Naujausios
Spalvos
Vytautas KIRKUTIS
Šiandien beauštant sutemo. Apyaklis rudens metas. Pats laikas pamąstyti apie spalvas, kai už lango – bespalvis ruduo. Bespalvis? Vaikščiodamas prie Ventos, galėčiau surinkti visą paletę spalvų ir atspalvių. Tiesa, jos nelabai ryškios, prislopintos, niūrokos, pablukusios, tamsokos, bet vis tiek – spalvos. O jeigu dar šykštoka rudens saulė pažibina, spalvynas paryškėja, daugiau atspalvių išsiskleidžia.
Čia – apie gamtą. O apie gyvenimą? Ar ne populiariausiu tampa posakis: Lietuvoje labai daug tamsos... Visomis prasmėmis – labai įtemę ir įtamsėję. Koks geras metas niurzgliams ir pesimistams. O poetui Donaldui Kajokui gera naujoje eilėraščių knygoje: „taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis“.
Lapkritį ne tik televizorius būna spalvotas. O kur melodijų spalvos, žodžio, stiliaus, dailės sąspalviai... Tuoj dar įsižiebs visokių dirbtinių žiburių, kurie švies, mirgės, spindės, žibės, primindami, kad kiekvienas turime ne tiek pajusti, kiek nusipirkti Kalėdas.
Ką begali sustabdyti toji viena vienintelė vargana dienelė, kurią turėtume minėti rytoj, paskutinį mėnesio šeštadienį, – Pasipriešinimo pirkiniams diena. Tądien visi esame raginami visą parą nieko nepirkti ir pailsėti nuo parduotuvių ir pirktuvių. O pailsėję kibti už visokiausių pintinių ir įsijungti į Kalėdų maratoną – nuo pirmadienio pradėti prekybinį adventą.
Į niūrias lapkričio prietemas išeina „Atolankos“ su savo spalvomis, kurios slypi žodžiuose, mintyse, nuomonėse, paveiksluose, knygose, praeities toliuose. Nepretenduojame į spalvotyrą. Bet kaip nepasakysi, kad daugelis menotyrininkų, rašydami apie šiauliečio dailininko Ričardo Garbačiausko kūrybą, beveik visada mini jo paveikslų spalvas, kurios tarnauja ritmui sukurti. Profesoriaus filosofo Gintauto Mažeikio nuomone, „Ričardas jau senai suformavo savo tapybinę kalbą, kuria ryškiai išsiskiria iš kitų panašių autorių Lietuvoje ir plėtoja savitą linijų, šokio, spalvos džiaugsmo ir užuominų retoriką, kuria nusako ir meilės jausmus, flirtą bei kurtuaziją, džiaugsmą pasauliu.“
Ričardas Garbačiauskas, savęs ieškantis per emocijas, spalvas, savitą stilistiką, 2006 metais „Šiaulių kraštui“ sakė: „Man visada patinka šilti atspalviai, nors ir iš šaltų galima ištempti toookį emocinį skambesį! Neturiu vienos mylimos spalvos.“
Kas dar? Poeto Vacio Reimerio daugeliu prasmių spalvinga ir spalvota katrenų knyga „...ir jūs pasakysite...“, trumpoji proza su žodžių ir vaizdų spalvomis, spalvinga Viliaus Purono asmenybė...
Sakote: gamtoje ir gyvenime norisi baltos spalvos, kuri simbolizuoja gėrį, šviesą, gyvybę, džiaugsmą ir dar daugiau malonių dalykų. Deja, baltos spalvos iš viso nėra, ją gauname tik sudėję visas spalvas į krūvą, ji sudaryta iš visų spektro spalvų. Taip sako fizikai.
Tačiau niūrų lapkritį mes visi esame labiau metafizikai, kuriems rūpi mūsų būties, egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimai.