Velykų rytą lelija pražydo

Ve­ly­kų ry­tą le­li­ja pra­žy­do

Ve­ly­kos – vie­na di­džiau­sių krikš­čio­nių šven­čių. Tai – ti­kė­ji­mo Kris­taus die­viš­ku­mu ir vil­ties bū­si­mu pri­si­kė­li­mu lai­kas. Apie šv. Ve­ly­kų šven­tę „Mū­sų kraš­tui“ pa­pa­sa­ko­jo Še­du­vos kraš­to et­nog­ra­fi­jos ži­no­vė Emi­li­ja Bra­jins­kie­nė.

Sau­lius JUŠ­KE­VI­ČIUS

saulius@skrastas.lt

Di­džio­ji sa­vai­tė

Et­nog­ra­fi­jos ži­no­vė Emi­li­ja Bra­jins­kie­nė, dau­ge­lio va­di­na­ma Še­du­vos ba­ba, sa­ko, kad dar iki praė­ju­sio šimt­me­čio vi­du­rio Lie­tu­vo­je Ve­ly­kas švęs­da­vo tris die­nas. Pir­ma die­na bū­da­vo di­džio­ji šven­tė, ant­ro­ji – sve­čių links­my­bių, o tre­čio­ji – Le­dų die­na. Baž­ny­čio­je šią die­ną pa­si­tik­da­vo links­mai gie­do­da­mi „Ale­liu­ja“, „Links­ma die­na“.

„Ne tik baž­ny­čio­je, bet ir na­muo­se bu­vo nu­si­sto­vė­ju­si Di­džio­sios sa­vai­tės tvar­ka. Šią sa­vai­tę ne­ga­li­ma bu­vo bar­tis, pa­vy­dė­ti, ne­priim­ti­na ką nors sko­lin­tis ar sko­lin­ti, nes ne­si­seks gy­ven­ti. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je bu­vo griež­tai lai­ko­ma­si baž­ny­čios mo­ky­mų.

Di­džio­ji sa­vai­tė pra­si­dė­da­vo Ver­bų sek­ma­die­nį. Žmo­nių bū­re­liai su ver­bo­mis ei­da­vo į baž­ny­čią. Ei­ti be ver­bos ša­ke­lės į baž­ny­čią ne­de­rė­jo, nes sa­ky­da­vo, jog ta­da tau į ran­ką vel­nias uo­de­gą įkiš. Še­du­viai ei­da­vo su ver­bos ža­lia ša­ke­le ir tai­ky­da­vo, kad ant ša­ke­lės bū­tų uo­gų, dar pri­dė­da­vo „ka­čiu­kų“ ša­ke­lių. Ver­bų sek­ma­die­nio ry­tą vi­si steng­da­vo­si nu­plakt te­be­gu­lin­čius na­miš­kius. Bu­vo ti­ki­ma: jei ver­ba pa­lu­pi – vi­sus me­tus bū­si svei­kas“.  Iš baž­ny­čios par­neš­ta ver­ba  bu­vo lai­ko­ma prie šven­tų pa­veiks­lų. Ver­bos ša­ke­lė­mis bu­vo smil­ko­ma gry­čia per­kū­nui tran­kan­tis, nau­do­ja­ma mirš­tan­čiam žmo­gui ap­smil­ky­ti, kad vel­nias tro­bo­je ne­si­slaps­ty­tų. Ver­bos ša­ke­lė­mis bu­vo pla­ka­mi gy­vu­liai, iš­gi­nant juos į ga­nyk­las per Jur­gi­nes“, – apie Di­džio­sios sa­vai­tės pra­džią pa­sa­ko­jo Še­du­vos ba­ba.

Pa­si­ruo­ši­mas Ve­ly­koms

Pa­sak et­nog­ra­fės, nuo Di­džio­jo ket­vir­ta­die­nio iki Di­džio­jo šeš­ta­die­nio – nuo var­pų už­si­ga­vė­ji­mo iki at­si­ga­vė­ji­mo – vi­si lai­kė­si sau­so pa­snin­ko. Jei kas smar­kiau pa­triukš­mau­da­vo, tuoj vy­res­nių bu­vo įspė­ja­mi.

E. Bra­jins­kie­nė sa­kė, kad kai­muo­se ir mies­te­liuo­se ap­link Še­du­vą, kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, ga­lio­jo tos pa­čios krikš­čio­niš­kos tai­syk­lės.

„Di­dy­sis ket­vir­ta­die­nis va­di­no­si „čys­tuo­ju ket­vir­ta­die­niu“. Žmo­nės tvar­kė so­dy­bas, na­mus. Rei­kė­jo tą die­ną iš­plau­ti vi­sus skal­bi­nius, in­dus, nes jei vis­ką iš­va­ly­si, tai ir me­tai bus šva­rūs. Pa­čiam rei­kė­jo prieš sau­lei te­kant nu­si­plau­ti upe­ly­je, ku­ris ati­te­ka iš ry­tų pu­sės. Tuo­met vi­sus me­tus bū­si gra­žus ir svei­kas. Še­du­viams ši apei­ga bū­da­vo neį­ma­no­ma, nes ir Niau­du­va, ir Dau­gy­ve­nė te­ka bū­tent į ry­tų ar šiau­rės ry­tų pu­sę“, – aiš­ki­na et­nog­ra­fi­jos ži­no­vė.

Šven­tės iš­va­ka­rės

Anot E. Bra­jins­kie­nės, Di­dy­sis penk­ta­die­nis ir Di­dy­sis šeš­ta­die­nis – at­gai­los die­nos. Di­dį­jį penk­ta­die­nį ma­žiau dir­ba­ma, lai­ko­ma­si ty­los, nes tai Kris­taus mir­ties die­na. Ir tai vie­nin­te­lė die­na me­tuo­se, kai ne­vyks­ta mi­šios.

Di­dį­jį šeš­ta­die­nį iki pie­tų rei­kė­da­vo baig­ti vi­sus dar­bus. Iš baž­ny­čios bu­vo par­ne­ša­ma ug­nis, šven­tin­tas van­duo, ruo­šia­mi ve­ly­ki­niai val­giai, mar­gi­na­mi kiau­ši­niai, įren­gia­mos sū­puok­lės.

Pa­sak še­du­vės, Di­dį­jį šeš­ta­die­nį baž­ny­čio­je šven­ti­na­mą ug­nį ir van­de­nį par­neš­ti na­mo bu­vo pa­ti­ki­ma vai­kams. Ši die­na jiems bu­vo įspū­din­ga. Par­neš­ta šven­ta ug­ni­mi kur­da­vo šva­riai iš­va­ly­tą kros­nį.

„Da­bar daž­niau­siai pa­šven­ti­na deg­tu­kų dė­žu­tę, bet ku­ni­gai ba­ra, nes vy­rai tais deg­tu­kais ir pyp­kę ar ci­ga­re­tę pri­si­de­ga. Anks­čiau šven­tą ug­nį sau­go­da­vo iki Sek­mi­nių ar­ba nors iki Ve­ly­kų pir­mo­sios die­nos ry­to. Ji tu­rė­da­vo deg­ti vi­są lai­ką ir neuž­ges­ti“, – vai­kys­tės at­si­mi­ni­mais da­li­jo­si ji.

Pa­sak Še­du­vos ba­bos, par­si­ne­šę šven­tą van­de­nį iš baž­ny­čios, juo ap­šlaks­ty­da­vo Ve­ly­kų sta­lą, lau­ką, kie­mą, tvar­tą, dar­ži­nę, klė­tį, pil­da­vo į šu­li­nį. Da­lį van­dens pa­lik­da­vo, kad tu­rė­tų kuo pa­šlaks­ty­ti ser­gan­tį ar mirš­tan­tį.

Ve­ly­ki­niai pa­puo­ši­mai

Lau­kiant Ve­ly­kų, bū­da­vo puo­šia­mi kam­ba­riai. Puoš­me­nos – iš šiau­de­lių, kiau­ši­nių ke­va­lų, po­pie­riaus, ža­lu­my­nų.

Pa­sak Še­du­vos ba­bos, iš šiau­de­lių bu­vo da­ro­mos žvaigž­dės, re­ke­tu­kai. Iš kiau­ši­nių ke­va­lų – paukš­te­liai (ke­va­lą pa­mar­gin­da­vo, pri­kli­juo­da­vo iš po­pie­riaus su­lanks­ty­tus spar­ne­lius, gal­vu­tes, uo­de­gy­tes0. Gra­žiai at­ro­dy­da­vo ir po­pie­ri­niai kar­pi­niai virš lan­gų, ant len­ty­nų.

Mar­gu­tis – ir gro­žis, ir bur­tai, ir pa­pro­čiai

Kiau­ši­nius da­žė ir ma­ži, ir di­de­li, ir pa­si­tu­rin­tys, ir varg­šai. Daž­niau­siai kiau­ši­nius mar­gin­da­vo vi­sa šei­ma – nuo ma­žo iki se­no.

Pa­sak E. Bra­jins­kie­nės, kiau­ši­niai bu­vo da­žo­mi vie­na spal­va, o po to juos iš­ra­šy­da­vo vaš­ku, mar­gi­no dė­mė­mis, sku­ti­nė­jo.

„Skir­tin­gos kiau­ši­nių spal­vos (juo­da, mė­ly­na, rau­do­na, ru­da, gel­to­na, ža­lia ar ki­tos) bu­vo iš­gau­na­mos kiau­ši­nius da­žant svo­gū­nų lukš­tais, šie­no pa­bi­ro­mis, vant­la­piais, gel­to­no­mis ra­mu­nė­mis, ąžuo­lo žie­ve, ge­le­žų van­de­niu, juo­dalks­nio žie­ve, sa­ma­no­mis, eg­lių kan­ko­rė­žiais, ru­gia­gė­lė­mis, ker­pė­mis, bruk­nių la­pais.

Da­žai bū­da­vo tik na­tū­ra­lūs, iš gam­tos. Į da­žus įdė­da­vo alū­no, ku­ris la­bai pa­na­šus į le­do ga­ba­lė­lius, ta­čiau la­bai rūgš­tus. Da­bar įpi­la ac­to, drus­kos, kad ke­va­las bū­tų tvir­tes­nis“, – sa­kė et­nog­ra­fi­jos ži­no­vė.

La­bai gra­žiai at­ro­dy­da­vo juo­da spal­va nu­da­žy­ti kiau­ši­niai. Gra­žiau­si bū­na vaš­ku iš­ra­šy­ti kiau­ši­niai.

„Da­žant kiau­ši­nį, jį or­na­men­tu (paukš­čių pė­du­tė­mis, ra­sos la­še­liais) pa­da­li­ja pu­siau. Jei kiau­ši­nis da­li­ja­mas išil­gai, tai vie­na da­lis bus die­na, o ki­ta – nak­tis. Jei kiau­ši­nį mar­gi­nant da­li­ja­me jį per pu­sę ho­ri­zon­ta­liai, tai vir­šus bus dan­gus, o apa­čia – že­mė ar po­že­miai“, – aiš­ki­no et­nog­ra­fi­jos ži­no­vė.

Kiau­ši­nius žmo­nės mar­gi­no pra­smin­gai, o ne bet kaip. Juo­se tu­rė­da­vo bū­ti pa­vaiz­duo­tas sau­lu­tės ke­lias, pa­sau­lio me­dis, žal­tys su auk­so ka­rū­na, me­tai, paukš­čių pė­dos, ra­sos la­šai, aš­tuo­ni ap­skri­ti­mai, ku­rie vaiz­duo­da­vo aš­tuo­nis že­mės ūkio dar­bų mė­ne­sius.

„Da­žant mar­gu­čius, spal­vos taip pat tu­rė­da­vo reikš­mę. Rau­do­na vaiz­duo­ja grį­žu­sią sau­lę, gel­to­na – švie­są, ža­lia – aug­me­ni­ją, mė­ly­na – dan­gų, juo­da – že­mę“, – pri­mi­nė ji.

Še­du­vė sa­kė, kad iš mar­gu­čių žmo­nės ir bur­da­vo.

„Pa­suk­da­vo mar­gu­tį ir žiū­rė­da­vo, kur su­sto­ja smai­ga­lys. Jei jis žiū­rė­da­vo į pie­tus, bus šil­ta va­sa­ra, į šiau­rę – bus šal­ta, į ry­tus – sau­sa, į va­ka­rus – lie­tin­ga. Jei kiau­ši­niai ge­rai lu­pa­si, bus ge­ras ja­vų der­lius. Jei nu­lu­pus kiau­ši­nį duo­bu­tė vir­šu­je, bus ge­ri me­tai, jei šo­ne – ne­gan­dos“, – sa­kė ji.

Žmo­nės ti­kė­da­vo, kad ne­rei­kia ei­ti da­žy­ti kiau­ši­nių pas kai­my­nus, nes viš­tos ten eis dė­ti kiau­ši­nių. Mar­gu­čius vir­da­vo Di­dį­jį šeš­ta­die­nį, kai bū­da­vo par­ne­ša­ma šven­ta ug­nis.

Li­kęs pa­pro­tys, kad pir­mą­ją Ve­ly­kų die­ną kiau­ši­niai mu­ša­mi tik smai­ga­liu, ku­ris bū­na gra­žiau iš­puoš­tas, o ant­rą die­ną jau ga­li­ma muš­ti ir apa­čia.

Ve­ly­kų nak­tis ir ry­tas

Pa­sak E. Bra­jins­kie­nės, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je bu­vo įvai­rūs Ve­ly­kų nak­ties ir ry­to pa­pro­čiai.

„Vė­ly­vą Di­džio­jo šeš­ta­die­nio va­ka­rą į baž­ny­čias rink­da­vo­si to­li­mes­nių kai­mų žmo­nės. Jie per nak­tį bu­dė­da­vo baž­ny­čio­je – mels­da­vo­si, gie­do­da­vo. Kai ku­rio­se baž­ny­čio­se bu­vo pa­pro­tys sau­go­ti Kris­taus kars­tą. Baž­ny­čio­je prie Kris­taus kars­to sto­vė­da­vo ka­rei­viais per­si­ren­gę jau­ni vy­rai. Prie kars­to klū­pė­da­vo bal­tai pa­si­rė­džiu­sios mer­gi­nos. Ir ka­riai, ir mer­gi­nos bu­dė­da­vo pa­si­keis­da­mi. Šven­to­riu­je ir baž­ny­čio­je vaikš­čio­da­vo ir per­si­ren­gė­liai, ku­rie no­rė­da­vo pa­kenk­ti ka­rei­viams“, – pasakojo Še­du­vos ba­ba.

 Še­du­vos ba­ba sa­kė, kad Ve­ly­kų ry­tą į baž­ny­čią sku­bė­da­vo ir jau­nas, ir se­nas.

„Su­si­ti­kę pa­ke­liui svei­kin­da­vo vie­ni ki­tus su šven­te, lin­kė­davoo ge­ro der­liaus, spė­da­vo orus pa­gal sau­lę, nes jei ši skais­ti, aiš­kiai švie­čia – tai bus gra­ži va­sa­ra, jei žė­ri, ki­birkš­čiuo­ja – bus gied­ri, ge­ri me­tai. Jei­gu pa­si­ro­do rau­do­na sau­lė iš de­be­sų – bus šal­ta ir lie­tin­ga va­sa­ra, o jei sau­lė vi­sai ne­pa­si­ro­do – aša­ros ir nu­liū­di­mas“, – sau­lės te­kė­ji­mo reikš­mes aiš­ki­no še­du­vė ir pri­dū­rė, jog bu­vo bu­ria­ma ir iš vė­jo kryp­ties.

Ve­ly­kų sta­las

Pa­sak E. Bra­jins­kie­nės, Ve­ly­kų sta­las tu­rė­da­vo bū­ti tur­tin­gas, tuo­met ir me­tai bus tur­tin­gi.

„Sta­lo vi­du­ry bū­da­vo pa­dė­ti mar­gu­čiai tarp ža­lių bruk­nių ša­ke­lių, avi­žų žel­di­nių. Bū­da­vo, kad ant sta­lo sto­vė­da­vo ir Ve­ly­kų eg­lu­tė – pa­pras­ta neil­ga laz­de­lė, prie ku­rios bū­da­vo pri­tai­sy­ta 12 liz­de­lių. Ša­ke­lę ir liz­de­lius ap­vy­nio­da­vo spal­vo­tu po­pie­riu­mi ir į kiek­vie­ną liz­de­lį įdė­da­vo mar­gu­čių. Ant sta­lo bū­ti­nai tu­rė­da­vo bū­ti Kris­taus sim­bo­lis – svies­ti­nis avi­nė­lis su vė­lia­vė­le. Sta­las bū­da­vo ap­krau­tas vi­so­kiais val­giais. Čia sto­vė­da­vo ir kep­tas ver­šie­nos kum­pis, ir šal­tie­na, ir „Ve­ly­ki­nė bo­ba“, skir­ta pa­ska­nau­ti pri­si­val­gius“, – sakė ji.

Pa­sak Še­du­vos ba­bos, prieš pra­dė­da­mi val­gy­ti sta­lą pa­šven­tin­da­vo šven­tu van­de­niu, pa­si­mels­da­vo, iš­ger­da­vo po la­še­lį šven­to van­dens, mo­ti­na vi­siems šei­my­nos na­riams duo­da­vo po kąs­ne­lį su­pjaus­ty­to pa­šven­tin­to mar­gu­čio ir vi­si kib­da­vo į val­gius.

Pa­val­gę ei­da­vo pa­mie­go­ti, nes tą­dien sve­čiai po tro­bas ne­vaikš­čio­da­vo.

Ve­ly­kų sim­bo­lis – kiau­ši­nis

„Sa­ko, kad ir Že­mė at­si­ra­do iš kiau­ši­nio. Kaip pa­sa­ko­ja le­gen­da, Mė­nu­ly­je ant ak­mens tu­pė­jo di­de­lė, di­de­lė an­tis. Pa­dė­jo ji kiau­ši­nį ir ruo­šė­si pe­rė­ti, ta­čiau išal­ko ir trum­pam išė­jo pa­siieš­ko­ti mais­to. Tuo me­tu pra­dė­jo ly­ti, pri­li­jo pil­ną liz­dą, pa­si­da­rė ja­me sky­lė ir kiau­ši­nis per ją iš­kri­to. Kiau­ši­nis at­si­mu­šė į de­be­sį ir su­ski­lo į tris da­lis. Iš try­nio at­si­ra­do Že­mė, iš bal­ty­mo – van­de­nys, o iš ke­va­lo – dan­gus ir žvaigž­dės“, – pa­sa­ko­jo  le­gen­dą E. Bra­jins­kie­nė.

Au­to­riaus nuo­tr.

ŽI­NO­VĖ: Še­du­vos kraš­to et­nog­ra­fi­jos ži­no­vė Emi­li­ja Bra­jins­kie­nė (Še­du­vos ba­ba) sa­ko, kad kiau­ši­nis – gy­vy­bės pra­džia, o gy­vy­bė esa­me mes vi­si.