Išvakarės?

Išvakarės?

Regina MUSNECKIENĖ

Šiek tiek suvėlavusi grįžtu iš darbo. Paskui mane gatve keista svirduliuojančia eisena kėblina kažkoks vyrukas, kapišonu prisidengęs veidą. Norėdama nusikratyti „uodegos“, užsuku į parduotuvę.

Nieko pirkti nereikia. Porą minučių pasidairau – ir vėl neriu į gatvę. Keistuolis su kapišonu ant galvos stovi šalia parduotuvės ir laukia. Pasidaro visai nejauku. Spūdinu į kitą gatvės pusę. Bandau sumėtyti pėdas. Vyras taip pat paspartina žingsnį. Tik kita gatvės puse. Ta, kurioje mano namai. Pustekinė perbėgu gatvę, kol iki kiemo nesuspėjo ateiti tas keistuolis, surenku durų kodą.

Laiptinėje pagaliau pasijuntu kiek saugesnė. Svarstau, ar mano „bendrakeleivis“ tikrai turėjo blogų ketinimų, ar tai tik atsitiktinis sutapimas. Bet pirmąsyk pasijutau tokia nesaugi.

Nusprendžiu kasdien nešiotis dujų balionėlį. Ypač šiuo tamsiuoju periodu. Juolab, kad tomis dienomis, kai žudė, Kelmės gatvėje buvau sutikusi ir Bekintį. Susitraukusi, svirduliuojanti vėjo perpučiama žmogysta prietemoje. Bet nuo jo dvelkė tokia baisia energija, kad apėjau kelių metrų lanku.

Paskui buvo vakaras, kai maliausi žmonių tirštybėje Kauno centre, šalia "Akropolio". Laukiau susitikti ateinančios dukros. Prieš akis šmėžavo ne tik balti, bet ir juodi, rudi, gelsvi veidai. Maišėsi lietuviški, angliški ir keiksmažodžiais „pagardinti“ rusiški žodžiai.

Mažaūgis siauraakis vyras – gal kinas, gal korėjietis ar vietnamietis – ant suolelio krašto padėjo kažkokį paketą, šalia nugertą kokakolos buteliuką. Pažiūrėjo į laikrodį. Kažkam paskambino. Privažiavo chaki spalvos šarvuotas automobilis. Jis įsėdo ir nuvažiavo.

Stovėti prie suolelio, ant kurio svetimšalis paliko paketą, pasidarė nejauku. Paėjau tolėliau. Bet pagalvojau – jeigu čia būtų paliktas sprogmuo, jau nebepadėtų dujų balionėlis.

Nemačiau karo, pokario kovų, trėmimų ir kitokių istorijos kataklizmų. Užaugau ir baigiu pasenti ramioje tik kartas nuo karto ekonominių sunkumų padraskomoje šalyje.

Kodėl tenka bijoti dabar? Nei karo, nei teroro aktų Lietuvoje dar nėra. Gal ir nebus?

Kukli, maža, bebaigianti išsivaikščioti tautelė, primenanti avelių bandą. Maitinanti Europą pigia darbo jėga. Į svetimas šalis nutekinanti savo žmonių jėgą ir protą. Ar begalime kam nors užkliūti? Mes nenusipelnėme nei teroristų išpuolių, nei karo.

Bet panašu, kad karas ir teroras jau pasodintas mūsų galvose ir veša lyg koks narkotinis augalas, nuodydamas žmonių jausmus ir protą. Vienose galvose jis išauga kaip agresija, kitose kaip nuolankumas ir baimė.

Karas lyg kurmis į žemę centimetras po centimetro įsirausia į mūsų sielas. Per žudynes propaguojančius kompiuterinius žaidimus. Per teleekranuose besiliejantį smurtą. Per asocialų muštynes, kurios virsta žinių informacija ir maitina kai kurias publicistines laidas.

Per informacinius kanalus, kuriuose vaizduojamas vis nerimstantis pasaulis su karo židiniais, krintančiais lėktuvais, bombardavimais...

Per kriminalus, kurių veikėjai šalia mūsų vaikštantys vietos nusikaltėliai. Per kasdienę konkurenciją ir kovą už būvį, kurioje dėl pergalės kartais įmanomos net pačios baisiausios priemonės.

Karas jau gyvena mumyse. Ir kiekvieno asmeninis reikalas kaip nuo jo gintis. Po Kražių žudynių Lietuvos senukai ir dieną užsirakins duris. Prisiminę numušamus lėktuvus Lietuvos žmonės mažiau skraidys į šiltuosius kraštus prasiilginti vasaros.

Eidami į gatvę žmonės nešiosis dujų balionėlius ar elektros šoko aparatėlį. Kaimo senolė, eidama miegoti, po lova pasikiš kirvį.

Nes eilinio žmogaus karas už savo gyvybę tęsiasi tik kelias akimirkas. Tuo momentu, kai kas nors pasikėsina ją atimti, šalia nebus nei policininko, nei krašto apsaugos savanorio. Tai kiekvieno asmeninė kova. Laimėsi ar pralaimėsi priklausys tik nuo tą minutę sutelktų proto ir fizinių jėgų bei asmeninės reakcijos.

Neramus pasaulis visa gerkle rėkia apie karo išvakares. Žmonės kasdien pratinami prie minties apie karą.

Ar tikrai mes, žemdirbiai, švietėjai, tarnautojai, tėvai ir motinos, į kariuomenę pašaukti vaikai gyvybėmis ir sugriautu gyvenimu turėsime sumokėti už pasaulio galingųjų godumą? Už prarastą budrumą? Už pastaruoju metu puoselėtą mirties kultūrą?