Talentingo žmogaus grožis

Jau ke­le­ri me­tai pa­žįs­tu Bi­ru­tę Kuic. Do­mė­jaus jos ta­py­ba. Ma­čiau ją dai­nuo­jan­čią se­no­vi­nes apei­gi­nes dai­nas „Rė­dos“ an­samb­ly­je. Klau­siau­si fi­lo­so­fi­nių įžval­gų skai­ty­to­jų klu­be, ir vis kir­bė­jo min­tis – lai­kas at­skleis­ti jos, kū­ry­bin­gos, džiu­giai spin­du­liuo­jan­čios as­me­ny­bės, ža­ve­sio pa­slap­tį.

Įsi­dė­mė­ti Bi­ru­tę leng­va – at­skir­si iš mie­los vi­di­nės šyp­se­nos, iš gy­vo, drau­gin­go žvilgs­nio, iš ma­lo­naus dvelks­mo, ku­rį pa­lie­ka pra­si­lenk­da­ma su ta­vi­mi, iš prie­te­liš­ko mos­to, ku­rį pa­siun­čia iš ki­tos gat­vės pu­sės.

Ne, tik­rai ne­te­ko nie­ka­dos jos ma­ty­ti šiurkš­čios, irz­lios, de­juo­jan­čios, pa­guo­dos ieš­kan­čios, žmo­gų der­gian­čios, sa­vo mies­tą ir mū­sų tau­tą juo­di­nan­čios. Ma­čiau smal­sio­mis, kal­ban­čio­mis ir įsi­me­nan­čio­mis aki­mis į ap­lin­ką žiū­rin­čią, ge­rus jaus­mus pa­ti­rian­čią, my­lin­čią. At­ro­do, pa­sau­lio pur­vas jos neap­taš­kė, sie­los neiš­pur­vi­no.

Ži­no­ma, jos akis te­ko ma­ty­ti ir su­drė­ku­sias daž­niau­siai nuo di­džiu­lio gro­žio – šo­kė­jų kū­no idea­laus ju­dė­ji­mo, iš­girs­to žo­džio skaid­ru­mo, mu­zi­kos gar­sų dar­nos, ban­go­mis į ją vi­są įsi­su­pan­čios. Bū­na taip gra­žu, kad žo­džių nė­ra, o ty­lo­je sklei­džia­si gro­žio pa­slap­tis.

Bi­ru­tė ap­do­va­no­ta dau­ge­liu ta­len­tų. Juos puo­se­lė­da­ma, mums skel­bia lais­vo kū­rė­jo džiu­gią (ne kan­ki­nan­čią!) bū­tį, ra­miu, po­zi­ty­viu nu­si­tei­ki­mu siū­lo ga­li­my­bę bū­ti san­tar­vė­je su sa­vi­mi ir ki­tų gy­ve­ni­mais. Ne­san­tai­ka, ka­rai pra­lai­mi, nu­ga­li kal­bė­ji­ma­sis, bend­ra­vi­mas, tai­ka! Jei kū­ry­ba dai­li­nin­kei bū­tų kan­ky­nės, prie­var­ta, be­mat iš šios veik­los pa­si­trauk­tų. To­dėl ji man yra kū­ry­bos švie­sa. O gal ji pa­ti yra kū­ry­ba? Gal kū­rė­jo gi­mi­nai­tė – se­suo dvy­nė? Me­no – kaip gro­žio - pa­slap­tis?

Pas­lap­čių – rea­lių - ji tik­rai tu­ri. Kar­tais pa­si­sle­pia lyg ne­ma­to­ma dva­sia. O kur slėp­tu­vės, iš­ryš­kė­ja kū­ry­bo­je – ei­lė­raš­čio po­sme, pa­veiks­lo de­ta­lė­je, teks­te apie bū­si­mą pa­ro­dą. Ir vis tiek tos pa­slap­ties iki ga­lo nea­ti­den­gia.

Ži­nau, kad dai­li­nin­kė mėgs­ta par­si­vež­ti vaiz­di­nės at­min­ties apie ap­lan­ky­tą ki­tą mies­tą, ša­lį. Anks­čiau fo­tog­ra­fuo­da­vo, pri­si­pirk­da­vo šūs­nis mi­ni pa­veiks­lė­lių. Da­bar jau ke­le­ri me­tai už­si­fik­suo­ja aki­mis. Akių kom­piu­te­ris pa­ts ge­riau­sias – jis už­ra­šo net jaus­mus ir min­tis ap­mąs­ty­mams, iš­va­doms. Jai gra­žu ten, kur aukš­tos vir­šu­kal­nės, smai­lūs fior­dai, bet, kaip ir Mai­ro­niui, „nu­my­lė­ta“ ša­lis vie­nin­te­lė – Lie­tu­va.

Vai­kys­tę pra­lei­du­si Pak­ra­žan­ty­je, mėgs­ta ne­di­de­les pa­ki­lu­mė­les, ne vie­ną de­šim­tį me­tų gy­ve­nu­si Šiau­liuo­se, pri­si­ri­šo prie ly­gu­mų. Lie­tu­vos gam­ta – jos gi­mi­nai­tė. „Gel­to­no­ji pie­va, labas/aš ta­vo se­suo", – svei­ki­na­si su ja. Ta „se­suo“ ją daž­nai ap­lan­ko prie mol­ber­to ir pa­lie­ka spal­vin­gus pėd­sa­kus. Žie­dai, kaip ir Bi­ru­tė, šyp­so­si, glaus­to­si, drau­gau­ja, mal­dau­ja at­si­ger­ti.

Įsi­me­na jos pa­veiks­las „Mo­te­ris – Va­sa­ra“. Tai dar žy­din­čio mo­ters bran­du­mo, bet jau pa­si­ruo­šu­sio vai­sių už­megz­ti, įas­me­ni­ni­mas. Vei­das ma­do­nos. Ryš­kus ją su­pan­tis įvaiz­dis – žie­dai, gro­žiu ap­si­su­pę, to­kie pa­žįs­ta­mi, sa­vi­ti, drau­gin­gų spal­vų, per­kel­ti į dro­bę iš lie­tu­viš­kos pie­vos, iš žie­dų dar­že­liuo­se prie na­mų. Tu­ri sva­jo­nę nu­pieš­ti bal­tą žie­dą bal­ta­me fo­ne.

Kiek­vie­na jos pa­ro­da – nau­jas įsi­žiū­rė­ji­mas, ne­ti­kė­ti po­jū­čiai, ap­mąs­ty­mai ir ta­py­bos dar­bų cik­lai. Gi­li­nuos į pa­ro­dos „Par­ke“ alie­ji­niais da­žais nu­ta­py­tas ža­lias dro­bes. Skai­tau jos min­tis, eksp­rom­tu iš­gul­dy­tas: „Par­kas yra tam tik­ra žmo­gaus oa­zė, tai jo es­mė, jo ra­my­bė, poil­sis, har­mo­ni­ja“. Dar pri­du­ria: „Par­kas – tai išė­ji­mas iš ri­bų į lais­vę, ku­ris yra gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos mo­to, va­ro­mo­ji jė­ga. Tai as­me­ny­bės atė­ji­mas iš už­da­ro, ke­tu­rių sie­nų su­spaus­to glė­bio į be­ri­bės erd­vės aukš­tį, po dan­gum, tarp so­dų, gė­lių, į ga­lin­gų me­džių drau­gi­ją. Ko­kia stip­ri vis dėl­to ener­gi­nė ver­tė par­ko jė­ga sa­vo spal­vo­mis, kva­pais, tie­siog gam­tos pa­veiks­lais!“

Kiek­vie­no­je ža­lio­je dro­bė­je vaiz­das gy­vas, be­si­kei­čian­tis, tar­si vir­pu­liuo­jan­tis, kvie­čian­tis džiaug­tis, gė­rė­tis, my­lė­ti – gra­žiai, ak­ty­viai gy­ven­ti. Bi­ru­tė lan­kė par­kus ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir sve­tur. Ji pa­si­dai­rė ir po dau­gia­bu­čių kie­mų par­ke­lius, nes mi­ni ir jų oa­zė­les, ku­rio­se ra­si kle­vą ir ber­žą, kaš­to­ną, net suo­le­lį. Trūks­ta tik bend­ra­vi­mo ir mei­lės, no­ro jas pa­da­ry­ti mie­lo­mis ir sa­vo­mis.

Pri­si­me­nu Bi­ru­tės žo­džius, įra­šy­tus vie­no­je pa­ro­dos pri­sta­ty­mo pro­gra­mo­je: „Mies­tas, ku­ria­me gy­ve­na­me, yra ta vie­ta, kur tu­ri­me bū­ti min­ti­mis, jaus­mais, dar­bais.“ Taip, ji sa­vo mies­to pa­trio­tė. O pa­ro­da „Par­ke“ šiuo me­tu yra Vil­niu­je.

Dai­li­nin­kė mėgs­ta ta­py­ti alie­ji­niais da­žais. Pa­tin­ka da­žo švy­tė­ji­mas, lyg bū­tų sau­lės spin­du­lio pa­lies­tas. „Ta­da bun­da ener­gi­ja, esi emo­ciš­kai pa­stū­mė­tas. Ta­pai ir pa­ky­li aukš­čiau sa­vęs.“ Gal to­dėl daž­nas jos ta­py­bos įvaiz­dis – ne­si­bai­gian­tys laip­tai, su­kan­tys už už­da­ros sie­nos. O ke­lią aukš­tyn kar­tu su sva­jo­ne nie­ka­da ne­vė­lu rink­tis.

Bi­ru­tė – la­bai na­tū­ra­li, at­vi­ra, sa­vo jaus­mų ne­sle­pia, ne­si­kuk­li­na, ne­si­bai­mi­na. Gir­dė­jau: „Aš di­džiuo­juo­si mū­sų kny­ga!“ Tik šie žo­džiai ne di­džia­vi­ma­sis, o nuo­šir­dus džiaugs­mas. Šį ge­rą jaus­mą su­kė­lė hu­ma­ni­ta­ri­nės stu­di­jos „Plė­vias­par­niai“ pir­mo­sios kny­gos „Bič­ko­pis“ su­tik­tu­vės. Il­gai šios kny­gos lauk­ta. Bi­ru­tė - vie­na iš de­šim­ties au­to­rių. Pa­ci­tuo­siu ke­le­tą jos kū­ri­nė­lių, pub­li­kuo­tų šio­je kny­go­je:

Liūd­na,
Kai mo­te­ris su laiš­ku
Ran­ko­se ne­si­šyp­so.

Jū­ra
Ma­no ber­niu­kui
Te­sie­kia bam­bą...
Jis ei­na į kran­tą...
Ban­ga
At­si­ve­ja ir jį bu­čiuo­ja...

Išei­nu ger­ti ug­nies...

Tul­pės no­ri išei­ti – atė­jo
Lai­kas
Mus pa­lik­ti ne­tul­pė­se...

To­kių mi­ni­ma­lis­ti­nės for­mos kū­ri­nė­lių yra ne­ma­žai. Daug do­va­no­jo drau­gams, gi­mi­nai­čiams, mo­ki­niams. Ją trau­kia trum­pa mi­nia­tiū­ros for­ma. Anks­čiau min­tį įspraus­da­vo į griež­tą – ja­po­niš­ką – hai­ku. Vė­liau nu­spren­dė pa­si­rink­ti lie­tu­viš­ką – sa­vi­tą, lais­vą mo­de­lį. Jai pa­čiai to­kia poe­zi­ja pa­tin­ka ir, sa­ky­čiau, pri­tin­ka pa­gal cha­rak­te­rį. Ir tai svar­biau­sia!

Jos džiaugs­mas plė­vias­par­nie­čių kny­ga ne­vie­na­die­nis. „Bič­ko­pis“ – šiuo me­tu po­pu­lia­rus. Au­to­rės ga­vo ir te­be­gau­na kvie­ti­mų su­si­tik­ti. Su­si­ti­ki­mai su skai­ty­to­jais Bi­ru­tei – be­si­tę­sian­tis džiaugs­mas. Jai pa­tin­ka kū­ri­niais pa­lik­ti skai­ty­to­jui bend­rys­tės ženk­lą. Juk ir ra­šė tam, kad kny­gą skai­ty­tų, kad kny­ga gy­ven­tų. Bi­ru­tei la­bai rū­pi ir skai­ty­to­jai. Pa­si­telk­da­ma kū­ry­bi­nius su­ge­bė­ji­mus, sten­gia­si juos iš­ves­ti iš ty­laus sė­dė­ji­mo į ak­ty­vią dva­sios zo­ną, su­tei­kia ga­li­my­bę iš­lais­vin­ti vaiz­duo­tę, ge­bė­ji­mą kur­ti, ug­dy­ti min­tį. Pa­si­ro­do, žmo­nės tai mėgs­ta: pie­šia, ieš­ko pa­mirš­tų žo­džių, dis­ku­tuo­ja. Ak­ty­vu­mas – di­di jė­ga, bu­di­nan­ti žmo­gaus dva­sią iš ap­snū­di­mo.

Kar­tą per mė­ne­sį su Bi­ru­te su­si­tin­kam Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos skai­ty­to­jų klu­be (mūsų15) pa­si­da­lin­ti nuo­mo­nė­mis apie mus su­do­mi­nu­sią kny­gą. Bū­na­me vi­si ją per­skai­tę. At­ro­do, tai neį­ma­no­ma, kai šiuo me­tu kny­gų taip trūks­ta. Mums la­bai pa­de­da mie­los bib­lio­te­ki­nin­kės, ypač Al­bi­na ir Van­da. Jos pui­kios or­ga­ni­za­to­rės: mums rei­kia­mos kny­gos neiš­duo­da ki­tiems skai­ty­to­jams, re­gu­liuo­ja ei­lę, skam­bi­na, pri­me­na, kvie­čia. Mus ne tik glo­bo­ja, bet ir le­pi­na. Mie­los mo­te­rys, už tai esa­me la­bai dė­kin­gi!

Bi­ru­tė – pui­ki, iš­siug­džiu­si ge­rą sko­nį skai­ty­to­ja. Kaip to pa­sie­kė? Kny­gas skai­tė nuo ma­žens. Vai­kiš­kas kny­ge­les grei­tai išau­go. Grie­bė­si de­vy­ne­riais me­tais au­ges­nio bro­lio lek­tū­ros. Pers­kai­tė ir to­kių, ku­rių ir šian­dien mo­ky­to­jai ne­re­ko­men­duo­tų, tė­vai iš ran­kų plėš­tų. Prog­ra­mi­nės – ne vi­sos pa­ti­ko: gal ne­bu­vo pri­bren­du­si jų gi­lu­mui? Tik vė­liau su­pra­to kla­si­kos am­ži­nu­mą. Daug pa­dė­jo fi­lo­so­fi­nės stu­di­jos, drą­sios, lais­vos dės­ty­to­jo Gin­tau­to Ma­žei­kio min­tys.

Ko­dėl Bi­ru­tei pri­rei­kė skai­ty­to­jų klu­bo? Jai rei­kia da­lin­tis min­ti­mis, iš­girs­ti ki­to skai­ty­to­jo po­žiū­rį, su juo dis­ku­tuo­ti. Iš­sig­ry­ni­no­me kny­gų ap­ta­ri­mo bū­dą. Ne­si­re­mia­me moks­lin­gais straips­niais, iš­sa­ko­me po­jū­čius, jaus­mus, per­lei­dę juos per sa­vo eg­zis­ten­ci­jos su­vo­ki­mą. „Skai­ty­mo ki­taip“ kryp­ti­mi mus nu­krei­pė fi­lo­so­fas Jur­gis Die­liau­tas ir šio pro­jek­to or­ga­ni­za­to­rė In­ga Liek­ma­nie­nė. Mes sten­gia­mės iš­kas­ti fi­lo­so­fi­nį klo­dą, tai­ko­me jį sa­viug­dai. Juk sa­ve ug­dy­ti sun­kiau­sia – trau­kia dai­ry­tis į ki­tą, ste­bė­ti jo klai­das („ne­mo­kė­jo gy­ven­ti“, „kaip ga­lė­jo iš­si­rink­ti to­kį?“). Žvilgs­nis į sa­ve per kny­gą pa­de­da nu­si­va­ly­ti su­terš­tą min­tį, su­šu­kuo­ti pa­si­šiau­šu­sią.

Ap­ta­ri­mo sėk­mė pri­klau­so nuo mo­de­ra­to­riaus. Juo iš­si­rin­ko­me Bi­ru­tę. Pir­miau­sia dėl kū­ry­bin­gu­mo. Taip ir lau­kiam, kaip dar­bą or­ga­ni­zuos mū­sų ve­dė­ja. Kar­tais už­ten­ka at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ku­riems ne­bu­vai pa­si­ren­gęs. O kiek bū­na džiaugs­mo, kai at­sa­ky­mą ran­di. Ap­tar­da­mi Trei­sės Še­val­je ro­ma­ną „Mer­gi­na su per­lo aus­ka­ru“, su­dė­tin­gų cha­rak­te­rių kny­gą, tu­rė­jo­me per­si­kū­ny­ti į kny­gos vei­kė­jus, aiš­kin­tis dėl sa­vo poel­gių per­so­na­žų žo­džiais. Į Os­ka­ro Vail­do, ta­len­tin­go XIX a. pa­bai­gos ra­šy­to­jo, ro­ma­ną „Do­ria­no Grė­jaus po­rtre­tas“ įsi­gi­li­no­me dar ki­taip: pa­gal sen­ten­ci­jas, įdo­mias min­tis, kar­tais pro­vo­kuo­jan­čias, dis­ku­si­joms pa­ran­kias:

Są­ži­nė – bai­lu­mas.
Kiek­vie­nas ne­pap­ras­tas daik­tas sle­pia kaž­ką tra­giš­ko.
Punk­tua­lu­mas – lai­ko va­gis.
Po­jū­tis at­sklei­džia dva­sios pa­slap­tis.
Tik­ro­ji pa­sau­lio pa­slap­tis – tai,
ką ma­to­me.
Vi­sa­pu­siš­kai iš­gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą – įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę.
Vy­rus my­li­me dėl jų ydų.
My­lė­ti – tai bū­ti kaž­kuo dau­giau nei esi.
Atė­jo to me­to ap­da­ru ap­si­ren­gu­si tik­ro­vė.
Juk ir sie­lo­je sly­pi kaž­kas gy­vu­liš­ko, ir kū­nas pa­ti­ria dva­sin­gu­mo aki­mir­kų.
Prie­šus ren­kuo­si dėl pro­to.
Dau­giau­sia nu­si­de­da­me min­ti­mis.

Iš­si­rin­ko­me Bi­ru­tę ve­dė­ja ir to­dėl, kad mo­ka su­kur­ti tai­kią, lais­vą, de­mok­ra­tiš­ką, to­le­ran­tiš­ką at­mos­fe­rą – prii­ma kiek­vie­no nuo­mo­nę, ska­ti­na dis­ku­tuo­ti, ne­pri­pa­žįs­ta ka­te­go­riš­ku­mo, ge­ba imp­ro­vi­zuo­ti.

Bi­ru­tė my­li žmo­nes. Bend­rau­ti su kiek­vie­nu jai ma­lo­nu. Mums su ja, gro­žį ku­rian­čia ir jį do­va­no­jan­čia, bū­na vi­sad ge­ra. O ge­ru­mas – taip pat gro­žis, nuo ku­rio su­drėks­ta akys. Ta­da pri­si­me­ni Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių:

Ge­ru­mas su ta­vim, žmo­gaus sū­nau,
Tik tiek ir ga­li su­spė­ti že­mėj,
Aki­mirks­niu ap­len­kęs sa­ve pa­tį!

(Iš kny­gos „Švel­nus gy­ve­ni­mo pri­si­glau­di­mas“)