Italo kelionė – su meile ir kulinarija

Ita­lo ke­lio­nė – su mei­le ir ku­li­na­ri­ja

„Con amo­re – su mei­le“, – mais­tu siū­lo mė­gau­tis Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis ita­las Co­si­mo Bar­ran­ca. Dėl mei­lės per­si­kraus­tęs gy­ven­ti į Lie­tu­vą, jis pir­miau­sia už­si­ra­šė į in­ten­sy­vius lie­tu­vių kal­bos kur­sus, pra­dė­jo vers­lą, pa­mė­go lie­tu­viš­ką vir­tu­vę ir do­mi­si Lie­tu­vos is­to­ri­ja. „To­kia ma­no in­teg­ra­ci­ja“, – šyp­so­si ita­las.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vie­to­je tei­sės – res­to­ra­nas

Co­si­mo į puo­de­lį įpi­la karš­to šo­ko­la­do, iš­purš­kia grie­ti­nė­lės ke­pu­rai­tę, už­bars­to ko­ko­so drož­lių ir šyp­sodamas iš­tie­sia ra­gau­ti.

Ita­lų vir­tu­vės ir sa­vos re­cep­tū­ros pa­tie­ka­lais Co­si­mo pre­kiau­ja Šiau­lių cent­ri­nia­me tur­gu­je.

Vit­ri­no­je – la­za­ni­ja, ma­ri­nuo­ta viš­tie­nos fi­lė, įda­ry­ta špi­na­tais, ap­vo­lio­ta aguo­no­mis, ma­ri­nuo­ta viš­tie­nos fi­lė, ap­vy­nio­ta šim­ta­la­pio teš­la. Ita­las kas­dien sten­gia­si pa­siū­ly­ti ko nors nau­jo. Šyp­so­si: ne­leng­va, nes rei­kia įdė­ti daug dar­bo, o kai­na tu­ri bū­ti įper­ka­ma. „Sten­giuo­si pa­da­ry­ti kuo ge­riau, bet šaf­ra­no ne­nau­do­ju“, – šyp­so­si.

Ita­las nie­ka­da ne­val­go pa­šil­dy­to mais­to, to­dėl ir klien­tams siū­lo pa­ruoš­tus pa­tie­ka­lus pa­tiems na­muo­se iš­si­kep­ti. „No­riu lie­tu­vius iš­mo­ky­ti mai­tin­tis svei­kiau ir ska­niau“, – paaiš­ki­na.

Co­si­mo gi­mė Pie­tų Ita­li­jo­je, Ka­lab­ri­jos re­gio­ne. Kai su­ka­ko aš­tuo­nio­li­ka, iš­vy­ko tar­nau­ti į ka­riuo­me­nę. Pa­li­kęs gim­tą­jį re­gio­ną, ke­lia­vo po ša­lį. Įs­to­jo į uni­ver­si­te­tą mo­ky­tis tei­sės.

„Bet pa­ste­bė­jau, kad man la­biau pa­tin­ka dirb­ti! Ma­no tė­vai tu­rė­jo pi­ce­ri­ją, – sa­vo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja Co­si­mo. – Ita­li­ja pie­tuo­se ir šiau­rė­je la­bai ski­ria­si – taip pat ir ku­li­na­ri­nė­mis tra­di­ci­jo­mis. Pra­dė­jau dirb­ti res­to­ra­ne.“

Nors sa­ko bu­vęs ne­blo­gas stu­den­tas, stu­di­jas me­tė – rin­ko­si tai, ką iš tie­sų no­ri da­ry­ti. Ir neap­si­ri­ko.

Pir­mo­jo­je dar­bo­vie­tė­je įga­vęs pa­tir­ties, išė­jo dirb­ti ki­tur. Pas­ku­ti­nė dar­bo vie­ta – res­to­ra­nas „An­giol D'Or“ Par­mo­je. Šio res­to­ra­no ir da­bar šiek tiek il­gi­si. Dar­bas bu­vo at­sa­kin­gas – rū­pi­no­si ir vir­tu­ve, ir klien­tų ap­tar­na­vi­mu. Pui­kiai su­ta­rė su ki­tais vi­rė­jais, kar­tu kū­rė nau­jus re­cep­tus ir juos iš­ban­dy­da­vo.

„Bu­vo la­bai įdo­mu, – šyp­so­si ita­las. – Kai nu­spren­džiau va­žiuo­ti į Lie­tu­vą, šir­dies da­lį pa­li­kau šia­me res­to­ra­ne, iki šiol su­si­skam­bi­na­me.“

Pra­dė­jo nuo kal­bos

Į Lie­tu­vą Co­si­mo at­vy­ko prieš pu­sant­rų me­tų. „Dėl mei­lės“, – šyp­so­da­ma­sis įvar­di­ja prie­žas­tį.

Su drau­ge, stu­di­ja­vu­sia pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą, su­si­pa­ži­no Ita­li­jo­je. „Pro­tin­ga, rim­ta, gra­ži“, – že­ria komp­li­men­tus.

Co­si­mo šei­mai bu­vo ne­ra­mu, kur va­žiuos jų sū­nus. Nu­si­ra­mi­no at­vy­kę ap­lan­ky­ti.

Apie Lie­tu­vą Co­si­mo šį tą ži­no­jo, nes do­mi­si is­to­ri­ja. Da­bar ži­nias gi­li­na. „Vy­tau­to lai­kų is­to­ri­ja – įspū­din­ga, pra­dė­jau skai­ty­ti – la­bai įdo­mu! Kai tu­riu lai­ko, ieš­kau in­for­ma­ci­jos apie lie­tu­vių kal­bą, ra­dau, kas pa­ra­šė pir­mą­ją lie­tu­viš­ką kny­gą. To­kia ma­no in­teg­ra­ci­ja“, – šyp­so­si.

Pir­mas įspū­dis apie Lie­tu­vą – la­bai ge­ras. Pir­mą­sias Ka­lė­das pra­lei­do Kau­ne. Su­si­pa­ži­no su kau­nie­čiais ir su­pra­to – Lie­tu­vo­je gy­ve­na pui­kūs žmo­nės.

„Vie­nas da­ly­kas – pa­skai­ty­ti apie ša­lį, ki­tas da­ly­kas – gy­ven­ti, pa­čiu­pi­nė­ti, ir pa­ma­ty­ti, kaip yra iš tik­rų­jų“, – sa­ko Co­si­mo.

Ap­si­gy­ve­nęs Šiau­liuo­se, iš pra­džių ne­ži­no­jo, ko im­tis. Ty­ri­nė­jo ap­lin­ką: ka­vi­nių yra la­bai daug, o jos – daž­nai ne­pil­nos. Ati­da­ry­ti nau­ją ka­vi­nę at­ro­dė ri­zi­kin­ga, nes in­ves­ti­ci­ja bū­tų di­de­lė.

Kar­tu su drau­ge spren­dė, nuo ko pra­dė­ti. Nu­ta­rė – pir­miau­sia rei­kia iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bos. Už­si­ra­šė uni­ver­si­te­te į in­ten­sy­vius lie­tu­vių kal­bos kur­sus.

„Lie­tu­viš­kai ne­mo­kė­jau nė žo­džio, – juo­kia­si. – Iš pra­džių ma­niau, kad neį­ma­no­ma iš­mok­ti kal­bė­ti, nes kal­ba la­bai, la­bai, la­bai su­dė­tin­ga. Kaip lo­ty­nų – daug links­niuo­čių.“

Pa­si­rin­ko tur­gų

Ku­li­na­ri­nę stu­di­ją tur­gu­je ita­las ati­da­rė gruo­džio mė­ne­sį. Jau tu­ri nuo­la­ti­nių klien­tų, ku­rie atei­na kas­dien die­nos pie­tų, ar­ba šven­tėms, sa­vait­ga­liams no­ri gar­daus tor­to.

Co­si­mo su­ma­ny­ta idė­ja – pa­leng­vin­ti gy­ve­ni­mą tiems, ku­rie ne­tu­ri lai­ko, tin­gi ar tie­siog ne­no­ri na­muo­se ga­min­ti. Ita­lui dar sun­ku pa­sa­ky­ti, ką la­biau­siai mėgs­ta šiau­lie­čiai. Daž­niau­siai no­ri pa­ra­gau­ti vis ko nors nau­jo.

Ar sun­ku bu­vo pra­dė­ti vers­lą Šiau­liuo­se? Sun­kiau­sia, pa­sak Co­si­mo, bu­vo įvyk­dy­ti Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos rei­ka­la­vi­mus, o su Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja tvar­ky­tis do­ku­men­tus se­kė­si la­bai leng­vai. Ita­li­jo­je, ma­no jis, pro­ce­dū­ra bū­tų bu­vu­si daug bran­ges­nė ir su­dė­tin­ges­nė.

„Pa­ly­gin­ti su Ita­li­ja iš biu­rok­ra­ti­nės pu­sės – čia yra ro­jus! Ne­tu­riu kuo skųs­tis, esu la­bai pa­ten­kin­tas“, – šyp­so­si vers­li­nin­kas.

Vie­tą tur­gu­je pa­si­rin­ko dėl ke­lių prie­žas­čių. Gy­ven­da­mas cent­re, at­krei­pė dė­me­sį, kad bul­va­ras gy­vas bū­na tik per šven­tes. Ki­tu lai­ku – tuš­čia. Be to, pa­tal­pų nuo­mos kai­na ir ko­ky­bė bul­va­re nea­ti­tin­ka. O pre­ky­bos cent­ruo­se ne­bu­vo vie­tos.

„Aš la­bai no­rė­jau dirb­ti! Ir su­gal­vo­jau. Jei­gu žmo­nėms pa­tiks, ką aš ga­mi­nu, ma­nau, ne­svar­bu, kur bus ta vie­ta. Pra­džia gal bus sun­ki, bet po tru­pu­tį, po tru­pu­tį... Jei pa­si­steng­siu ir ge­rai dirb­siu, gal vis­kas bus ge­rai“, – ti­ki­si Co­si­mo.

Atei­ty­je ita­las sva­jo­ja apie res­to­ra­ną. Min­tis su­ka­si, bet šiuo me­tu apie ją kal­bė­ti dar anks­ti. Pir­miau­sia rei­kia įsi­ti­kin­ti, kaip sek­sis.

„O pa­skui pra­dė­siu gal­vo­ti apie kaž­ką ypa­tin­go. Kai sa­kau „ypa­tin­go“ vi­sa­da kal­bu apie pa­tie­ka­lus, o ne apie vie­tą, kur val­gy­ti“, – šyp­so­si vy­ras.

Co­si­mo jau su­si­pa­ži­no su ki­tu „šiau­lie­čiu“ ita­lu – Al­fon­so, ku­ris bul­va­re bu­vo ati­da­ręs pi­ce­ri­ją. Su­si­ti­ko tur­gu­je.

„Iš kar­to at­pa­ži­nau, kad tai – ita­las. Sa­kau – tu Al­fon­so? Ži­no­jau, kad jis gy­ve­na Šiau­liuo­se, bet ne­bu­vau ma­tęs. Klien­tai kal­ba apie Al­fon­so, kad bu­vo ska­ni pi­ca“, – šyp­so­si Co­si­mo.

Trūks­ta tik jū­ros

„Dėl šios pa­sta­bos tur­būt ant ma­nęs vi­si su­pyks, – pa­gal­vo­jęs nu­si­šyp­so ita­las. – Lie­tu­viai be pro­ble­mų ga­li sa­lo­ne nu­si­pirk­ti mer­se­de­są, bet mais­tui – skai­čiuo­ja ir tau­po.“

Co­si­mo at­krei­pė dė­me­sį, kad Šiau­lių ka­vi­nė­se mais­tas bū­na vi­soks – ir ge­ras, ir pra­stas, bet in­ter­je­ras vi­sur gra­žus.

„Man pa­tin­ka lie­tu­viš­ka vir­tu­vė. Bet val­gyk­los ir uoš­vės ce­pe­li­nų net nė­ra ko ly­gin­ti! Uoš­vės mais­tas man – ro­dik­lis. Jei rei­kia pa­ly­gin­ti, pa­gal­vo­ju, kaip ji ga­mi­no“, – sa­ko Co­si­mo.

Po­kal­bio me­tu nuo ita­lo vei­do ne­dings­ta šyp­se­na. Ti­ki­na Lie­tu­vo­je nie­ko ne­pa­si­gen­dan­tis. Tik – tru­pu­tį jū­ros, nes Bal­ti­ja to­lo­kai nuo Šiau­lių.

„Bet dau­giau ne­tu­riu dėl ko skųs­tis, ra­dau fan­tas­tiš­ką šei­mą. Uoš­vė yra ma­no ge­riau­sias drau­gas – ir su­si­pyks­ta­me, ir vėl su­si­tai­ko­me, kar­tu dar­buo­ja­mės. Tik­rai nie­ko ne­trūks­ta“, – už­tik­ri­na.

Per pu­sant­rų me­tų į na­mus Ita­li­jo­je Co­si­mo dar ne­bu­vau grį­žęs.

„Vi­sa­da bu­vau už­siė­męs! Pir­miau­sia rei­kė­jo iš­mok­ti kal­bą, pa­skui su­gal­vo­ti, ką ir kaip da­ry­ti. Ti­kiuo­si, kad va­sa­rą va­žiuo­siu prie jū­ros“, – pa­si­da­li­ja ne­di­de­le sva­jo­ne.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SKA­NĖS­TAS: Ke­lios aki­mir­kos, ir Co­si­mo Bar­ran­ca pa­tie­kia karš­tą šo­ko­la­dą su grie­ti­nė­lės ke­pu­re.

SU­MA­NY­MAS: Co­si­mo Bar­ran­ca ga­mi­na ne­daug po­rci­jų, kad mais­tas kas­dien bū­tų švie­žias. Me­niu kin­ta kas­dien.

VIŠ­TIE­NA: Viš­tie­nos fi­lė, įda­ry­ta špi­na­tais, ap­vo­lio­ta aguo­no­mis.

PA­TIE­KA­LAS: „Viš­tie­na nar­ve­ly­je“ – viš­tie­nos fi­lė, ap­vy­nio­ta šim­ta­la­pio teš­la.

TRA­DI­CI­JA: La­za­ni­ja – tra­di­ci­nis ita­lų pa­tiek­las.

ITA­LAS: Co­si­mo Bar­ran­ca, ap­si­gy­ve­nęs Šiau­liuo­se, iš­mo­ko lie­tu­viš­kai ir pra­dė­jo vers­lą.