Signatarams skauda dėl Lietuvos

Sig­na­ta­rams skau­da dėl Lie­tu­vos

Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­rai šiau­lie­čiai Do­na­tas MOR­KŪ­NAS, Al­gi­man­tas SĖ­JŪ­NAS, Min­dau­gas STAK­VI­LEV­ČIUS iš po­li­ti­nės are­nos yra pa­si­trau­kę. Bet nė­ra nu­to­lę nuo ak­tua­li­jų. „Šiau­lių kraš­tui“ jie kal­ba apie tai, kad gy­ve­na­me „kont­ras­tų Lie­tu­vo­je“, iš­gy­ve­na­me mo­ra­li­nį nuo­smu­kį. Kal­ba ir apie tai, kad tu­ri pra­bil­ti „ty­lio­ji Lie­tu­va“.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

„Po­li­ti­nę dar­bot­var­kę už­sa­ko ga­lin­gie­ji, tur­tin­gie­ji“

Ne­sa­me iš­skir­ti­niai

Do­na­tas Mor­kū­nas, pa­ts is­to­ri­kas, ly­gi­na Lie­tu­vą su ki­to­mis po­stko­mu­nis­ti­nė­mis ša­li­mis. Ma­no, jog „vil­čių du­ži­mu“ ir pro­ble­mo­mis nuo jų ne­si­ski­ria­me.

„Esa­me vi­suo­me­nė su ri­bo­tais ga­lė­ji­mais, ge­bė­ji­mais ir ne­ri­bo­tais no­rais, lū­kes­čiais – tas prieš­ta­ra­vi­mas yra vi­suo­ti­nis, – sa­ko sig­na­ta­ras. – Skai­tau bu­vu­sio Če­ki­jos pre­zi­den­to Vac­lavo Ha­ve­lo pri­si­mi­ni­mus. Če­kai dar 1996 me­tais tei­gė: „Mes ne to sie­kė­me.“ Len­kai da­bar yra su­si­prie­ši­nę, anks­čiau – veng­rai, ką kal­bė­ti apie Uk­rai­ną ar Mol­do­vą. Vil­čių duži­mo yra vi­sur. Bet ar rea­lios yra vil­tys? Tik Die­vas per sa­vai­tę pa­sau­lį su­kū­rė. Ki­tas da­ly­kas, ar taip spar­čiai ei­na­me sa­vo tiks­lų link, kaip ga­lė­tu­me?“

Tvir­ti­na, jog sa­ly­gos tam yra. Nie­ka­da ne­bu­vo­me to­kie stip­rūs – pri­klau­so­me stip­riau­siai ka­ri­nei są­jun­gai. Nie­ka­da ne­bu­vo­me ir to­kie reikš­min­gi, so­li­dūs, nes pri­klau­so­me aukš­čiau­sios ci­vi­li­za­ci­jos, tur­tin­giau­sių vals­ty­bių są­jun­gai.

D. Mor­kū­nas opo­nuo­ja nuo­mo­nei, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga to­kia pa­ti są­jun­ga, kaip ta, iš ku­rios va­da­vo­mės, kad ne­ten­ka­me da­lies su­ve­re­ni­te­to.

„Ne tau­ta yra vals­ty­bei, o vals­ty­bė yra tau­tai, – pa­brė­žia sig­na­ta­ras. – Tau­ta, ma­ny­da­ma, kad jos raiš­kai, to­bu­lė­ji­mui bus ge­riau įei­ti į są­jun­gą, ga­li ir ap­ri­bo­ti vals­ty­bės su­ve­re­ni­te­tą – tau­ta tam tu­ri tei­sę ir tai yra pa­da­ry­ta. To­dėl sa­kau, jog ne­prik­lau­so­my­bė ir tau­tos su­ve­re­ni­te­tas yra 100 pro­cen­tų įgy­ven­din­tas.“

Trys Lie­tu­vos

„Ge­ros val­džios iš­rink­ti ne­ga­li­ma, ją ga­li­ma tik pri­vers­ti bū­ti ge­ra – spau­džiant tarp­rin­ki­mi­niu lai­ko­tar­piu, rei­ka­lau­jant te­sė­ti rin­ki­mų pa­ža­dus“, – aiš­ki­na D. Mor­kū­nas

Kas da­bar val­džią spau­džia?

„Yra vi­suo­me­nė­je ga­lin­gų gru­pių ir sluoks­nių – jie tą da­ro, – at­sa­ko jis. – Val­džia juos gir­di ir jų in­te­re­sams at­sto­vau­ja. Yra ir „ty­lio­ji Lie­tu­va“ – eli­to įvar­di­ja­ma, kaip „nie­ko ne­sup­ran­tan­ti“, „ne­tei­sin­gai gal­vo­jan­ti“, „ne­tei­sin­gai bal­suo­jan­ti“, „ne­su­ge­ban­ti ge­rai gy­ven­ti“.

Įvar­di­ja, jog yra dar tre­čio­ji Lie­tu­va: „Ta, ku­ri iš ne­vil­ties ap­skri­tai iš­py­lė lauk – per 26 me­tus 600 tūks­tan­čių žmo­nių emig­ra­vo iš Lie­tu­vos“.

„To­dėl, kad yra ty­lio­ji Lie­tu­va, yra ir ta pir­mo­ji ga­lin­go­ji Lie­tu­va, ku­rią val­džia gir­di, ir tre­čio­ji – iš­va­žia­vu­sio­ji Lie­tu­va, – įsi­ti­ki­nęs D. Mor­kū­nas. – Ar daug pi­lie­čių šian­dien yra pro­fsą­jun­go­se – vos 8 pro­cen­tai, o par­ti­jo­se – vos 4 pro­cen­tai pi­lie­čių.“

Po­li­ti­kai, jo žo­džiais, tu­rė­tų są­mo­nin­gai ska­tin­ti vi­suo­me­nės ir žmo­gaus lais­vė­ji­mą, pi­lie­čio for­ma­vi­mą­si, ne­bi­jo­ti re­fe­ren­­du­mų, su­teik­ti ga­lių sa­vi­val­dai, ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms.

Bet po­li­ti­nė dar­bot­var­kė ki­taip for­muo­ja­ma.

„Pas mus ma­žiau­si at­ly­gi­ni­mai, pen­si­jos, bet da­bar aktua­liau­sia pro­ble­ma yra Dar­bo ko­dek­so li­be­ra­li­za­vi­mas, ku­ris dar keb­les­nę pa­da­rys silp­no žmo­gaus si­tua­ci­ją, – kri­ti­kuo­ja sig­na­ta­ras. – Už­sa­ko po­li­ti­nę dar­bot­var­kę ga­lin­gie­ji. Bet de­mok­ra­ti­ja yra tai, kas pa­de­da silp­nes­nie­siems ap­si­gin­ti nuo stip­res­nių­jų dik­ta­to. De­mok­ra­ti­jo­je vi­si tu­ri po vie­ną bal­są. Bet mes tu­ri­me for­ma­lią­ją de­mok­ra­ti­ją. Rea­lios – gal tik 50 pro­cen­tų.“

Lais­vės naš­ta

D. Mor­kū­nas, įsi­ti­ki­nęs, jog esa­me uni­ka­li tau­ta, su­ge­bė­jo­me pa­da­ry­ti dau­ge­liui tau­tų neį­vei­kia­mų da­ly­kų, ir da­bar tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kaip to­liau gy­ven­si­me.

Lie­tu­va, jo žo­džiais, yra dar „jau­na pa­ne­lė, mes tik au­ga­me, bet esa­me tei­sin­ga­me ke­ly­je, ge­ro­je kom­pa­ni­jo­je“.

Bet pa­brė­žia, jog lais­vė – tai ne tik tei­sė gy­ven­ti, kaip no­ri, bet ir kaip su­ge­bi.

„Kol bu­vo­me pa­verg­ti, es­mė bu­vo – tas sal­dus žo­dis lais­vė, – pri­si­me­na sig­na­ta­ras. – Kai ta­po­me lais­vi, už­gu­lė pa­rei­ga ir at­sa­ko­my­bė. Tas sal­dus žo­dis lais­vė pa­vir­to į sun­kią lais­vės naš­tą. Per il­gai ta­me eta­pe už­si­bu­vo­me. Pe­rei­ti tu­ri­me į tre­čią eta­pą, ku­rį iš­reiš­kia fra­zė – „ta sal­di lais­vės naš­ta“. Kaip sal­di naš­ta yra au­gin­ti duk­rą ar sū­nų, kur­ti sa­vo na­mus, au­gin­ti so­dą, taip sal­di naš­ta yra Tė­vy­nę kur­ti. Dar­bas, kū­ry­ba, at­sa­ko­my­bė pa­da­ro lais­vę sal­džia naš­ta.

Vi­sų pi­lie­čių ir val­džios pa­rei­ga – tą ke­lią nuei­ti kuo spar­čiau, su­kur­ti Ai­ri­ją Lie­tu­vo­je, o ne at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę ding­ti vi­sems iš Lie­tu­vos į Ai­ri­ją – ne tai yra lais­vė.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KLAU­SI­MAS: Do­na­tas Mor­kū­nas pa­brė­žia: „Lais­vę tu­ri­me, bet ar de­mok­ra­ti­jos ke­liu ei­na­me taip spar­čiai, kaip ga­lė­tu­me?“

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

NUO­MO­NĖ: Do­na­tas Mor­kū­nas sa­ko, jog ge­ros val­džios iš­rink­ti neį­ma­no­ma – ge­ra ji tik ga­li tap­ti, jei­gu nuo­lat tarp rin­ki­mų yra spau­džia­ma vyk­dy­ti pa­ža­dus.

„Prie­šų daug pri­sė­ta“

M. Stak­vi­le­vi­čius, ver­tin­da­mas šian­die­ni­nę po­li­ti­nę si­tua­ci­ją, ci­tuo­ja Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių: „Iš kur ši­tas pyk­tis ir kerš­tas, tas me­las var­dan Lie­tu­vos...“ ir dar: „Ša­lis – di­džių ke­ti­ni­mų, gar­sių dar­bų, kur vie­nas ki­tą žu­do, plė­šo dėl pa­žiū­rų, dėl tur­to, ir tur­būt di­džiau­sia gė­da – ne­tu­rė­ti prie­šo.“

„Prie­šų daug pri­sė­ta, daug jų au­gi­na­ma, – tei­gia sig­na­ta­ras. – Po­li­ti­nė­je are­no­je da­bar la­bai ge­rai su­si­ta­ria­ma, kaip su­si­ta­ria plė­ši­kai dėl gro­bio, tik kai rei­kia jį da­lin­tis – su­si­pe­ša ir ka­riau­ja.“

At­gi­mi­mo me­tais ne­prik­lau­so­my­bės ir de­mok­ra­ti­jos idė­jos už­de­gu­sios žmo­nes ir dėl to ko­vo­ta. Bet kaip vi­sa­da po re­vo­liu­ci­jų idė­jos blės­tan­čios, atei­na tie, „ku­rie dau­giau­sia šau­kė, o pa­si­li­kę val­džio­je jau žiū­ri ki­tų da­ly­kų“.

Ne­kal­ti­nąs vi­sų po­li­ti­kų. Kal­ti­nąs tuos, ku­rie „vi­są lai­ką kir­ši­ja, ieš­ko prie­šų ir be jų ne­ga­li gy­ven­ti – tarps­ta iš jų".

„Tarp Pre­zi­den­tės ir Vy­riau­sy­bė yra ne trin­tis, o puo­li­mas prieš neį­tin­kan­čias par­ti­jas ir žmo­nes, – ma­no jis. – Tam pa­si­tel­kia­mos tar­ny­bos, ku­rių vel­niai ­žino kiek su­kur­ta, ku­rios ga­li per­duo­ti ži­niask­lai­dai ne­pa­tik­rin­tus iki ga­lo duo­me­nis, ir pi­la­mas pur­vas.“

Tu­rįs vil­ties, kad ga­lų ga­le žmo­nės su­pras, jog rei­kia rink­tis ne tuos, ku­rie są­skai­tas su­ve­di­nė­ja, o kas rim­tus dar­bus dir­ba, kul­tū­rą ke­lia.

„Ne iš kar­to atei­na toks su­pra­ti­mas, ir dar ne per šiuos Sei­mo rin­ki­mus, ma­nau, pa­vyks to pa­siek­ti, bet si­tua­ci­ja tu­ri ge­rė­ti, nes ki­taip neį­ma­no­ma gy­ven­ti“, – ti­ki­na M. Stak­vi­le­vi­čius.

Ma­to ge­rų da­ly­kų, su­kur­tų per 26 me­tus: esa­me Eu­ro­pos bend­ri­jo­je, gy­ve­na­me ge­riau, tech­no­lo­gi­jos iš­vys­ty­tos, sa­vo nuo­mo­nę ga­li iš­sa­ky­ti, mi­tin­guo­ti, pi­ke­tuo­ti.

„Nors ži­nai, kad tar­ny­bos ta­vęs klau­so­si, bet į la­ge­rius gal jau ne­beiš­veš“, – iro­ni­zuo­ja.

Blo­go­ji pu­sė, jo žo­džiais, „la­bai di­de­li kont­ras­tai – tarp tų, kam gy­ve­ni­mas spar­čiai ge­rė­ja, o kam ne“. Aki­vaiz­du, jog pra­gy­ve­ni­mo ly­gio skir­tu­mai tarp tur­tin­gų­jų, ku­rių yra tik sau­ja, ir ki­tų žmo­nių yra di­džiu­liai.

„Gy­ve­na­me kont­ras­tų Lie­tu­vo­je, – ap­gai­les­tau­ja jis. – Anks­čiau žmo­nes sie­kė­me suar­tin­ti, o da­bar jie ati­to­li­na­mi vie­nas nuo ki­to. Kont­ras­tai da­ro­si vis di­des­ni ir di­des­ni, nors tu­rė­tų ma­žė­ti. Gai­la, kad yra daug su­sve­ti­mė­ji­mo, kad vis­ką go­žia rin­kos eko­no­mi­kos mo­ra­lė, tur­to sie­ki­mo mo­ra­lė.“

Ak­cen­tuo­ja, jog Lie­tu­vos at­gi­mi­mą ir ke­lią į lais­vę lė­mė pa­ma­ti­nės ver­ty­bės, stip­ri tau­tos dva­sia ir jos vie­ny­bė.

„Gin­ti ša­lį rei­kia ne tik gink­lais – žmo­nių nu­si­tei­ki­mas gin­ti sa­vo vals­ty­bę yra svar­biau­sias, – pa­brė­žia sig­na­ta­ras. – Suo­mi­ja ga­li bū­ti mums pa­vyz­dys. Ir pa­tys tu­ri­me sa­vo Są­jū­džio pa­vyz­dį – Bal­ti­jos ke­lią, Sau­sio 13-ąją. Tau­ta su­ki­lo ir ne sun­kią­ja gink­luo­te mes ne­prik­lau­so­my­bę iš­si­ko­vo­jo­me.“

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

VER­TI­NI­MAS: Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius įžvel­gia di­dė­jan­čius so­cia­li­nius, eko­no­mi­nius, kul­tū­ri­nius kont­ras­tus: „Anks­čiau sie­kė­me žmo­nes suar­tin­ti, o da­bar jie vis la­biau ati­to­li­na­mi vie­ni nuo ki­tų.“

„Mo­ra­li­nis nuo­smu­kis – di­de­lis“

Kapanojamės duobėje

A. Sė­jū­no nuo­mo­ne, iš­gy­ve­na­me mo­ra­li­nį nuo­smukį.

„Pa­sau­lio mas­tu esa­me įsi­tvir­ti­nę, są­ly­gi­nai sau­gūs, ba­do nė­ra, žmo­nės ap­si­ren­gę, bet mo­ra­li­niu po­žiū­riu esa­me įkri­tę į juo­dą duo­bę, – tvir­ti­na sig­na­ta­ras. – Sa­vi­žu­dy­bių skai­čiu­mi pir­mau­ja­me, esa­me pa­sken­dę al­ko­ho­liz­me ir ne­ži­no­me, kaip elg­tis su al­ko­ho­li­kais. Švie­ti­mo sis­te­ma kri­zi­nės būk­lės, so­cia­li­nis, ypač psi­cho­lo­gi­nis kli­ma­tas pra­stas. Re­gio­ni­nės po­li­ti­kos nė­ra – yra Vil­nius, gal dar Klai­pė­da, o ki­ta Lie­tu­va už­mirš­ta. Kai­mas iš vi­so gy­ve­na tra­giš­kai. Kai nė­ra dar­bo, lie­ka tik al­ko­ho­lis.“

Kal­ti­na val­džią, ku­ri tiek yra ati­trū­ku­si nuo žmo­nių, kad nė ne­sup­ran­ta jų si­tua­ci­jos.

„Žmo­gus su­me­tė į šu­li­nį sa­vo vai­kus, tai ką da­ro? Spren­džia steig­ti dar tar­ny­bų, – pik­ti­na­si sig­na­ta­ras. – Ne­su­vo­kia, jog be­vil­tiš­kas gy­ve­ni­mas ve­da žmo­gų prie tra­ge­di­jos. Gar­si­na, jog ma­žin­si­me mo­ky­to­jų, ma­žin­si­me po­li­ci­nin­kų ar bu­hal­te­rių. Klau­siau, o ką jiems pa­siū­ly­si­te? At­sa­kė jog „ne mū­sų rū­pes­tis“.

Kri­ti­kuo­ja, kad in­ves­ti­ci­joms į žmo­nes val­džiai pi­ni­gų vis stin­ga, bet dos­niai mi­li­jo­nai iš­švais­ty­ti eko­no­miš­kai ne­pag­rįs­tiems pro­jek­tams. „Ab­sur­diš­ku pro­jek­tu“ jis lai­ko ato­mi­nės elekt­ri­nės pro­jek­tą, ma­no, jog ne­pag­rįs­tai bran­giai kai­nuo­ja mums ir du­jų ter­mi­na­las.

„Jei­gu kri­ti­kuo­ji – tai įžvel­gia, jog esi Ru­sijos įta­ko­je, – pik­ti­na­si sig­na­ta­ras. – Ži­nau, kad apie ma­ne jau rin­ko me­džia­gą spe­cia­lio­sios tar­ny­bos. 15 kar­tų ban­džiau pa­tek­ti pas Pre­zi­den­tę į priė­mi­mą, bet ma­ne už­blo­ka­vo jos pa­ta­rė­jai. Tu­ri­me kom­pe­ten­tin­gų sa­vo eks­per­tų eko­no­mis­tų, bet jų nuo­mo­nės taip pat ne­no­ri­ma gir­dė­ti.“

Eli­tas ne­ma­to Lie­tu­vos

Sig­na­ta­ras A. Sė­jū­nas įžvel­gia, jog po­li­ti­nis eli­tas tie­siog už­si­kon­ser­vo.

„Par­ti­jų vir­šū­nė­se su­si­for­ma­vo „gru­pės drau­gų“ – ly­de­riai, jų ar­ti­mi politikai ir net gi­mi­nės, – kri­ti­kuo­ja A. Sė­jū­nas. – Pats esu kon­ser­va­to­rius, ma­tau, kas de­da­si. Per rin­ki­mų są­ra­šus vir­šū­nės pa­ten­ka į Sei­mą, tar­pu­sa­vy­je pui­kiai su­si­ta­ria. Jei­gu per­žiū­rė­si­me tuos „są­ra­ši­nius“, pa­ma­ty­si­me, jog pa­si­keis­da­mi Lie­tu­vą val­do vis tie pa­tys 30 po­li­ti­kų.“

Įsi­ti­ki­nęs, jog to­kią ydin­gą pra­kti­ką ga­li pa­keis­ti tik rin­ki­mų sis­te­mos re­for­ma.

„Nie­kur – nei į sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas, nei į Sei­mą – ne­tu­rė­tų bū­ti ren­ka­mi „sa­ra­ši­niai“, – įsi­ti­ki­nęs sig­na­ta­ras. – Kiek­vie­nas Sei­mo na­rys ir sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys tu­ri at­sto­vau­ti tam tik­ram rin­kė­jų skai­čiui, ta­da jaus at­sa­ko­my­bę. Bū­ti­na nu­sta­ty­ti, jog Sei­mo na­rys ga­li dirb­ti ne dau­giau kaip dvi ka­den­ci­jas iš ei­lės. Po to te­gu da­ro vie­nos ka­den­ci­jos per­trau­ką.“

Ti­ki­na, jog ki­taip neį­ma­no­ma tos “drau­gų gru­pės“ iš­skai­dy­ti.

„Ne­ga­li bū­ti Sei­mo na­riai am­ži­ni, – ti­ki­na A. Sė­jū­nas. – Kai sė­di Sei­me po 16–20 me­tų, deg­ra­duo­ja. To­dėl ir ne­be­ma­to visos Lie­tu­vos.“

PO­ŽIŪ­RIS: Al­gi­man­tas Sė­jū­nas įsi­ti­ki­nęs, jog rei­kia keis­ti rin­ki­mų sis­te­mą, at­si­sa­ky­ti „są­ra­ši­nių“ Sei­mo na­rių, ki­taip Lie­tu­vą ir to­liau val­dys „drau­gų gru­pės“.