
Naujausios
Politikė patirties sėmėsi narcizų lauke
Joniškio rajono tarybos narė ir Vietos veiklos grupės viešųjų ryšių atstovė Rimantė Misiūnienė pastaruosius 2,5 mėnesio išbandė emigranto duoną: moteris su dukra Anglijoje ir Škotijoje skynė narcizus. Rajono politikė įsitikinusi, kad emigracijos upės, perfrazuojant žinomą poetą, nebeužtvenksi, o sezoninis darbas naudingas ir pačiai Lietuvai: grįžę žmonės pinigus leidžia gimtojoje šalyje, be to, parsiveža neįkainojamos patirties ir įgyja drąsos naujiems užmojams.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Darbą surado per agentūrą
R. Misiūnienė sako narcizų jau nebesapnuojanti, nors dar neseniai užmerkus akis plaukdavo geltonų ir baltų žiedų jūra.
Nuo šių metų sausio mėnesio moteris su viduriniąja 27-erių metų dukra Henrika, skverbiantis nuolatinei drėgmei, nugaras lenkė Pietų Anglijoje.
Vietos veiklos grupėje, kur ji dirba, baigėsi projektinis 2008–2014 metų strategijos laikotarpis, tad kelis mėnesius laukė nedarbas, kurį galėjo išnaudoti atokvėpiui, laisvalaikiui arba – laikinai imtis kitos veiklos.
„Norėjau išbandyti save, pamatyti emigrantų gyvenimą, pažiūrėti, koks tas pasaulis užsienyje, kur dirba tautiečiai. Norėjau, kad dukra, vis dar ieškanti savo kelio, neužsisėdėtų vienoje vietoje. Ji baigė tris kursus teisės mokslų, įstojo studijuoti filosofijos, Vilniuje dirbo knygyne, tačiau vis dar blaškėsi pasirinkimuose. Galvojau: tegul pamato, kaip fiziniu darbu pelnomi pinigai“, – pasakoja R. Misiūnienė.
Mama su dukra darbo ieškojo per agentūras. Žinodama apie patiriamas apgavystes, joniškietė skaitė komentatorių pasisakymus apie įdarbinimo firmas.
Sudomino kauniškių pasiūlymas važiuoti į Angliją skinti narcizų, o galutinai įtikino pokalbis su agentūros vadybininke bei vadovu, kuris pats su žmona ne pirmus metus lenkia nugaras narcizų vagose.
Be klaidų taria lietuvių vardus
55-erių metų Jakiškių kaime gyvenanti ponia Rimantė fizinio darbo nesibaimino. Jaunystėje užsiiminėjo akademiniu irklavimu.
Į Pietų Angliją vyko automobiliu kartu su kitais darbininkais. Kelionėje susipažino. Dauguma pasitaikė iš Kauno ir aplinkinių rajonų.
Dalis – baigę aukštuosius mokslus, kai kurie net turintys savo verslus, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybas, kurios šaltuoju metų laiku apmiršta, tad galima mąstyti apie kitus darbus. Kai kurie gėlių skynėjai vyko jau 10 ar net 15 kartą.
Anglijos pasienio muitinės darbuotojams lietuviai – ne naujiena. Joniškietę nustebino, kai juodaodis darbuotojas be klaidų pase perskaitė kartu vykusio lietuvaičio Žygimanto vardą. Ir visų teiravosi: „Flowers? ("gėlės“ – aut. past.). Jiems žinoma, kad tuo metu rytų europiečiai atvažiuoja skinti gėlių, kurios iš Anglijos eksportuojamos po visą pasaulį.
Vienoje dėžėje – 1000 žiedų
Gėlių skinti lauke – apie šimtą lietuvių. Darbas nuo pusės aštuonių arba aštuntos ryto trukdavo iki ketvirtos po pietų. Nors prižiūrėtojai nė vieno nevarinėjo: buvo galima nueiti atsigerti kavos, ramiai pavalgyti, daugelis pasitenkindavo kelių minučių pertrauka iš namų pasiimtam sumuštiniui perkąsti ar šokoladukui.
Lauke kiekvienas apžergęs vagą eina pirmyn, pasilenkęs skindamas žiedus. Po 18–20 jų suima į puokštelę, kuri surišama gumute. Tokie žiedų pundeliai paliekami vagoje.
Grįždamas tas pats žmogus jas sudeda į dėžes. Vienoje dėžėje telpa apie 40–50 ryšelių arba – iki 1000 žiedų. Pasitaiko, kad greičiau suskubęs paima kelis pundelius ir ne iš savos vagos. Kartais visai netyčia, tiesiog susipainioję, nes lysvės kai kur siekdavo kelis kilometrus, jų galo nesimatydavo.
Pirmomis dienomis sudėtinga priskinti ir 10 dėžių, nors toks kiekis pageidautinas. Tačiau įgudę skynėjai sugebėdavo užpildyti net iki 20–30 dėžių.
Asmeninis Rimantės pasiekimas – 14 dėžių.
„Taip buvo pabaigoje, kai paskutines dešimt dienų dirbome Škotijoje, kur gėlės labai vešėjo. Anglijoje šiemet pasitaikė prastas sezonas, narcizams pakenkė šalnos ir nuolatiniai lietūs“, – aiškina joniškietė.
Skina abiem rankomis
Dirbti nelengva, nes galva nuolat nuleista žemyn. Skinti negalima bet kaip, reikalinga atranka. Narcizų kotai turi būti 12–13 colių, tai maždaug atitinka atstumą nuo rankos riešo iki alkūnės. Ilgainiui jau akimis gali tinkamai įvertinti ilgį.
„Grupių vadovai, vadinami supervaizeriai, – lietuviai. Jie iš pradžių paaiškina, kaip reikia skinti narcizus, bet ilgainiui kiekvienas randa sau geriausią techniką. Svarbu nesutraiškyti galų. Įgudę jaunuoliai keliaudavo per laukus kaip robotai–automatai, skabydami žiedus abiem rankomis vienu metu. Žmonės ten tikrai netinginiauja“, – pasakoja R. Misiūnienė.
Rimantė nuo kitų darbuotojų neatsiliko. Nepatyrė ir sveikatos problemų, nors vakarais nugarą pamausdavo.
Kai kuriuos skynėjus nuo gėlių užklupo alergija, išbėrė rankas ir veidus. Tam vietos farmacininkai jau prisitaikę, visada turėdavo reikalingų piliulių arba tepalų. O joniškietė kai kuriems darbininkams pasiūlė išbandyti liaudišką priemonę, greta tų pačių laukų augančių alijošių sultimis tepti išbėrimus. Padėjo.
Svarbiausia – patirtis
Per savaitę skynėjai uždirba apie 500 svarų. Per sezoną vienas asmuo vidutiniškai gali sutaupyti 3000 svarų.
Už nakvynę kaimo turizmo sodyboje, kur gyveno apie 50 žmonių, kas savaitę reikėjo mokėti 60 svarų, maistui per tą patį laiką išleisdavo 15 svarų.
Joniškietė pasakojo, kad maistas Anglijoje pigus, jei nesirenki pačių prabangiausių gamintojų produktų. Duona kainuoja 0,6 svaro (1 svaras – 1,25 euro – aut. past.), 4 didžiuliai vištienos kepsniai – 1,5 svaro, labai pigios daržovės ir didžiulė jų įvairovė.
Nors dėl prastų orų ir lėčiau augusių gėlių R. Misiūnienė pinigų daug neuždirbo, ji parsivežė neįkainojamos patirties. Ir kontaktus.
„Lietuvoje mes įsibaiminę, kad prarasime darbą, nebus, ką daryti. Ten atsivėrė akys. Žmonės važiuoja ir mano metų, ir vyresni. Išvykstant atgal manęs jau teiravosi, ar atvažiuosiu kitais metais. Manau, tokios patirtys suteikia pasitikėjimo savimi, formuoja kitą gyvenimišką filosofiją“, – įsitikinusi Rimantė, kuri bendradarbiams Anglijoje nesakė esanti politikė.
Dukra Henrika dar pasiliko Škotijoje, kur narcizų skynimo sezonas tęsis iki balandžio pabaigos.
Neužtvenksi upės bėgimo
„Emigracijos nebeužtvenksi, kaip upės bėgimo. Tačiau žmonės, kurie renkasi sezoninius darbus, save sieja su Lietuva. Jie grįžta, parveža pinigus, kuriuos investuoja į mokslus, savo verslus, galų gale – kelia ekonomiką, čia įsigydami prekes“, – teigiamą tokio darbo užsienyje pusę mato R. Misiūnienė.
Ji mano, jog Lietuvoje reikėtų suteikti darbuotojams daugiau lengvatų, kad žmonės galėtų pasiimti ne tik mėnesį metinių apmokamų, bet ir iki poros mėnesių nemokamų atostogų, per kurias išvyktų sezoniniam darbui svetur, o vėliau vėl dirbtų savo šaliai. Taip kai kuriems žmonėms nebereiktų rinktis ir emigruoti visam laikui.
Autorės nuotr.
VERTĖ: Joniškio rajono tarybos narė ir VVG viešųjų ryšių atstovė Rimantė Misiūnienė pastaruosius 2,5 mėnesio skynusi narcizus Anglijoje ir Škotijoje, sako, kad labiausiai vertina ne galimybę užsidirbti, bet patirtį, didesnį pasitikėjimą savimi.
Asmeninė nuotr.
NARCIZAI: Narcizų laukuose žmonės dirba nuo pusės aštuonių arba aštuntos ryto iki ketvirtos popiet.
DĖŽĖ: Vienoje dėžeje turi būti 1000 narcizų.