo­tu­vė­lę.