Krepšinio muziejaus įkūrėjas rengiasi rekordui

Krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jas ren­gia­si re­kor­dui

Krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jas, dau­giau kaip dvi de­šim­tis kny­gų, ka­len­do­rių, fo­toal­bu­mų pa­ren­gęs Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Leo­nas Ka­ra­liū­nas Va­sa­rio 16-ąją ap­do­va­no­tas vie­nu gar­bin­giau­sių ra­jo­no ap­do­va­no­ji­mų – mies­to glo­bė­jo My­ko­lo Ar­kan­ge­lo sta­tu­lė­le.

L. Ka­ra­liū­nui ka­dai­se dar­bą sos­ti­nė­je siū­lė krep­ši­nio le­gen­da Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis, bet vy­ras pa­si­rin­ko lik­ti gim­ti­nė­je.

In­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ jis pa­sa­ko­ja apie sa­vo ener­gi­jos šal­ti­nį, vai­kys­tė­je te­ni­so ra­ke­tę at­sto­ju­sią kny­gą iš bib­lio­te­kos, su­ma­ny­mus siek­ti nau­jo Lie­tu­vos re­kor­do.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Se­nos nuo­trau­kos dvel­kė is­to­ri­ja

– Va­sa­rio 16-ąją už iš­leis­tas kny­gas, nuo­pel­nus, ku­riant Krep­ši­nio mu­zie­jų, jums įteik­ta My­ko­lo Ar­kan­ge­lo sta­tu­lė­lė. Ką reiš­kia šis įver­ti­ni­mas?

– Dė­ko­ju žmo­nėms, ku­rie pa­siū­lė ma­no kan­di­da­tū­rą, ko­mi­si­jos na­riams, ku­rie ma­nė, kad esu to ver­tas, rė­mė­jams, pa­de­dan­tiems at­lik­ti vi­sus su­ma­ny­mus. Jie nu­si­pel­no pa­gar­bos.

– Sug­rįž­ki­me į praei­tį. Kas pa­ska­ti­no iš­leis­ti pir­mą kny­gą?

– 1986 me­tais ra­jo­no laik­raš­ty­je bu­vo iš­spaus­din­ta ma­no me­džia­ga apie Jo­niš­kio ra­jo­no fut­bo­lą, po me­tų – apie Jo­niš­kio krep­ši­nį. 1997-ai­siais švie­saus at­mi­ni­mo krep­ši­nio ty­ri­nė­to­jas, moks­li­nin­kas, pro­fe­so­rius Sta­nis­lo­vas Ston­kus į sa­vo pa­reng­tą lei­di­nį „Krepšinis – lietuvių gy­ve­ni­mas“ įdė­jo ir ma­no pub­li­kuo­tą is­to­ri­ją apie Jo­niš­kio krep­ši­nį. Gal tai pa­ska­ti­no pa­čiam pa­ra­šy­ti pir­mą­ją kny­gą „Ma­žos ir di­de­lės krep­ši­nio žvaigž­dės“... Šiuo me­tu ren­ku me­džia­gą 22 kny­gai.

– Kaip ki­lo idė­ja leis­ti se­nų fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mus?

– Ma­mos Onos Ka­ra­liū­nie­nės al­bu­muo­se ras­da­vau se­nų nuo­trau­kų. Jos trau­kė ne­ma­ty­tu di­zai­nu, iš­skir­ti­nu­mu, dvel­kė is­to­ri­ja. Pra­dė­jau rink­ti, su­si­ju­sias su fut­bo­lu ir krep­ši­niu. Išs­kir­ti­nės man bu­vo ras­tos 1926–1934 me­tų nuot­rau­kos apie Jo­niš­kio fut­bo­lą.

Pa­ži­no­jau fo­tog­ra­fą Kons­tan­ti­ną Ber­zi­ną. Di­de­lis jo fo­toar­chy­vas su­de­gė per gais­rą.

Dau­ge­lis žmo­nių tė­vų, se­ne­lių, pro­se­ne­lių nuo­trau­kas pa­pras­čiau­siai iš­me­ta, su­de­gi­na. Taip dings­ta mū­sų is­to­ri­ja. Pa­ma­niau: jei man įdo­mu ty­ri­nė­ti se­nas nuo­trau­kas, gal at­si­ras žmo­nių, ku­rie atei­ty­je ir­gi do­mė­sis, kaip gy­ve­no, ren­gė­si, links­mi­no­si, spor­ta­vo pro­tė­viai.

Kar­tą „Šiau­lių kraš­te“ akis už­kliu­vo už straips­nio, ku­ria­me ra­šy­ta, kad skulp­to­rius iš Šiau­lių Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis (šiuo me­tu – Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys), per­skai­tęs ma­no kny­gą „Stip­riau­si Lie­tu­vos vy­rai“, su­gal­vo­jo su­kur­ti skulp­tū­rą prieš­ka­rio ga­liū­nui be ko­jų Sta­siui No­siui, apie ku­rį ra­šiau. Tai bu­vo va­go­nų kro­vi­kas. Jam pa­sly­dus, trau­ki­nio ra­tai nu­pjo­vė ko­jas. Ta­čiau vy­ras ne­pa­lū­žo, ta­po ži­no­mu cir­ko ar­tis­tu: lau­žė pa­sa­gas, tru­pi­no kumš­čiu ak­me­nis, at­li­ko įvai­riau­sius triu­kus, rei­ka­la­vu­sius di­de­lės jė­gos ir iš­tver­mės.

Praė­ju­sią va­sa­rą Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties pe­ro­ne nu­si­fo­tog­ra­fa­vau prie ga­liū­nui su­kur­tos skulp­tū­ros. Tai – ge­riau­sias įro­dy­mas, kad su­rink­ta me­džia­ga nie­kur ne­dings­ta ir tar­nau­ja tam tik­ram laik­me­čiui pa­ži­nti.

Pla­nuo­ja ša­lies re­kor­dą

– Dar vie­na jū­sų idė­ja – už­fik­suo­ti krep­ši­nio lan­kus, įreng­tus gy­ven­to­jų kie­muo­se Jo­niš­ky­je, Ža­ga­rė­je ir ra­jo­no kai­muo­se, sie­kiant pa­ro­dy­ti, kaip vie­tos gy­ven­to­jai ger­bia ir ver­ti­na krep­ši­nį.

– Esu nu­fo­tog­ra­fa­vęs 772 krep­ši­nio len­tas bei lan­kus, pri­tvir­tin­tus prie pa­sta­tų sie­nų. Li­ko ne­daug neap­lan­ky­tų kai­mų. Ma­nau, iš vi­so bus dau­giau kaip 800 krep­ši­nio ob­jek­tų. Me­džia­gą pla­nuo­ja­me su­kel­ti į al­bu­mą, ku­ris bus pri­sta­ty­tas re­kor­dus fik­suo­jan­čiai agen­tū­rai „Fac­tum“. Iš tie­sų, ban­dy­ti siek­ti re­kor­do bu­vo tei­si­nin­ko, kraš­to­ty­ri­nin­ko Jo­no Nek­ra­šiaus, ku­rio dė­ka ma­no kny­gos pra­tur­tė­jo ver­tin­ga in­for­ma­ci­ja, idė­ja.

Ki­ta pro­jek­to da­lis – iš­leis­ti knygą-katalogą su krep­ši­nio len­tų ir ša­lies krep­ši­nio is­to­ri­ją liu­di­jan­čio­mis nuo­trau­ko­mis.

Už­fik­sa­vus Lie­tu­vos re­kor­dą, or­ga­ni­zuo­si­me krep­ši­nio šven­tes kiek­vie­no­je Jo­niš­kio ra­jo­no se­niū­ni­jo­je, ku­rio­se, ti­ki­mės, su vie­tos jau­ni­mu jė­gas iš­ban­dys ra­jo­no vers­li­nin­kai, bu­vu­sios Jo­niš­kio ra­jo­no krep­ši­nio rink­ti­nės na­riai, gar­sūs krep­ši­nin­kai, tre­ne­riai. Iš vers­li­nin­kų paau­ko­tų lė­šų se­niū­ni­jų jau­ni­mui bus nu­pirk­ta krep­ši­nio tink­liu­kų, lan­kų, ka­muo­lių.

Skelb­si­me ak­ci­ją „Ap­lenk Jo­niš­kį“, per ku­rią vi­si ša­lies mies­tai ir ra­jo­nai bus agi­tuo­ja­mi sek­ti Jo­niš­kio pa­vyz­džiu.

Di­džiau­si lai­mė­ji­mai – sta­lo te­ni­so

– Tur­būt nuo anks­ty­vos vai­kys­tės ir jau­nys­tės bu­vo­te orien­tuo­tas į spor­tą, ypač – krep­ši­nį? Ko­kie jū­sų pa­sie­ki­mai šio­je sri­ty­je?

– Kaip be­bū­tų keis­ta, dau­giau­sia lai­mė­ji­mų esu pa­sie­kęs sta­lo te­ni­se, ku­rį kar­tais žais­da­vau net še­šias va­lan­das per die­ną, ir leng­vo­jo­je at­le­ti­ko­je. Daug me­tų bu­vau Jo­niš­kio ra­jo­no sta­lo te­ni­so rink­ti­nės na­rys.1972 me­tais Ma­žei­kiuo­se, Lie­tu­vos jau­nu­čių sta­lo te­ni­so pir­me­ny­bė­se, ra­jo­nų II gru­pės var­žy­bo­se lai­mė­jau bron­zos me­da­lį. Esu pel­nęs po­rą me­da­lių ir bėg­da­mas 800 bei 1500 met­rų dis­tan­ci­jas drau­gi­jos „Ne­mu­nas“ or­ga­ni­zuo­to­se var­žy­bo­se.

Bet krep­ši­nis vi­lio­jo la­biau­siai. 15 me­tų žai­džiau Jo­niš­kio ra­jo­no krep­ši­nio ko­man­dos star­ti­nia­me pen­ke­te, bu­vau jos ka­pi­to­nas. Ma­lo­nu pri­si­min­ti, kad lan­kiau tre­ni­ruo­tes pas gar­sų jo­niš­kie­tės, 1968 me­tų Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­nės Zi­tos Ba­rei­ky­tės tre­ne­rį Er­vi­ną Žar­dec­ką. Ma­nau, kad pra­de­dant spor­to me­to­di­nin­ko dar­bu MSV, vė­liau va­do­vau­jant Jo­niš­kio ra­jo­no spor­tui, or­ga­ni­za­ci­ne pra­sme man pa­vy­ko at­gai­vin­ti ra­jo­no krep­ši­nio tra­di­ci­jas ir jas iš­plės­ti.

– Tur­būt sek­da­vo­te ir vi­sas Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų ko­vas? O už ką sirg­da­vo­te – Kau­no „Žal­gi­rį“ ar „Lie­tu­vos ry­tą“, kai su­si­tik­da­vo šios dvi eki­pos?

– Be abe­jo­nės, ti­tu­luo­čiau­sia ko­man­da Lie­tu­vo­je yra Kau­no „Žal­gi­ris“. Ta­čiau, kai Krep­ši­nio mu­zie­jaus lan­ky­to­jai ma­nęs pa­klau­sia, už ku­rią ko­man­dą ser­gu, vi­sa­da at­sa­kau – už Lie­tu­vos krep­ši­nio.

Kny­ga at­sto­jo te­ni­so ra­ke­tę

– Kaip se­kė­si moks­lai? Ar mo­ky­to­jai tu­rė­jo su ju­mis var­go?

– Mo­kiau­si vi­du­ti­niš­kai, nors pe­da­go­gai sa­ky­da­vo, kad „tu­riu gal­vą“. Gra­žiai pie­šiau, lan­kiau nuo­sta­baus pe­da­go­go Juo­zo Vai­naus­ko dai­lės bū­re­lį. Bet vis­ką nu­ga­lė­jo spor­tas. Mi­nė­tas mo­ky­to­jas 8 kla­sės bai­gi­mo ates­ta­te net su­ma­ži­no dai­lės pa­žy­mį.

Di­džiau­sią įta­ką ma­no gy­ve­ni­me, ma­tyt, pa­da­rė fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­jai Ka­zi­mie­ras Ši­diš­kis, Er­vi­nas Žar­deč­kas, Si­gi­tas Ado­ma­vi­čius, Sta­sys Ža­la­kis.

Jei rei­kė­tų mo­ky­tis iš nau­jo, la­biau kib­čiau į ang­lų kal­bą, ku­rios pri­rei­kia ve­dant eks­kur­si­jas Krep­ši­nio mu­zie­ju­je už­sie­nio sve­čiams.

– Ar tu­rė­jo­te vai­kys­tė­je ki­tų po­mė­gių be spor­to?

– Rin­kau deg­tu­kų dė­žu­čių eti­ke­tes, pa­što ženk­lus, se­no­vi­nius pi­ni­gus, la­bai daug skai­ty­da­vau. Pas­ku­ti­nis po­mė­gis – fo­tog­ra­fa­vi­mas.

Kai ku­rie bend­rak­la­siai iš vai­kų bib­lio­te­kos „pri­chva­ti­zuo­da­vo“ kny­gų, aš ke­le­tą kar­tų ir­gi „su­grie­ši­jau“. Tie­sa, sy­kį pa­slėp­ta už marš­ki­nių na­mo per­ke­lia­vu­si plo­ny­tė kny­ge­lė bu­vo pa­nau­do­ta kaip sta­lo te­ni­so ra­ke­tė. Sa­vos tik­ros tuo me­tu ne­tu­rė­jau, o kny­ge­lė la­bai ti­ko, nuo jos ge­rai at­šok­da­vo ka­muo­liu­kas. Vi­liuo­si, kad nuo­dė­mę iš­pir­kau – bib­lio­te­koms esu pa­do­va­no­jęs dau­giau kaip 100 kny­gų.

Ma­mos ge­nai

– Iš kur ju­my­se tas ener­gi­jos ka­muo­lys, tar­si sprogs­ta­ma­sis už­tai­sas?

– Ma­ma bu­vo siu­vė­ja, net 90 me­tų su­lau­ku­si dar siū­da­vo, be to – la­bai ap­si­skai­čiu­si, min­ti­nai mo­kė­jo daug žy­mių poe­tų ei­lė­raš­čių, pa­ti pa­mėg­toms ei­lėms kur­da­vo me­lo­di­jas ir dai­nuo­da­vo. Ma­tyt, tai jos ge­nai.

– Užau­go­te, su­bren­do­te ir li­ko­te Jo­niš­ky­je vi­sam gy­ve­ni­mui. Iš kur jū­sų pri­si­ri­ši­mas prie šio kraš­to?

– Jo­niš­kis – pa­ts šau­niau­sias mies­tas, čia ma­no šak­nys. 1994, 1995 me­tais pas sa­ve į Vil­nių dirb­ti kvie­tė gar­su­sis krep­ši­nin­kas Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis, ta­čiau li­kau... Tra­fa­re­ti­nė fra­zė, bet tik­ra: rei­kia my­lė­ti sa­vo kraš­tą.

Ma­no gy­ve­ni­mo tiks­las – mak­si­ma­lus. Jo­niš­kis tu­ri bū­ti vie­nas ži­no­miau­sių mies­tų ša­ly­je ir už jos ri­bų. Kai kam tai su­kels juo­ką, nea­be­jo­ju, bet esu įsi­ti­ki­nęs, kad tai rea­lu.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

EN­TU­ZIAS­TAS: Leo­nas Ka­ra­liū­nas de­monst­ruo­ja bu­vu­sio žal­gi­rie­čio G. Chiž­nia­ko 53 dy­džio spor­ti­nį ba­tą.

EKS­KUR­SI­JA: Leo­nas Ka­ra­liū­nas (ant­ras iš kai­rės) ve­da eks­kur­si­ją Krep­ši­nio mu­zie­ju­je.

SU­SI­TI­KI­MAS: Leo­no Ka­ra­liū­no kvie­ti­mu prieš po­rą me­tų Jo­niš­ky­je lan­kė­si gar­sus Ru­si­jos krep­ši­nio ko­men­ta­to­rius Vla­di­mi­ras Go­mels­kis.

PA­RO­DO­JE: Leo­nas Ka­ra­liū­nas su kraš­tie­čiu kom­po­zi­to­riu­mi Al­gi­man­tu Rau­do­ni­kiu prie sa­vo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos Sei­me.