
Naujausios
Karves parduoda, tvartus pritaiko sandėliams
Trečiadienį į mitingą prie Žemės ūkio ministerijos rajono Tarybos narys ir ūkininkas Jonas Jurgeliūnas važiavo ne dėl savo ūkio pienininkystės sektoriaus ateities. Važiavo, kad palaikytų kitus, kovojančius už didesnes žaliavinio pieno supirkimo kainas. Kainos ūkininkus skatina išparduoti karves ir pieno įrangą. Taip pasielgė ir J. Jurgeliūnas.
Janina VANSAUSKIENĖ
Melžiamų „į dešras“ nevaro
Jau kuris laikas J. Jurgeliūnas užsiima melžiamų karvių bei pieno melžimo ir šaldymo įrangos pardavimu. Vienas stambiausių rajono ūkininkų apsisprendė likviduoti savo ūkio pieno sektorių ir verstis tik augalininkyste.
Nuo 1992-ųjų į gimtąjį Meldinių kaimą grįžęs ir čia ūkininkauti su šeima ėmęsis J. Jurgeliūnas sako, jog tokį jo apsisprendimą lėmė pastarųjų poros metų žaliavinio pieno supirkimo kainos.
„Investuoti į pienininkystę tapo nuostolinga. Tuos porą metų gautomis pajamomis iš augalininkystės teko dengti pieno gamybos kaštus. Todėl reikėjo apsispręsti. Buvo du variantai: investuoti į dar modernesnes technologijas ir tikėtis, kad pieno gamintojų sužlugdyti neleis šalies politikai, kitas – pieno sektorių parduoti ir plėstis augalininkystės srityje. Pasirinkau pastarąjį, nes pieno gamyba – brangus verslas.“
Dar visai neseniai J. Jurgeliūno karvių tvartuose buvo per 300 melžiamų, moderni pieno įranga ir dar 500 galvijų – įvairaus amžiaus prieauglis.
„Gaila žiūrėti į karves, kraunamas į mašinas. Juk tiek metų dirbta. Sąžinė neleidžia gero genetinio potencialo bandą varyti į dešras. Sektoriaus likvidavimo procesas užtruks, nes galvijus stengiamės parduoti pienininkystės ūkiams“, – apie apsisprendimą atsisakyti pieno gamybos verslo sako vienas pirmųjų rajono ūkininkų.
Šią vasarą J. Jurgeliūno ūkyje žiemos pašarai melžiamoms karvėms ir jų prieaugliui nebebus gaminami. Pieninkystės sektoriaus likvidavimą baigti planuojama iki rudens.
Darbo neteks 11 žmonių
J. Jurgeliūnui likvidavus melžiamų bandą, pieno perdirbėjai tikriausiai žaliavos stygiaus nepajus. Tai labiausiai atsilieps aplinkiniams kaimo gyventojams, nes ūkininkas turės atleisti vienuolika gyvulininkystės darbininkų ir specialistų. Darbo vietų stygius žemės ūkio krašte vis labiau tampa priklausomas nuo sezoniškumo, kai vis daugiau ūkininkų verčiasi tik augalininkyste.
Ištuštėjusias karvių fermas ir kitus gyvulininkystei skirtus pastatus J. Jurgeliūnas ketina pritaikyti augalininkystės reikmėms, sandėliams. Padidės ir dirbamos žemės plotai, nes sėjama bus ne tik buvusiose ganyklose, bet ir daugiamečių žolių, skirtų pašarams, plotuose.
„Pastarąjį dešimtmetį kaime ženkliai mažėjo ne tik darbo vietų, bet ir darbingų bei norinčių dirbti žmonių, o dar labiau – gyvulininkystės darbuotojų ir specialistų. Nes tai labai atsakingas ir daug jėgų reikalaujantis darbas“, – savo patyrimu apie darbo rinką kaime dalijasi ūkininkas.
Atsisakius pieno gamybos, ūkininkas įžvelgia ir gerąją pusę: jis ir jo šeima bus mažiau pririšti prie ūkio, kaip ir kiti augalininkyste užsiimantieji, turės daugiau laiko savo pomėgiams, kelionėms.
Todėl ūkininko žmona Vida jau ėmėsi savo mėgstamos profesijos – su dar keliomis kolegėmis Pakruojyje atidarė kirpyklą. Ji, profesionali kirpėja, beveik porą dešimtmečių talkino sutuoktiniui ūkyje, atidėliodama savo svajonę kada nors dirbti mėgstamą kirpėjos darbą.
Klupdo krizė ir vienybės stoka
J. Jurgeliūno nuomone, smulkiuosius pieno gamintojus galėjo gelbėti kooperacija, tačiau, jo žodžiais, žemdirbiai nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios vienybe ir ryžtingumu nepasižymėjo. O tai visais laikais kainavo derybinę sėkmę su pieno perdirbėjais – smulkieji pieno gamintojai liko priklausomi nuo stambiųjų perdirbėjų diktuojamų kainų.
J. Jurgeliūną stebino ir tai, kad į pieno perdirbėjų mitingą Vilniuje iš 40 rajone esančių pieno gamintojų panoro važiuoti tik jis ir dar dvi ūkininkės. Iš dešimties pienininkyste besiverčiančių žemės ūkio bendrovių dalyvavo tik vienos bendrovės atstovai.
„Pieno gamybos ūkius žlugdo ne tik mūsų žemdirbių vienybės stoka, bet ir pasaulinė pieno kainų krizė. Nors Lietuva visada „pirmavo“ mažiausiomis pieno supirkimo kainomis, smulkiųjų pieno gamintojų ir šis faktas nesuvienijo“, – dėl šalies pieno ūkio ateities ir Seimo nevykusių ketinimų reguliuoti pieno supirkimo kainas sako J. Jurgeliūnas.
ŪKININKAS: Jonas Jurgeliūnas, vienas stambiausių Pakruojo rajono ūkininkų, dalyvavo protesto mitinge Vilniuje.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
PROTESTAS: Per tūkstantį ūkininkų trečiadienį reiškė nepasitenkinimą mažomis pieno supirkimo kainomis ir valdžios neveiklumu. Dalis protestuotojų žada nesitraukti nuo Žemės ūkio ministerijos visą mėnesį, o kraštutiniu atveju sako blokuosią kelius.
MITINGAS: Pieno gamybos sektorių likviduojantis ūkininkas Jonas Jurgeliūnas (viduryje) palaikė kitus pienininkyste besiverčiančius ūkininkus.