Naujausios
Senolė gali pasakoti nesustodama
Mockaičiuose gyvenanti devyniasdešimtmetė Stefanija Gumuliauskienė dar puikiai prisimena įvairiausių istorijų, legendų, padavimų ir tikrų nutikimų. Galėtų pasakoti juos kelias valandas nesustodama.
Nors pati močiutė kuklinasi neturinti iškalbos, jos istorijos Kelmėje vykusiame pasakotojų konkurse „Žodis žodį gena“ laimėjo pirmąją vietą. O nuvykusi į respublikinį pasakotojų renginį Druskininkuose ponia Stefanija pelnė vyriausios pasakotojos titulą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Namuose, kur gyvena ponia Stefanija, apsistojusios keturios kartos. Mokytoja dirbanti S. Gumuliauskienės dukra, anūkė ir du jos vaikai – senosios Gumuliauskienės proanūkiai.
Visokiausių istorijų prisimenanti devyniasdešimtmetė porina apie savo gyvenimą. Ir šita istorija įdomumu ir sudėtingumu neatsilieka nuo tų, kurias moteris tiesiog įsiminė.
Buvo panautinė dukra. Devyniolikmetę jos mamą prigavo turtingesnis vyras, kuris nenorėjo vesti beturtės tarnaitės. Taip ir ėjo Stefanijos mama per žmones tarnaudama. Neištekėjo. Bet Stefaniją užaugino linksmą ir sveiką. Ji sako žinojusi, kas jos tėvas, jį mačiusi. Tačiau bendrauti nenorėjusi. „Juk mano mama buvo dar vaikas. Ją išdrįso palikti nėščią. Toks tai ne tėvas. Tokio neįvertinu,“ – griežtas nuostatas dėsto ponia Stefanija.
Ji užaugo Indrikavo dvare, šalia Medvėgalio kalno. Glaudėsi pas mamos tetą. Kai ji mirė, Stefanijos mamai atiteko jos trobelė.
Mokslų S. Gumuliauskienei nedaug teko ragauti. Baigė tik keturias klases. Tačiau knygas mėgo visą gyvenimą. Pamena, kaip per vieną savaitgalį ryte prarijo kelias A. Diuma knygas. Paskui kokį mėnesį knygos į rankas negalėjusi paimti. Persisotino...
Ir dabar dar su akiniais skaito. Senolės kambaryje prikrauta knygų. Skaito ir romanus, ir kelionių įspūdžius, ir knygas apie gamtą, net apie kosmosą.
Kai gyveno šalia Medvėgalio, galvoje ir susiklostė daugybė istorijų. „Anksčiau nebuvo nei televizoriaus, nei radijo. Vakarais kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, grajindavo kortom ir pasakodavo visokias istorijas apie velnius ir babaužius, apie vaiduoklius,“ – mena ponia Stefanija savo istorijų šaltinį.
Ar nebijo senolė eiti į sceną, kai paprašo tų istorijų paporinti? „O ko man bijot? – nesupranta. – Tik, kai visa didelė salė pradėjo ploti, šiek tiek išsigandau. Aš nieko nebijau. Gyvenau ir prie vokiečių, ir prie rusų, karą mačiau, miškinius savo troboj bulviene maitinom, Enkavedistai tardė, į kailį gavau, o sulaukiau devyniasdešimties metų. Negalvojau, kad taip ilgai gyvensiu. Vyras buvo penkeriais metais jaunesnis, o mirė pirmas. Jau keturiolika metų, kai našlė.
Dukros šeimoje ramu. Tik nuobodu žiemą, nes nieko negaliu dirbti. Televizorių pažiūriu. Bet ne viską suprantu. Neprigirdžiu. Jei iš lėto šneka, suprantu. O jei greičiau, žodžiai į krūvą subėga... Nerčiau, bet rankos tirpsta. Vasarą tai dar išeinu į kiemą, daržą paraviu. Kai geriu vaistus, nieko neskauda.“
Visa ponios Stefanijos vaikystė ir jaunystė prabėgo girdint tam tikros rūšies folklorą, kuris gimdavo iš žmonių fantazijos, žinojimo ar nežinojimo, keistų pajautų.
Ir pati Stefanija tikina jaunystėje mačiusi, kaip nei iš šio, nei iš to kamaroje į viršų pakilo mamos lova, o jos lova pradėjusi taip drebėti, kad patalai į šalis vos neišlakstė.
Anapusinis pasaulis tarsi gyveno šalia žmonių. Daug panašių pasakojimų Stefanija girdėjo ir jais tikėjo. Antai jauna moteris, likusi našlė kartą sulaukė pareinant savo mirusio vyro. Sustojo jis prie vaiko lopšio. Vaikas verkia, nusispardė užklotus. Moteris išsigandusi išpuolė į lauką. Po kurio laiko sugrįžo – nieko nėra. Vaikas apklostytas kuo ramiausiai miega. Durys uždarinėtos, nors buvo palikusi atviras.
Kita moteris skųsdavosi, kad naktimis ant „viškų“ kažkas bilda. Kartą užlipo, užsidegusi žvakę pažiūrėti. O ten kerčioje sėdi baltai apsirengusi moteris. Sako: „Kenčiu skaistyklos kančias."Namų šeimininkė sukalbėjo poterius, ir vaiduoklė dingo.
Tačiau linksmiausia ponios Stefanijos pasakojama istorija apie bobą ir velnią.
Ėjo moteriškė per mišką. Žiūri ant kelmo sėdi velnias ir sriūbauja. Boba paklausė: „Ko tu velnali verki?“. O tas atsakė, kad jau treji metai niekaip nepavyksta Onos ir Jono supykdyti. Gyvena sau ramiai – gražiai sutaria. Jonas dirba, viską neša į namus.
„Velnali, aš tau padėsiu, jeigu atiduosi man savo čeverykus, – pasakiusi boba. – Supykdysiu Joną su Ona per kelias valandas.“
Kaip tarė, taip padarė. Nuėjo pas Oną ir pradėjo sakyti, kad jos vyrui po barzda ant kaklo auga ilgi, negražūs plaukai. Patarė, einant miegoti pasidėti po pagalve skustuvą. Kai vyras užmigs, nuskusti tuos negražius plaukus. Ona paklausė patarimo. Iš anksto pasidėjo skustuvą po pagalve.
Tada boba nuėjo į laukus pas Joną. Sako: „Ar tu žinai, kad Ona tave ruošiasi papjauti?“ Jonas netiki. O boba sako: „Pats įsitikinsi. Ona po pagalve jau pasidėjusi britvą. Kai užmigsi, perrėš tau gerklę.“
Jonas parėjo namo. Patikrino po pagalve. Tikrai padėtas skustuvas. Greitai atsigulė ir apsimetė miegančiu. Kai vyras užknarkė, Ona paėmė skustuvą ir bandė nuskusti po barzda esančius plaukus. Vyras perpyko: „Ak tu bestija, nori mane papjauti!“
Su velniu sandėrį sudariausiai bobai to ir tereikėjo. Nubėgo pas velnią. Pasakė, kad Joną su Ona jau supykdė. Velnias išsigando, peršoko upę ir per ją permetė bobai savo čeverykus. „Tu baisesnė ir už velnią. Aš tris metus vargau – ir nesupykdžiau, o tu sugebėjai per tris valandas.“
Autorės nuotr.
PASAKOTOJA: Devyniasdešimties metų Stefanija Gumuliauskienė vaikystėje ir jaunystėje girdėtas istorijas beria kaip žirnius į sieną. Jokių atminties spragų.