Naujausios
Šiaudinis tautodailininkės amatas
Kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė paminėjo savo jubiliejų. Ta proga Kelmės kultūros centro galerijoje surengta personalinė jos darbų paroda. Joje eksponuojamos skrybėlės, šiaudelių pynėmis išpuošta vygė, Kalėdų eglutės papuošalai, vazos, suvenyrai ir kitos grožybės.
K. Lopetienės skrybėlės ir Kalėdų eglutės papuošalai sertifikuoti kaip tautinio paveldo produktai. Jos darbai pristatomi ne tik Lietuvoje, bet savo unikalumu stebina ir užsienio šalis.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šventė
Rajoną garsinančią ir per Kelmėje vykstančius Žemaičių etnomuzikavimo bei amatų kursus pynimo iš šiaudelių mokančią tautodailininkę sveikino rajono meras Vaclovas Andrulis, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Venckienė, Kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas, Jaunimo folkloro centro direktorė Nomeda Jokubauskienė, kiti darbuotojai, kolegos tautodailininkai, draugai, pažįstami, jos šeima.
Parodą ir jubiliatę pristačiusi Kultūros centro specialistė Eugenija Buivydienė šventės dalyviams pasiūlė pažiūrėti „Krašto informacijos“ sukurtą filmą „Gyvenimas mano – šiaudo daina“ apie Korneliją Lopetienę ir šiaudinį jos amatą, iš kurio, kaip pati vėliau sakė, galima visai neblogai gyventi. 1980 metais, nupynusi tūkstantį skrybėlių, tautodailininkė nusipirko „Žigulius“.
Po filmo jubiliatė graudinosi ir dėkojo savo šeimai, kad ši pakenčia namuose jos šiaudų „sąšlavyną“, dulkes, dėkojo visiems susirinkusiems ir ją palaikantiems.
Pina nuo jaunystės
Pynimu iš šiaudelių Kornelija Lopetienė susidomėjo dar jaunystėje. Mergaitė augo pas globėją. Kartą globėją paguldė į ligoninę. Kornelija nuėjo jos aplankyti. Toje pačioje palatoje pamatė senutę, sėdinčią ant lovos ir pinančią iš šiaudelių. Dvidešimtmetė susidomėjusi sekė, kaip pina jos globėjos palatos draugė. Parėjusi namo prisiskynė smilgų ir nupynė sagę. Kitą dieną nusinešė į ligoninę ir parodė pynėjai. Ši nustebo, kad jauna mergaitė taip greitai perprato pynimo gudrybes.
Tuomet ponia Kornelija sako ir pajautusi, jog su šiaudu galima susieti savo gyvenimą. Pasitelkusi savo sumanumą ir išmonę pynė įvairiausius dalykus: Kalėdų eglutės papuošalus, skrybėles, vėrė Kalėdų žvaigždes. Būdama dvidešimties ji jau atstovavo Kelmei kartu su kitais tuo metu vadinamais liaudies menininkais. 1975 metais savamokslė liaudies menininkė priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.
Vienas iš brangiausių pačiai tautodailininkei darbų – iš šiaudų pinta žemaitiška troba. Dėl šio darbo unikalumo kelmiškė įamžinta Lietuvos kino studijos dokumentiniame filme. Šis darbas jai brangus ir todėl, kad jame jauna moteris atspindėjo savo svajonę. Augdama pas svetimus žmones ji visuomet svajojo turėti savo namus. Šiuo metu iš šiaudelių pinta žemaitiška troba padovanota Kelmės krašto muziejui.
Daugelis jos darbų demonstruoti rajono, apskrities renginiuose, amatininkų mugėse. Kaip vieni iš unikaliausių pastebėti Lietuvos tūkstantmečiui surengtoje mugėje Sereikiškių parke.
K. Lopetienė žinoma tautodailininkė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kasmet ji savo amatą demonstruoja per gilias tradicijas puoselėjančias maldininkų šventes Jeruzalėje. Jos darbai Lietuvos liaudies menui atstovavo Turkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, su kuriomis bendrauja Kelmės savivaldybė.
Kelmiškės tautodailininkės pintomis šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošęs ne vienas Lietuvos meno kolektyvas. Kiek skrybėlių per visą savo gyvenimą nupynė tautodailininkė sako nė nesuskaičiuotų.
Kartais į darbą įtraukdavo ir dukras. Iš Klaipėdos pasveikinti mamos atvykusios dukros Laima ir Vita pasakojo, jog, norėdamos nusipirkti kokį daiktą, dalį pinigų turėdavo užsidirbti nupindamos iš šiaudelių taip vadinamų burbulų suvenyrams.
Pasekėjų neatsiranda
K. Lopetienė jau 28 metai savo amato moko vaikus. Ilgą laiką dirbo mokyklose.
Kiekvieną vasarą Žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų kursuose savo amato paslaptimis dalijasi su būriu kursų dalyvių.
Prieš keletą metų, nusipirkusi pastatą miesto centre įsirengė dirbtuves. Į jas pakviečia ir kursų dalyvius. Veda edukacines pamokėles šiaudiniu amatu besidomintiems mokiniams.
Tačiau pasekėjų, kurie perimtų šį amatą ir toliau jį kantriai plėtotų, neatsiranda.
Pynimas iš šiaudelių reikalauja labai daug kruopštumo kantrybės ir laiko. Tautodailininkė pati augina rugius. Juos reikia dalgiu nupjauti, stiebus išdžiovinti ir atitinkamai paruošti, kad šiaudas tiktų pynimui.
K. Lopetienė suvenyrams panaudoja ir varpas. Kartais šiaudines grožybes paįvairina džiovintomis linų galvenomis, smilgomis ar kokiomis tam tinkamomis žolėmis.
Tautodailininkės išmonė – beribė. Šiaudais ji gali išpuošti vygę, jų auksu aprengti krėslą, prabangia vaza paversti paprastą butelį.
Sumani amatininkė sugeba ne vien pinti iš šiaudelių. Ji siuva, pataiso liturginius drabužius kunigams ir vienuoliams. Net baldus moka aptraukti nauju gobelenu.
Tačiau unikaliausias jos gebėjimas kūryba iš šiaudo. Kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas prisiminė, kaip pradėjęs dirbti Kelmėje užėjo į tautodailininkės dirbtuves, tuo metu įsikūrusias kultūros centre, ir negalėjo patikėti savo akimis, jog iš šiaudo galima sukurti tokių gražių dalykų.
Autorės nuotr.
PARODA: Personalinėje tautodailininkės parodoje – unikalūs darbai iš šiaudelių.
DAINA: Tautodailininkė Kornelija Lopetienė savo gyvenimą vadina šiaudo daina.
SVEIKINIMAI: Gražaus jubiliejaus sulaukusią tautodailininkę Korneliją Lopetienę sveikino rajono meras Vaclovas Andrulis, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Venckienė. Šalia jubiliatės – renginio vedėja Kultūros centro specialistė Eugenija Buivydienė.
ŠEIMA: Mamos pasveikinti atvažiavo dukros Laima ir Vita, anūkai Nojus ir Jokūbas bei vyras Stasys.
VYGĖ: Auksiniais šiaudais galima išpuošti ir vygę.
GROŽYBĖS: Stebina tautodailininkės išmonė – iš šiaudo nupinti tiek grožybių.