Skutinėtam margučiui – 40 metų

Sku­ti­nė­tam mar­gu­čiui – 40 me­tų

Ge­no­vai­tė Jo­ku­baus­kie­nė Kel­mės kraš­to žmo­nėms ge­rai ži­no­ma kaip dai­nų kū­rė­ja, dai­ni­nin­kė, dau­giau kaip du de­šimt­me­čius gy­vuo­jan­čio mo­te­rų vo­ka­li­nio an­samb­lio „Si­dab­ri­nė gi­ja“ va­do­vė. Ta­čiau be mu­zi­kos mo­te­ris tu­ri ir ki­tą šir­džiai la­bai mie­lą už­siė­mi­mą – vaš­ku mar­gin­ti, kar­tais ir sku­ti­nė­ti mar­gu­čius.

Dau­gu­mą mar­gu­čių G. Jo­ku­baus­kie­nė iš­da­li­ja, bet na­muo­se yra li­kęs prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius sku­ti­nė­tas mar­gu­tis.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ge­no­vai­tė Jo­ku­baus­kie­nė mar­gu­čius vaš­ku mar­gi­na, sku­ti­nė­ja jau nuo vai­kys­tės. Pir­miau­sia nu­si­žiū­rė­jo, kaip kiau­ši­nius sku­ti­nė­ja ma­ma, su­kur­da­ma sa­vo­tiš­kus pa­veiks­liu­kus.

„Bet man pa­čiai pa­vyk­da­vo ir pa­tik­da­vo sku­ti­nė­ti įvai­rias geo­met­ri­nes fi­gū­ras. La­bai daug mar­gu­čių esu pri­brai­žiu­si ir be­veik vi­sus iš­da­li­ju­si ar­ti­mie­siems, drau­gams. Vie­ną, iš­sku­ti­nė­tą maž­daug prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius, dar tu­riu iš­lai­kiu­si iki šių die­nų“, – ro­dė mo­te­ris.

Sku­ti­nė­da­vo G. Jo­ku­baus­kie­nė vy­ro iš Vo­kie­ti­jos par­vež­tu len­ti­niu pei­liu. Ne­ži­nia, iš ko­kio me­ta­lo tas pei­lis bu­vo, bet nie­ka­da neat­šip­da­vo. Mo­te­ris ap­gai­les­ta­vo, jog kaž­kur ir kaž­kas pei­lį „pa­ga­vo“.

Kas­met prieš Ve­ly­kas Ge­no­vai­tė Jo­ku­baus­kie­nė pri­mar­gi­na apie 50 ir dau­giau kiau­ši­nių. Pas­ta­rai­siais me­tais mar­gu­čius gra­ži­na vaš­ku. „Vi­suo­met gro­žė­da­vau­si vy­ro se­sers, da­bar jau mi­ru­sios, Sa­lo­mė­jos Bu­kan­tie­nės vaš­ku mar­gin­tais kiau­ši­niais, ir pa­ti pa­ban­džiau. Pir­mie­ji ma­no mar­gu­čiai bu­vo pla­čiais brūkš­niais. Že­mai­čiai, be­je, kiau­ši­nių mar­gi­ni­mą vaš­ku va­di­na taš­ky­mu“, – sa­kė.

Vaš­ką G. Jo­ku­baus­kie­nė kai­ti­na ant elekt­ri­nės ply­te­lės. Taš­ky­mui nau­do­ja pa­pras­čiau­sius smeig­tu­kus su gal­vu­tė­mis ir įvai­rių dy­džių vi­nu­tes, įsta­ty­tas į pa­ga­liu­kus, kad bū­tų pa­to­gu lai­ky­ti. Vaš­kas, pa­sak kiau­ši­nių mar­gin­to­jos, tin­ka tik tik­ras, svar­bu jo ne­per­kai­tin­ti.

Kiau­ši­nį iš­ver­da, taš­ko dar šil­tą. Dėl įvai­ru­mo vaš­ko nuo kai ku­rių mar­gu­čių nė ne­sku­ta. Mo­te­ris daž­niau­siai kiau­ši­nius da­žo juo­dalks­nio žie­vė­je su gel­žuo­niais – kiau­ši­niai bū­na be­veik juo­di. Nau­do­ja ir med­vil­ni­nius da­žus, bet taip nu­da­žy­ti kiau­ši­niai ne­tin­ka­mi val­gy­ti, de­da­mi ant sta­lo dėl gro­žio.

„Skai­čiau, kad į vaš­ką rei­kia įdė­ti bi­čių pi­kio, tuo­met vaš­kas taps juo­das. Pa­ban­dy­siu šie­met ir juo­du vaš­ku taš­ky­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ge­no­vai­tei Jo­ku­baus­kie­nei mar­gin­ti vaš­ku la­bai pa­tin­ka, nors ne vi­sus kiau­ši­nius pa­vyks­ta iš­gra­žin­ti. Jei vaš­kas ar kiau­ši­nis per šal­tas, prie ge­riau­sių no­rų nie­kas ne­pa­vyks.

Or­na­men­tai, mo­te­ris sa­kė, jai be­taš­kant, sa­vai­me „iš gal­vos“ atei­na. La­bai sun­ku bū­tų du vie­no­dus mar­gu­čius iš­mar­gin­ti. „Kai atei­na vė­lus va­ka­ras, na­muo­se tam­pa ty­lu, ra­mu, tuo­met ir sė­du mar­gin­ti kiau­ši­nių. Su­si­kau­piu, nie­kur ne­sku­bu, nie­kas ma­nęs ne­blaš­ko. Kar­tais ne­pa­jun­tu, kaip ant­ra ar tre­čia va­lan­da po vi­dur­nak­čio atė­ju­si, o aš vis dar – su mar­gu­čiu ran­ko­se“, – šyp­so­jo­si.

Ge­no­vai­tės Jo­ku­baus­kie­nės vaš­ku taš­ky­ti mar­gu­čiai yra iš­ke­lia­vę į Vo­kie­ti­ją, Ang­li­ją. Sy­kį mar­gu­čius pa­tei­kė pa­ro­dai Kel­mė­je, bet ne­ži­nia kaip at­si­ti­ko – sa­vo mar­gu­čius au­to­rė ra­do prie ki­tos mo­ters mar­gu­čių pa­dė­tus. Neį­si­žei­dė, bet dau­giau pa­ro­do­se ne­be­da­ly­vau­ja. Mar­gi­na sa­vo ma­lo­nu­mui.

Au­to­rės nuo­tr.

PO­MĖ­GIS: Ge­no­vai­tė Jo­ku­baus­kie­nė sa­kė, jog vaš­ku mar­gin­ti mar­gu­čius jai la­bai pa­tin­ka. Kas me­tai prieš Ve­ly­kas mo­te­ris pri­mar­gi­na po ke­lias de­šim­tis mar­gu­čių.

IS­TO­RI­JA: Sku­ti­nė­tam mar­gu­čiui – net 40 me­tų.

VAŠ­KAS: Nuo kai ku­rių mar­gu­čių, dėl įvai­ru­mo, mo­te­ris vaš­ko ne­nus­ku­ta. Kiau­ši­nius da­žo įvai­rio­mis spal­vo­mis.