Medikės gyvenimą užvaldė rankdarbiai

Me­di­kės gy­ve­ni­mą už­val­dė rank­dar­biai

Pak­ruo­jie­tė Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro slau­gy­to­ja Vai­da Ma­cie­nė nė die­nos ne­ga­li pra­leis­ti be vir­ba­lų ar vą­še­lio ran­ko­se. Jai mez­gi­mas ir nė­ri­mas jau se­niai ta­po ne­be po­mė­giu, o gy­ve­ni­mo bū­du. Mo­ters su­kur­ti rank­dar­biai ne kar­tą eks­po­nuo­ti tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­do­se.

Sta­nis­la­va VI­ČAI­TĖ

stanislava@skrastas.lt

Dar praė­ju­sią sa­vai­tę ke­lis po­nios Vai­dos mez­gi­nius ir nė­ri­nius bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­do­je „Tau­to­dai­lės pa­vel­das ir gy­vo­ji tra­di­ci­ja“. Čia eks­po­nuo­tos su­kne­lės, pal­tas, pa­lai­di­nė.

Vien pa­žvel­gus į šiuos dar­bus ma­ty­ti, jog au­to­rė čia su­dė­jo ne tik kruopš­tu­mą ir kant­ry­bę, bet ir mei­lę bei ši­lu­mą.

„Rank­dar­bio ir ne­pa­da­ry­si pa­sku­bo­mis, nes jis – sku­bo­tu­mo, iš­si­blaš­ky­mo, ne­kant­ru­mo ir ne­nuo­sek­lu­mo prie­šin­gy­bė. Rank­dar­bis ki­lęs iš ten, kur lai­kas žings­niuo­ja lė­tai. O kai jau­tie­si pri­slėg­tas, abe­jin­gas, kai vis­kas tar­si slys­ta iš ran­kų, kai nė­ra jė­gų at­lik­ti iš­si­ri­kia­vu­sius bū­ti­nus dar­bus, tuo­met ge­riau ne­vers­ti sa­vęs. Ver­čiau pa­siim­ti rank­dar­bį ir ku­rį lai­ką ra­miai pa­megz­ti. Taip nu­ra­min­tu­me be­si­blaš­kan­čias min­tis, o ga­liau­siai bū­tų ir aki­vaiz­dus re­zul­ta­tas – ran­kų dar­bo kū­ri­nė­lis“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si gra­žia­dar­bė.

Rank­dar­bių kū­ri­mas po­niai Vai­dai jau se­niai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du. Kaip pa­ti pri­si­pa­žįs­ta, mez­ga ar ne­ria vi­sur, kur tik ran­da lais­vo lai­ko: na­muo­se, au­to­bu­se, au­to­mo­bi­ly­je, dar­be per pie­tų per­trau­ką. Mez­gi­nys kar­tu su ja ke­liau­ja ato­sto­gau­ti ir už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų.

„Toks krep­še­lis su siū­lais bei vir­ba­lais vi­sa­da pa­ruoš­tas ir lau­kia tin­ka­mos aki­mir­kos. Kar­tą jį vy­ras su­mai­šė su pie­tums skir­tu lauk­ne­šė­liu ir nu­si­ve­žė į dar­bą. Ir pa­ts nu­ste­bo, ir bend­ra­dar­bių kan­džių rep­li­kų pri­si­klau­sė, ir al­ka­nas li­ko“, – šyp­so­si po­nia Vai­da.

Jos duk­roms taip pa­bo­do ma­ty­ti ma­mą nuo­lat su vir­ba­lais ar vą­še­liu ran­ko­se, kad ti­ki – pa­čios gy­ve­ni­me nie­ka­da to ne­da­ry­sian­čios. Šis už­siė­mi­mas ne­pa­tin­ka ir vy­rui: bai­mi­na­si, kad žmo­na akis su­si­ga­dins, pirš­tų są­na­rius pa­žeis.

Ta­čiau po­niai Vai­dai to­kie na­miš­kių nuo­gąs­ta­vi­mai nė mo­tais. Sa­vo gy­ve­ni­mo ji jau neį­si­vaiz­duo­ja be rank­dar­bių iš siū­lų kū­ri­mo.

„Il­gais va­ka­rais taip no­ri­si jau­ku­mo, ra­my­bės. Kas ga­li bū­ti ge­riau už me­di­ta­ci­jai pri­lygs­tan­tį už­siė­mi­mą, ku­rio ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas džiu­gi­na akis ir šir­dį? Ypač da­bar, kai vėl „ant ban­gos“ ran­kų dar­bo daik­tai, o siū­lų įvai­ro­vė taip ir kvie­čia im­tis kū­ry­bos. Juk bet ko­kia veik­la da­ro žmo­gų įdo­mes­nį, o mez­gimo ar nėrimo  iškalbingi. Be to, tai – kū­ry­bi­nis pro­ce­sas ir jis tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą net ir tuo at­ve­ju, jei ne­ga­li­me pa­si­gir­ti ypa­tin­gu ta­len­tu, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. – Gal tai ir nu­skam­bės su pa­to­su, ta­čiau kai mez­gu, jau­čiuo­si gy­ve­nan­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.“

Bu­vo lai­kas, kai apie rankd­ra­bius nė gal­vo­ti ne­no­rė­jo. Ko­kia kan­čia mo­kyk­lo­je jai bu­vo dar­bų pa­mo­kos, ku­rių me­tu rei­kė­da­vo megz­ti ar­ba ner­ti. Net iš sa­vo ma­mos su­lauk­da­vo prie­kaiš­tų, kad ji ne­ga­li pa­si­gir­ti duk­ra, kaip bend­ra­dar­bės sa­vo­sio­mis gra­žia­dar­bė­mis.

Po vi­du­ri­nės Vai­da įsto­jo stu­di­juo­ti į Pa­ne­vė­žio A. Do­ma­še­vi­čiaus me­di­ci­nos mo­kyk­lą. Bū­tent čia ji nuo bend­ra­moks­lių už­si­krė­tė mez­gi­mo vi­ru­su. Čia gi­mė ir pir­ma­sis mez­gi­nys.

„Tai bu­vo vy­riš­kas megz­ti­nis. Be ypa­tin­gų raš­tų, ne­ly­gus, ne­to­bu­las. Už­tat kaip di­džia­vau­si sa­vi­mi“, – į praei­tį su­grįž­ta gra­žia­dar­bė.

Nuo to no­ras megz­ti tik dar la­biau di­dė­jo. Ne­din­go ir at­vy­kus gy­ven­ti į Pak­ruo­jį ir čia pra­dė­jus dirb­ti fel­če­re Pak­ruo­jo pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riu­je. Šis už­siė­mi­mas jai pa­dė­da­vo at­si­pa­lai­duo­ti ir bent kiek už­si­mirš­ti nuo dar­bo me­tu ma­ty­tų sve­ti­mų žmo­nių kan­čių ir skaus­mo.

„Gi­mus duk­roms nau­jų mez­gi­nių vi­zi­jos kei­tė vie­na ki­tą, siū­lų gi­jos gu­lė į raš­tų ir spal­vų der­mes“, – me­na V. Ma­cie­nė.

Lai­kui bė­gant jos mez­gi­niai da­rė­si vis to­bu­les­ni, o raš­tai – su­dė­tin­ges­ni. To­kie, ko­kius iš­megz­ti ar nu­ner­ti rei­kia kruopš­tu­mo ir kant­ry­bės. Mo­te­ris me­na, kaip mez­gė va­di­na­mą­ją „ser­ve­tė­li­nę“ su­kne­lę iš mo­he­ri­nių ir šil­ko siū­lų. Vien si­jo­nui rei­kė­jo ap­mes­ti per tūks­tan­tį akių: per va­ka­rą pa­ty­ru­si mez­gė­ja spė­da­vo iš­megz­ti vos ke­tu­rias ei­les. Už­tat re­zul­ta­tas pra­no­ko vi­sus lū­kes­čius.

Ma­ty­tų rank­dar­bių iš žur­na­lų ar in­ter­ne­to mo­te­ris nie­ka­da ak­lai ne­ko­pi­juo­ja. Už­ten­ka idė­jos, o ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas gau­na­si vi­siš­kai ki­toks.

„Mez­gi­mas man – kū­ry­ba“, – sa­vo V. Ma­cie­nė, pri­si­pa­žin­da­ma, jog yra me­niš­kos pri­gim­ties. Mo­kyk­li­niais me­tais kū­rė ei­lė­raš­čius, sva­jo­jo stu­di­juo­ti re­ži­sū­rą. Ta­čiau pa­bi­jo­jo sto­ja­mų­jų eg­za­mi­nų ir pa­si­rin­ko taip sve­ti­mą jos pri­gim­čiai me­di­ci­ną.

Ta­čiau ir vien gy­ve­ni­mą už­val­džiu­siais mez­gi­mu ir nė­ri­mu gra­žia­dar­bė neap­si­ri­bo­ja: „Vis ko nors ieš­kau, no­riu iš­ban­dy­ti ką nors nau­ja“. Mo­te­ris yra bai­gu­si vi­za­žis­tės, ma­sa­žuo­to­jos, siu­vi­mo kur­sus, ta­po ant šil­ko, pui­kiai per­pra­tu­si de­ku­pa­žo, gro­žy­bių iš ka­ro­liu­kų kū­ri­mo su­bti­ly­bes. Mėgs­ta ir šei­mi­nin­kau­ti: jos kep­tus py­ra­gus ir tor­tus ver­ti­na ne tik na­miš­kiai, bet ir drau­gai.

Au­to­rės nuo­tr.

GRA­ŽIA­DAR­BĖ: Rank­dar­bių kū­ri­mas gra­žia­dar­bei Vai­dai Ma­cie­nei – ne po­mė­gis, o gy­ve­ni­mo bū­das.

SUK­NE­LĖS: Nu­megz­ti ar nu­ner­ti su­kne­lę po­niai Vai­dai daug lai­ko ne­pri­rei­kia.

PAL­TAS: Šį pal­tą gra­žia­dar­bė nu­nė­rė vą­še­liu.

DE­RI­NI­MAS: Kur­da­ma dra­bu­žius iš siū­lų, mo­te­ris ne­re­tai de­ri­na mez­gi­mą su nė­ri­mu.