Faustui Latėnui Lietuva yra paslaptis

Faus­tui La­tė­nui Lie­tu­va yra pa­slap­tis

Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tui, teat­ro ir ki­no kom­po­zi­to­riui, aka­de­mi­nės mu­zi­kos kū­rė­jui Faus­tui La­tė­nui šie me­tai – ju­bi­lie­ji­niai. Ge­gu­žės 16 die­ną jam su­kan­ka 60 me­tų. Su­si­ti­ki­me Šiau­liuo­se kom­po­zi­to­rius pri­sta­tė kny­gą apie sa­ve, pa­gro­jo pre­liu­dą iš spek­tak­lio „Vyš­nių so­das“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me F. La­tė­nas pri­sta­tė Dai­vos Ša­ba­se­vi­čie­nės ir Ra­sos Va­si­naus­kai­tės kny­gą „Mu­zi­ka kaip teat­ras. Kom­po­zi­to­rius Faus­tas La­tė­nas“. „Šiau­lių kraš­tas“ pa­tei­kia kom­po­zi­to­riaus min­čių iš su­si­ti­ki­mo.

Apie tė­viš­kę ir Tė­vy­nę

– Ką aš ga­liu pri­si­min­ti iš vai­kys­tės, se­ne­lių kai­mo, jei me­lio­ra­ci­jų lai­kais so­dy­bos iš­griau­tos. Iš ne­ma­žo kai­mo li­ku­si vie­nin­te­lė tro­ba – ma­mos tė­ve­lio. Vis­kas išar­dy­ta, iš­griau­ta, na­mai sto­vi tik at­min­ty­se.

Prie vai­kys­tės eže­rų da­bar ir priei­ti ne­be­ga­li... Ta mū­sų lais­va rin­ka ar dar kaž­kas...

Vie­na­reikš­miš­kai ga­liu pa­sa­ky­ti: vi­sa tai, kas mums iš vai­kys­tės yra iš­li­kę, ly­di vi­są gy­ve­ni­mą.

Man la­bai pa­ti­ko pa­sa­ky­mas, kad Lie­tu­va ir val­džia yra du skir­tin­gi da­ly­kai. Lie­tu­va yra tai, dėl ko mes ga­li­me ko­vo­ti ir au­ko­tis. O val­džia yra kin­ta­mas da­ly­kas. Val­džia – tai ne Lie­tu­va. Lie­tu­va – vi­si mes.

Ži­no­me, kad lie­tu­vių kal­ba įei­na į 10-ies se­niau­sių pa­sau­lio kal­bų są­ra­šą. Ji sto­vi prie heb­ra­jų kal­bos, ku­ria Se­na­sis, Nau­ja­sis Tes­ta­men­tai bu­vo ra­šo­mi.

Man Lie­tu­va yra pa­slap­tis. Kaip ji ga­lė­jo iš­si­lai­ky­ti to­kio­je sla­viš­ko­je ap­lin­ko­je? Bal­tų kal­ba, ry­šys su in­dų kal­ba, kaip mes at­si­ra­do­me ši­to­je vie­to­je? Gy­ve­na­me iš­skir­ti­nė­je že­mė­je.

Ne­sup­ran­tu, ko­dėl prieš kiek­vie­nus rin­ki­mus at­ro­do, kad par­ti­jos dirb­tų skir­tin­goms ša­lims. Opo­nen­tą rei­kia my­lė­ti. Kar­tais per jė­gą rei­kia my­lė­ti ar­ti­mą. Tai su­grįš mū­sų vai­kams, anū­kams.

Apie ge­nus ir Straz­de­lį

– Ma­no ma­ma yra Straz­dai­tė, ma­mos tė­ve­liai – Straz­dai. Ten pat, ne­to­li Mi­giš­kių kai­mo, ne­to­li An­ta­liep­tės, yra Straz­de­lio gim­ti­nė. Pa­var­dė nedaž­na ana­me kraš­te.

Tė­ve­lio ma­ma bu­vo pui­ki gies­mi­nin­kė, gie­do­da­vo baž­ny­čios cho­re. Ma­no ma­ma bu­vo la­bai poe­tiš­kos sie­los. Gal­būt ge­nai atei­na ne tik iš Straz­de­lio. Ma­mos se­ne­lis bu­vo žy­das. Gal iš ten atei­na se­no­sios Je­ru­za­lės at­gar­siai.

Be to, pa­ts kraš­tas ypa­tin­gas. Vi­siš­kai ne­to­li Du­se­tų, kur gi­miau, yra kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Gruo­džio tė­viš­kė. Iš tų vie­tų yra ir poe­tas Pau­lius Šir­vys. Ne­di­de­lia­me An­ta­liep­tės vals­čiaus lo­pi­nė­ly­je me­ni­nin­kų yra la­bai daug – jei dar pri­skai­ty­si­me ma­ne ir bro­lį. Ma­tyt, pa­ti gam­ta mus ug­do.

Apie Faus­tą

– Ma­nęs klau­sia, kas šo­vė į gal­vą ma­mai ar tė­ve­liui, kad pa­va­di­no Faus­tu. Vi­si gal­vo­ja, kad kai­me bu­vo to­kie ap­si­skai­tę, skai­tę J. V. Gė­tės „Faus­tą“. Nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vo.

Kai ma­ma dar bu­vo paaug­lė, iš lai­ki­no­sios sos­ti­nės Kau­no į gim­ti­nę pail­sė­ti va­sa­rą par­va­žiuo­da­vo poe­tas Faus­tas Kir­ša.

Įsi­vaiz­duo­ju: va­sa­ra, ru­giai plau­kia, gand­rai skrai­do ir stai­ga – ei­na žmo­gus su skry­bė­le. Ypa­tin­gas. Jaut­riai mer­gai­tei at­ro­do, kad ei­na idea­las. Poe­tas. Faus­tas Kir­ša. Už var­dą esu dė­kin­gas Faus­tui Kir­šai ir ma­mos jaut­ru­mui, o ne Gė­tei.

Faus­tas iš lo­ty­nų kal­bos iš­ver­tus reikš­tų „tei­kian­tis pa­lai­mą“, „lai­min­gas“, „pa­lai­min­tas“. Kar­tais la­biau no­rė­tų­si bū­ti iš­vers­tam iš vo­kie­čių kal­bos – „kumš­tis“. Bu­vo toks gink­las „Faust­pat­ro­ne“ – gra­na­ta, ku­rios ga­las kaip kumš­tis. Kar­tais no­ri­si trenk­ti kumš­čiu į sta­lą. De­ja, to neiš­mo­kė tė­ve­liai. Bet iš­mo­kė bū­ti kant­rų.

Apie kū­ry­bą

– Daug mi­tų pri­pa­sa­ko­ja­ma. Ir kū­rė­jai mėgs­ta apie sa­ve bū­tų ne­bū­tų da­ly­kų pa­sa­ky­ti, pa­si­ro­dy­ti iš­skir­ti­niai. Kad aš – Die­vo pa­tep­tas.

Kū­ry­ba ir sa­vi­raiš­ka yra la­bai skir­tin­gi da­ly­kai. Gra­žiai su­lanks­ty­tas po­pie­rius ir už­ra­šas, kad čia yra „Ma­no sun­kios min­tys“, nė­ra me­nas. Tai – sa­vi­raiš­ka, ku­ria vi­si ga­li­te už­sii­mi­nė­ti – na­muo­se, gė­lių dar­že­ly­je.

Jei tau Die­vo duo­ta, jei tu­ri ką pa­sa­ky­ti ir ki­tiems per­duo­ti įdo­maus ir svar­baus – tai yra kū­ry­ba. Kai su­si­ren­ka tik­ri kū­rė­jai, gin­čas bū­na ne apie tai, ku­ris svar­bes­nis, bet apie bū­si­mą me­no kū­ri­nį. Kaip mums – sce­nog­ra­fui, re­ži­sie­riui, kom­po­zi­to­riui – pa­da­ry­ti, kad re­zul­ta­tas bū­tų žmo­nėms rei­ka­lin­gas ir svar­bus.

Sa­vi­raiš­ka – bu­vo ir nė­ra. O me­no kū­ri­nys, kaip Ri­mo Tu­mi­no „Vyš­nių so­das“ su Eg­le Gab­rė­nai­te, at­si­ra­dęs 1989 me­tais, gy­vas ir toks pa­t svar­bus žiū­ro­vams.

Ne­tei­sy­bė, kai sa­ko­ma, kad ku­riu me­ną me­nui, de­du į stal­čių ir vi­siš­kai ne­si­no­ri, kad kas nors gir­dė­tų. Vi­siems no­ri­si. Tik ne vi­siems pa­vyks­ta ir ne vi­sų no­ri­si klau­sy­tis ar skai­ty­ti.

Gal at­ro­dys ir keis­ta, bet ne­su na­muo­se mu­zi­kos kū­ręs ir ra­šęs. Nei ma­no žmo­na, nei vai­kai pra­ktiš­kai nė­ra ma­tę ma­nęs prie for­te­pi­jo­no.

Anks­čiau dir­bau Lė­lių teat­re, Jau­ni­mo teat­re, da­bar Kom­po­zi­to­rių są­jun­gos rū­sy­je yra va­di­na­ma stu­di­ja. Svar­bu, kad bū­tų sta­las, kom­piu­te­ris, inst­ru­men­tas. Nuo to, kad dirb­si prie auk­si­nio sta­lo, kū­ri­niai ne­bus ge­res­ni.

Rei­kia, kad mu­zi­ka bū­tų svar­bi ir spek­tak­liui, ir klau­sy­to­jui, ir kad man pa­tik­tų. Ar ma­ne jau­di­na, jei klau­sau­si iš ša­lies, kaip žiū­ro­vas?

Sa­vo­tiš­kas dvi­ly­pu­mas. Iš vie­nos pu­sės at­ro­do, kad kiek­vie­na na­te­lė, niuan­sas bran­gus. Bet kai pa­si­klau­sai iš ša­lies, su­pran­ti, kad kaž­kas ne­la­bai ge­rai. Rei­kia mo­kė­ti įver­tin­ti sa­vo silp­ną­sias, stip­rią­sias pu­ses.

Vi­si sa­ko, „Dar ne va­ka­ras“ – P. Meš­kė­los dai­na. Dai­na – ma­no iš R. Ba­nio­nio ki­no fil­mo „Vai­kai iš Ame­ri­kos vieš­bu­čio“, tik P. Meš­kė­la su­dai­na­vo. Ar­ba – „To­li, to­li“. Džiau­giuo­si, kad jos skam­ba, rei­ka­lin­gos ir da­bar, po tiek me­tų.

Apie Sau­lių Son­dec­kį

– Tai bu­vo ma­no vy­res­nis drau­gas. Ir kaip tė­vas. Jis, bū­da­mas pa­sau­li­nio ly­gio mu­zi­ku, me­ni­nin­ku, ma­ne pa­ste­bė­jo kaip kom­po­zi­to­rių.

Kas su­si­dū­rė, ma­tė jo pa­pras­tu­mą, mei­lę žmo­gui, au­gan­čiai kar­tai, mo­ki­nu­kams. Su jo išė­ji­mu aš la­bai daug ne­te­kau. Ne­tek­tis ma­no as­me­ni­nė, bet jo ne­te­ko vi­sa Lie­tu­va. Ne tik Lie­tu­vos kul­tū­ra, bet mu­zi­ki­nė Eu­ro­pos, pa­sau­li­nė kul­tū­ra.

O kiek žmo­gui rei­kė­jo iš­kęs­ti įvai­riau­sių ne­tei­sy­bių! Tas ne­tei­sy­bes ma­tė ir per­gy­ve­no ne už­sie­ny­je, o Lie­tu­vo­je. Sa­vo kraš­te pra­na­šu ne­bū­si, bet tu­ri­me steng­tis, kad ir sa­vo kraš­te žmo­nės bū­tų my­li­mi, ver­ti­na­mi, kad sa­vo kraš­tas ne­bū­tų jiems sa­vo­tiš­kas pra­ga­ras.

S. Son­dec­kis vi­sa­da grįž­da­vo ir bū­da­vo Lie­tu­vo­je, nors pui­kiau­siai ga­lė­jo gy­ven­ti bet ku­rio­je pa­sau­lio ša­ly­je ir už­mirš­ti Lie­tu­vą, ku­rio­je kul­tū­ros val­džios žmo­nės kar­tais spjau­dė ir nie­ki­no.

Kai ne­te­ko­me, vi­si jį my­li­me, sa­ko­me, koks bu­vo di­dis žmo­gus. Gy­vus rei­kia my­lė­ti. O mi­ru­sius mes mo­ka­me my­lė­ti.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

SKIRTUMAI: „Žmo­gui yra duo­ti du pus­ru­tu­liai – vie­nas dir­ba kū­ry­bai, ki­tas – biu­rok­ra­ti­nį dar­bą. Vie­nas skai­čiuo­ja, ki­tas sva­jo­ja“, – apie sa­ve sa­kė kom­po­zi­to­rius ir Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­ta­rė­jas kul­tū­rai Faus­tas La­tė­nas.

Ie­vos SLONKS­NY­TĖS nuo­tr.

KOM­PO­ZI­TO­RIUS: Faus­tas La­tė­nas su­gro­jo pre­liu­dą iš spek­tak­lio „Vyš­nių so­das“. „Spek­tak­lis bu­vo vie­nas iš sun­kiau­sių, at­ro­dė, vis ne­ge­rai ir ne­ge­rai. Gal bu­vo taip liūd­na, kad ne­be­ži­no­jau, ką da­ry­ti, ir ga­vo­si toks pre­liu­das“, – pri­si­mi­nė kom­po­zi­to­rius.