
Naujausios
Šėryklomis bando gintis nuo maro
Medžiotojai yra įpareigoti pasidaryti šėryklas žvėrims maitinti. Pašarų nebegalima pilti ant žemės. Baiminamasi afrikinio kiaulių maro. Jie ir įrengia šėryklas, kuris kokią sugalvojęs, tarpusavyje paabejodami, ar jos apskritai naudingos.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Prie bokštelio – šėrykla
Pamiškėje tarp Verbūnų ir Kužių (Šiaulių r.) medžiotojas Rolandas Skėtrys sukalė specialią žvėrių šėryklą. Čia – jo medžioklės plotai. Netoli dėžės stovi bokštelis, iš kurio ir medžiojami žvėrys. Taip pat ir atklystantieji prie šėryklos.
Ją R. Skėtrys pats padarė. Uždengiamą dangčiu. Dėžės apačioje žvėris gali snukiu ar liežuviu pakrapštyti pašarą, šis ir pabyra.
Švelni šių metų žiema negąsdino dideliais šalčiais, bet, laukdamas jos, juk iš anksto nežinai, ką ji žadės. Todėl iš anksto ir ruošiamasi padėti žvėrims.
Panaši šėrykla yra prie kiekvieno bokštelio. Kiekvienas medžiotojas kokią norėjo, sugebėjo, tokią ir pasidarė. Pasikeitusios medžioklės taisyklės bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus sprendimas draudžia visoje šalies teritorijoje šerti šernus, pašarus pilant ant žemės.
Šie apribojimai įvesti, kad neplistų kiaulių maras. Patyrę medžiotojai tarpusavyje paabejoja dėl jų reikalingumo. Juk į šėryklą snukį įkiša vienas kitas šernas – ar nuo sergančio neapsikrės ir kiti?
R. Skėtrys irinizuoja, jog turbūt medžiotojams reikėtų liepti ir prie didesnių ąžuolų sukalti dėžes, į jas surinkti giles. Juk šernai šį savo delikatesą renka nuo žemės – ar neapsikrės?
Gaila ne tik šernų
Kužiškis, medžiojantis nuo 1970 metų, pasakoja, kad anksčiau medžiotojai pildavo išspaudas, grūdus, bulves, burokus, nuvežę į pamiškę. Žvėrys ateidavo ir pasivaišindavo. O dar anksčiau jų visai niekas nešerdavę.
R. Skėtrio prisiminimu, yra pasitaikę šaltų, sunkių žiemų. Žvėris šerdavo ir tada, bet tai buvo vadinama papildomu šėrimu. O dabar taip šernai viliojami ateiti prie ėdžių.
Medžiotojai, norėdami prisivilioti šerną, pasistato bokštelį, o prie jo – vadinamąją šėryklą. Į ją pripila grūdų, žirnių – kas ko turi. „Aš manyčiau, kad tokį viliojimą reiktų uždrausti“, – sako R. Skėtrys. Bet jis žino, jog dabar norima sumedžioti šernų, kad neplistų maras. O kaip juos nušausi neprisiviliojęs?
Bet patyrusiam medžiotojui, atrodo, labiau gaila kiškių, o ne šernų. Juk anksčiau kiškius leisdavo šaudyti tik keturiose medžioklėse per metus. O dabar kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį jie medžiojami.
Kiškius lapės pjauna. Jų daug žūva ir papuolusių po šienavimo technika. „Zuikius į Raudonąją knygą jau įrašyti reikia – jie baigia išnykti“, – apgailestauja R. Skėtrys.
Inspektoriai tikrina
„Didelės problemos nėra“, – atsakė Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Algirdas Baikauskas, paklaustas apie įstatymu įtvirtintą būtinybę įrengti žvėrių šėryklas. Medžiotojai esą kantri publika – prisitaiko.
Dabar net geriau – pašarai nesumindomi. Bet į šėryklą jų galima pilti ne daugiau kaip 100 kilogramų.
Valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai tikrina žvėrelių šėrimo ir viliojimo vietas. Domisi, kaip medžiotojai laikosi medžioklės taisyklių pakeitimų.
Praėjusių metų pabaigoje, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, patikrinta daugiau kaip 200 tokių šėryklų. Nustatyta 13 pažeidimų. Visais atvejais pašaras žvėrims vilioti buvo pilamas tiesiai ant žemės.
Autoriaus nuotr.
ŠĖRYKLA: Kužiškis medžiotojas Rolandas Skėtrys uždengiamą šėryklą pasidarė netoli savojo medžioklės bokštelio.