Prokurorė: „Blaivia galva žmonės nežudomi“

Pro­ku­ro­rė: „Blai­via gal­va žmo­nės ne­žu­do­mi“

Kiek­vie­ną kar­tą, pa­skli­dus ži­niai apie nu­žu­dy­tą žmo­gų, vi­suo­me­nė krūp­te­li. Krau­pios įvyk­dy­to nu­si­kal­ti­mo detalės sa­vai­čių sa­vai­tes ei­na iš lū­pų į lū­pas.

Sun­kiau­sius nu­si­kal­ti­mus kar­tu su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais narp­lio­jan­ti Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros 1-ojo Bau­džia­mo­jo per­se­kio­ji­mo sky­riaus pro­ku­ro­rė Jū­ra­tė TA­MA­ŠAUS­KIE­NĖ sa­ko, kad krau­pūs vaiz­dai ir iš­girs­tos de­ta­lės il­gam iš­lie­ka at­min­ty­je, o sun­kių aki­mir­kų – ap­stu.

36 ty­ri­mai dėl žmog­žu­dys­čių

– Pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius vie­nas po ki­to tar­si dygs­ta vis žiau­res­ni nu­si­kal­ti­mai: nu­žu­dy­mai, pa­si­kė­si­ni­mai... Kas da­ro­si?

– Pa­sa­ky­siu vie­na­reikš­miš­kai: pro­tą už­tem­do al­ko­ho­lis. La­bai re­tai bū­na ti­ria­mi nu­žu­dy­mai, ku­rie bū­tų įvy­kę įta­ria­ma­jam bū­nant blai­viam.

Taip pat la­bai daž­nai ne tik nu­si­kal­tė­lis, bet ir au­ka, ki­ti konf­lik­te da­ly­va­vę as­me­nys bū­na ap­svai­gę nuo al­ko­ho­lio, ypač kai smur­ti­nės mir­tys įvyks­ta na­mų ap­lin­ko­je.

Jei žmo­nės yra blai­vūs, tai net ir įvy­kus la­bai ašt­riam konf­lik­tui jie su­vo­kia, kad yra tam tik­ros ri­bos, ku­rių per­ženg­ti ne­va­lia, ir no­rom ne­no­rom ieš­ko tai­kių bū­dų iš­spręs­ti konf­lik­tą, ras­ti spren­di­mą.

Maž­daug prieš dvi­de­šimt me­tų Lie­tu­vo­je per me­tus bu­vo nu­žu­do­ma be­veik še­ši šim­tai žmo­nių, prieš dve­jus – 176, per­nai – 185.

O štai per­nai Šiau­lių apy­gar­do­je pra­dė­jo­me 36 iki­teis­mi­nius ty­ri­mus dėl nu­žu­dy­mų, ir tai be­veik dvi­gu­bai dau­giau nei prieš dve­jus me­tus. Tai kelia ne­rimą.

Di­džio­ji da­lis šių ty­ri­mų jau bai­gia­mi. Vien iš 2015 me­tais pra­dė­tų ty­ri­mų bai­gė­me jau 18 to­kių by­lų.

Šiau­lių ap­skri­ty­je ga­li bū­ti ra­mu ir vi­są mė­ne­sį, ta­čiau bū­na si­tua­ci­jų, kai stai­ga per sa­vai­tę įvyk­do­mi ke­li nu­žu­dy­mai. Ne­re­tai tai vyks­ta šven­čių me­tu.

Guo­džia bent jau tai, kad pa­sta­ruo­ju me­tu nu­si­kal­ti­mai išaiš­ki­na­mi grei­čiau ir efek­ty­viau. Ga­liu pa­si­džiaug­ti ir pa­dė­ko­ti po­li­ci­jos ty­rė­jams, ku­rie tik­rai yra la­bai aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos, mo­ty­vuo­ti ir at­sa­kin­gi.

Sun­ku net pa­ly­gin­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą prieš 20 me­tų ir da­bar. Vien tai, ką su­ži­no­me at­lik­da­mi DNR ty­ri­mus, yra la­bai daug. Vis dėl­to iki­teis­mi­nia­me ty­ri­me svar­biau­sias bu­vo ir liks žmo­gus. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip kri­mi­na­lis­tas su­si­telks dar­bui.

Sun­kiau­sios aki­mir­kos

– Sun­kios by­los iš at­min­ties grei­čiau­siai neiš­sit­ri­na taip grei­tai, kaip no­rė­tų­si. Tos šiur­pios de­ta­lės, krau­pūs vaiz­dai, ap­lin­ky­bės...

– Kai by­los nag­ri­nė­ji­mas teis­me pa­si­bai­gia, tik­rai no­ri­si pa­mirš­ti vi­są in­for­ma­ci­ją. Ne­si­no­ri nie­ko at­si­min­ti ir lai­ky­ti sa­vy­je. Aš tuo­met sten­giuo­si pri­si­min­ti tai, kas tei­gia­ma, emo­ciš­kai ge­rus da­ly­kus.

Įst­rin­ga at­ve­jai, kai nu­ken­tė­ju­sie­ji po nuo­spren­džio pa­skel­bi­mo priei­na ir pa­sa­ko „ačiū“.

Iš at­min­ties sun­kiau­sia iš­stum­ti bai­gia­mą­sias kal­bas teis­me. Kai sa­lė­je sė­di ar­ti­mo žmo­gaus ne­tek­tį iš­gy­ve­nę ar­ti­mie­ji, jau­ti, kad įtam­pa tie­siog tvy­ro ore.

To­dėl la­bai svar­bu yra tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti by­los nag­ri­nė­ji­mui, tu­rė­ti sva­rius ar­gu­men­tus, ta­da ir bai­gia­mą­ją kal­bą pa­sa­ky­ti bus leng­viau.

Dar vie­nas iš sun­kes­nių da­ly­kų yra kal­bė­ti apie siū­lo­mą baus­mę kal­ti­na­ma­jam. Kad ir ko­kią baus­mę pa­siū­ly­si, nu­ken­tė­ju­siems, ar­ti­mie­siems, iš­gy­ve­nan­tiems ne­tek­tį, ji at­ro­do per ma­ža.

– Ar ne­no­rė­tu­mė­te dirb­ti ki­to­je sri­ty­je, pa­vyz­džiui, išaiš­ki­nant eko­no­mi­nius nu­si­kal­ti­mus ar ko­rup­ci­jos at­ve­jus?

– Nė­ra di­de­lės reikš­mės, ko­kius nu­si­kal­ti­mus tir­ti. Vie­nus ty­ri­mus leng­viau or­ga­ni­zuo­ti, ki­tus – su­dė­tin­giau.

Man nie­ko nė­ra reikš­min­giau už žmo­gaus gy­vy­bę, to­dėl jau­čiu di­de­lę at­sa­ko­my­bę ir pa­rei­gą, kad bū­tų at­skleis­ti vi­si įvyk­do­mi nu­žu­dy­mai.

Vai­kai pa­de­da už­si­mirš­ti

– Esa­te žmo­na, dvie­jų vai­kų ma­ma. Ar grį­žus na­mo pa­vyks­ta, kaip sa­ko­ma, „už­da­ry­ti du­ris“?

– Du­rų neuž­da­rau, nes mėgs­tu vis­ką kont­ro­liuo­ti. To­dėl, jei rei­kia, ty­rė­jas ga­li skam­bin­ti ir per pie­tų per­trau­ką, ir va­ka­re ar net sa­vait­ga­lį. Tu­riu ži­no­ti, ko­kia si­tua­ci­ja, jei pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas ar no­ri­ma at­lik­ti tam tik­rus veiks­mus by­lo­je. Tad visiškai at­si­pa­lai­duo­ti ne­ga­liu.

Dė­me­sį nuo dar­bo daž­niau­siai nu­krei­pia vai­kai. Jie vi­sa­da pa­sku­ti­nę mi­nu­tę prieš ei­nant mie­go­ti stai­ga pri­si­me­na, kad ry­toj į mo­kyk­lą rei­kia nu­si­neš­ti ko­kį nors rank­dar­bį ar pa­na­šiai. Pap­ras­tai to­kiu me­tu jau ne­ra­si dir­ban­čios par­duo­tu­vės, tad dar­bo ten­ka im­tis ma­mai.

Sa­vo ma­lo­nu­mui su duk­ra mėgs­ta­me da­ly­vau­ti vi­so­kiuo­se edu­ka­ci­niuo­se už­siė­mi­muo­se, lan­ko­me kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves. To­kios veik­los ir at­pa­lai­duo­ja, nu­krei­pia dė­me­sį.

Pa­reng­ta pa­gal Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros medžiagą

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

AT­SA­KO­MY­BĖ: Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros 1-ojo Bau­džia­mo­jo per­se­kio­ji­mo sky­riaus pro­ku­ro­rė Jū­ra­tė Ta­ma­šaus­kie­nė sa­ko, kad emo­ciš­kai su­dė­tin­gų aki­mir­kų jos dar­be ne­trūks­ta. Jos va­rik­lis – di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė ir pa­rei­ga at­skleis­ti vis­ką iki smulk­me­nų.