Išpildytos svajonės, arba savas Paryžius

Išpildytos svajonės, arba savas Paryžius

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Romanų filologijos katedros vedėjas profesorius Vytautas Bikulčius išpildė abi mokyklines svajones – dėstyti visuotinę literatūrą ir versti knygas iš prancūzų kalbos. Gimęs Pašvitinyje (Pakruojo r.), tame pačiame name, kaip literatūros kritikas Kostas Korsakas, savas jaučiasi Prancūzijoje – šalyje, kurią pažino iš knygų. „Supratau, kad gyvenimas visą laiką keičiasi. Gyvenimas negali sustoti“, – tokią pamoką V. Bikulčiui davė Paryžius.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Aukštasis mokslas – nuvertintas

Penktadienis-antradienis – Šiauliuose, likusios dienos – Vilniuje. Toks šio pusmečio V. Bikulčiaus tvarkaraštis. Šiaulių universitete V. Bikulčius dirba 0,25 etato, lituanistams, anglistams skaito XX amžiaus visuotinės literatūros kursą.

Vilniaus universitete, kur dirba visu etatu, prancūzų filologijos studentams dėsto XX amžiaus prancūzų literatūrą, Komunikacijos fakultete būsimiems leidėjams – XX amžiaus visuotinę literatūrą.

– Ar sunku buvo pritapti Vilniuje? Akademinėje erdvėje adaptuotis sunkiau ar lengviau?

– Gal lengviau. Studentai, dėstytojai, ta pati veikla – straipsniai, paskaitos.

Privalumas Vilniuje – studentai žino, ko nori, yra labai motyvuoti. Jiems viskas įdomu, klausia. Šiauliuose – retenybė, kad studentas pats susidomėtų.

– Kaip noriai studentai renkasi humanitarinius mokslus?

– Pernai buvo atoslūgis. VU į Filologijos fakultetą buvo priimta apie 330 studentų, šiemet – 370. Šiemet mažai stojo į rusų ir lenkų kalbas. Populiariausia specialybė – anglų (76). Mano katedroje yra trys kalbos: prancūzų – 34, ispanų – 40, italų – 36 studentai.

– Ar humanitariniai mokslai turi galimybių įgauti tvirtesnes pozicijas?

– Amerikiečiai jau suprato, kad geriausi konfliktų sprendimo specialistai yra žmonės, išklausę literatūros paskaitas. Kas yra literatūra? Konfliktų sprendimo ieškojimai. Gerai paruošti literatūros specialybės žmonės gali konfliktus spręsti realiai gyvenime.

Mes atsiliekame nuo pasaulio, nes nerandame sprendimo kelių konfliktinėms situacijoms išspręsti. O konfliktų kasdien daugėja.

– Ar jaunus žmones domina literatūra? Ar studentai skaitę klasikinius kūrinius?

– Jei jaunuolis žinojo, ko nori, kur stoja, ko siekia, dažniausiai bent jau apie mokyklinę literatūrą (turiu galvoje, visuotinę) vienokią ar kitokią nuomonę yra susidaręs.

Bet man buvo šokas, kai studentas Šiaulių universitete nebuvo skaitęs knygos „Altorių šešėly“. Klausiau, kaip tu baigei mokyklą?! Universiteto jis lyg ir nebaigė. Bet įstojo.

Problema atsiranda, nes aukštoji mokykla priėmimo metu taiko tik 1 balo kartelę. VU renkantis medicinos studijas minimalus balas turi būti 7. Tokie skirtumai yra pasityčiojimas iš aukštojo mokslo. Dar blogiau – kolegijos, ten priima su 0,86 balo. Gali tik abėcėlę pažinti, vargais negalais daugybos lentelę išmokti ir turėti diplomą.

– Tai – švietimo sistemos problema. Kaip ją reikėtų spręsti?

– Turi apsispręsti ministerija, aukštosios mokyklos. Atranka turi būti. Kai kurie aukštųjų mokyklų rektoriai teigia, kad didžiulis pliusas, jog Lietuva turės daugiausiai baigusiųjų aukštąjį mokslą. Bet jeigu aukštasis mokslas taip devalvuotas, kad yra vidurinio mokslo lygio?

Kai nuvertinamas aukštasis mokslas, prasideda ir visos kitos problemos. Pavyzdžiui, Šiaulių universitetas niekaip negalėjo išspręsti plagiato problemos. Kaip jaustis studentui, kai toks dėstytojas per paskaitas kalba, kad negalima plagijuoti? Jei aukštoji mokykla negali susitvarkyti su nesąžiningais dėstytojais, vadinasi, ji yra labai silpna. Vokietijoje gynybos ministras iš karto atsistatydino, kai paaiškėjo, kad jis yra nuplagijavęs savo disertaciją.

Kelias iš aklavietės

– Metus dirbate Vilniuje. Kokios ŠU problemos išryškėjo žvelgiant iš šalies?

– Matydavau problemas ir ne iš šalies žiūrėdamas. Anais laikais Šiaulių pedagoginį institutą vadindavo „raudonu institutu“. Vadinasi, buvo tiesiog persmelktas tarybinės dvasios. Dabar matau, kad daug kur ta dvasia tebėra įsismelkusi, ją labai sunku išgyvendinti.

Kai dar buvau Senato narys, buvo svarstomas klausimas, kiek kadencijų galėtų dirbti visos pareigybės: nuo katedros vedėjo iki rektoriaus.

Siūliau Senatui balsuoti, kad visi dirbtų dvi kadencijas ir užleistų vietą naujam žmogui. Aukštoji mokykla visada turi būti priekyje, turi ateiti žmogus su naujomis idėjomis. Pats buvau prorektorius dvi kadencijas. Antros kadencijos pabaigoje jautiesi išsekęs, nebėra naujų idėjų.

Šiaulių universitete yra žmonių, kurie savo postus užima apie 20 metų. Apie naujas idėjas sunku šnekėti. Stagnacijos dvasia užprogramuota, ji kenkia universitetui.

Universitetas turi būti nuolat kintanti, besikeičianti institucija, ieškanti naujų kelių. Net stebiesi: 25 metai praėjo nuo Nepriklausomybės, bet žmonės nepasikeitė. Gal turės dvi kartos pasikeisti, kad atsirastų naujas mąstymas, jog negalima amžinai užimti posto.

VU nė vienos pareigybės negalima eiti ilgiau, nei dvi kadencijas. Iš karto matyti aukštosios mokyklos lygis.

– Kas padėtų universitetui išlikti?

– Dabar paskubomis daromos reformos, jungiami fakultetai – reikėjo tai daryti prieš 10 metų. Galbūt nuo pat to laiko, kai universitetas atsirado Šiauliuose, nebuvo numatyti strateginiai keliai.

Kai Senato posėdyje buvo balsuojama dėl perkamo „Nuklono“, tik dviese, aš ir dar vienas dėstytojas, teigėme, kad ateis laikas ir „Nuklonas“ mums kabės kaip girnapusė. Ir tas laikas atėjo.

Šiandien universitetas atsidūrė aklavietėje. Manau, vargiai ŠU išgelbės klasteris, apie kurį skelbiama. Nors norėtųsi tikėti, kad neatsitiks blogiausia. Šiauliams netekti universiteto būtų pražūtis. Jau ir dabar jaunimas yra susiradęs Vilnių, Kauną, emigraciją. Čia liktų tuštuma, kurią sunkiai kas beužpildytų. Juokaujant – nebent pabėgėliai.

– Kiek laiko liko sprendimams?

– Sakyčiau, poros metų klausimas. Bet reikia turėti galvoje, kad šiandien Lietuvoje yra labai keista tvarka. Net jei aukštojoje mokykloje neliks nė vieno dėstytojo ar studento, Švietimo ir mokslo ministerija įpareigos administraciją prižiūrėti pastatus – formaliai aukštoji mokykla lyg ir gyvuos.

Šiemet sumažėjo abiturientų: ŠU iš karto priėmė 20 procentų studentų mažiau. Abiturientų mažės iki 2022 metų.

Priklausys, kaip pavyks parduoti „Nukloną“, kitus nereikalingus pastatus. Į Edukologijos ir Socialinės gerovės ir negalės studijų, Technologijos ir gamtos mokslų fakultetų pastatus sutilps visas universitetas.

Didžiulė bėda – nebeliko specialistų. Vigmantas Butkus – Vilniuje, Gintaras Lazdynas – versle, Gintautas Mažeikis – Kaune. Specialistai per vieną dieną neatsiranda. Nesuprantu, kaip ŠU lengva ranka galėjo atsisveikinti su tais, kurie buvo ŠU veidas, buvo matomi visoje šalyje, suteikė universitetui savitumo.

Universitetui labai svarbu intelektualinė erdvė. Turi būti būrelis bendraminčių, jie konkuruodami, bendradarbiaudami gimdo idėjas, rašo straipsnius, monografijas.

Prisivilioti specialistus bus be galo sunku. Tai – didžiausia universiteto tragedija. Specialistai lemia viską. Jau nekalbant apie kartų kaitą, natūralų procesą. Atsiranda tuštuma – vakuumas, kurio jau nebeįstengiama užpildyti. Nors buvo visos galimybės, jos liko neišnaudotas.

Įgyvendintos svajonės

– Jūs studijas baigėte Vilniaus universitete, aspirantūrą – Maskvoje. Esate gimęs Pakruojo rajone, Pašvitinyje – kaip pamėgote prancūzų kalbą?

– Pašvitinyje gyvenau tik dvejus metus. Gimiau viename name su Kostu Korsaku. Taip ir supratau – tame name gimsta tik literatai (juokiasi – red. past.). Iš Pašvitinio gyvenimo nieko neprisimenu.

Laikau save pasvaliečiu: Pasvalyje pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, ją baigiau. Tais laikais niekam neleido rinktis užsienio kalbos, kokia buvo, tokios turėjai mokytis. Pasvalyje buvo prancūzų kalba. Mano laimei, ji sutapo su mano ketinimais.

Kai penktoje klasėje reikėjo pradėti mokytis užsienio kalbos, jau buvau skaitęs Viktoro Hugo „Vargdienius“. Knyga man tais laikais padarė didžiulį įspūdį.

Jau aštuntoje klasėje žinojau, kad stosiu į prancūzų kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete. Devintoje klasėje pradėjau skaityti knygas prancūziškai, netgi pradėjau versti. Mano svajonė, kai buvau vienuoliktoje klasėje, buvo baigus universitetą, dėstyti visuotinę literatūrą ir versti knygas.

Abi svajonės visiškai išsipildė. Tais laikais buvo iššūkis dėstyti visuotinę literatūrą – tuo metu Lietuvoje reikėjo gal kokių 7 dėstytojų. Esu laimingas žmogus, nes mano svajonės išsipildė.

– Kokie sėkmės komponentai turi sukristi, kad karjeros svajonės išsipildytų?

– Iš vienos pusės – beprotiškas darbas. Kai mokiausi universitete Vilniuje, neįdomiausi man buvo namai. Po paskaitų iš karto eidavau į biblioteką. Grįždavau namo tik pamiegoti.

Biblioteka man buvo vienintelė maloniausia vieta su labai didelėmis galimybėmis. Atsivėrė lobiai.

Kitas tikslas, kurį buvau užsibrėžęs, – būti pirmuoju kurse, stengtis iš paskutinių jėgų, kad tik pagal visus mokymosi rezultatus visada būčiau pirmas. Užsibrėžtas tikslas, laikui bėgant, duoda rezultatą.

Dar įdomesnis buvo aspirantūros laikotarpis (dabar būtų doktorantūros). Tais laikais visuotinės literatūros aspirantūra buvo tik tuometiniame Leningrade, Maskvoje, Tbilisyje. Pasirinkau Maskvą.

Galimybės atsivėrė dar plačiau. Galėjai surasti, ką tik panorėjai, bibliotekos buvo fantastiškos. Intelektualinis lygis buvo elitinis. Galėjai sutikti žymiausius mokslininkus, nueiti į jų paskaitas.

Gera knyga, blogas vertimas

– Nuo kokios knygos pradėjote vertėjo karjerą?

– Pirmoji išversta Fransuaza Sagan novelė buvo išspausdinta „Literatūroje ir mene“ 1979 metais. F. Sagan tuo metu buvo labai populiari. Man pavyko gauti nedidelę knygą, pagalvojau, kad Lietuvos skaitytojams gali būti įdomi.

1979 metais tuometinei leidyklai „Vaga“ pasisiūliau, ar negalėčiau versti iš prancūzų kalbos. Man davė bandomajam vertimui tekstą, berods, iš A. Morua. Patikrino ir leido versti kelias filosofines Voltero apysakas.

Dalį knygos buvo išvertęs Juozas Keliuotis. Kas anksčiau buvo neversta, leido man išversti. Taip mano vertėjo kelias prasidėjo nuo Voltero knygos „Zadigas, arba likimas“ – 1981 metais.

Dabar suskaičiuoju 15 išverstų knygų. Paskutinė – Rožer Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė. Intelektualinė biografija“. Pateikiama kūrinių analizė, yra ir gyvenimo faktų.

– Kaip kinta reikalavimai vertėjams?

– Knyga turi būti labai gerai išversta. Kai pradėjau versti „Vagoje“, patyręs redaktorius, vienas geriausių iš prancūzų kalbos vertėjų Juozas Naujokaitis pasakė: „Jeigu bent vieną prasmės klaidą padarysi knygoje, atsimink, tavęs „Vaga“ niekada neims vertėjo darbui.“ Jis man, kaip vertėjui, yra davęs daug naudingų patarimų.

Šiandien yra leidyklų, kurios, galima sakyti, atsitiktinio vertėjo tekstą netikrinusios paleidžia į leidybą. Susiduriame su didžiausiomis klaidomis, teksto, prasmės iškraipymu. Tokios knygos iš viso neturėtų patekti į knygynų lentynas.

Šiandien leidyklos stengiasi taupyti, bet nesupranta, kad taupymas vėliau atsisuka prieš jas pačias. Net ir pats geriausias vertėjas turėtų būti redaguojamas.

Gerai, kad Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kiekvienais metais įteikia antipremiją vertėjams. Parodo, kad net ir šiais laikais gali būti labai blogų vertimų. Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai. Anais laikais neleido versti, ką nori. Šiandien nėra jokių kliūčių.

– Ar dažnai knygą į šoną padedate būtent dėl prasto vertimo?

– Pasaulinę literatūrą, o ypač – prancūzų, gerai žinau. Kartais atsivertęs knygą knygyne ir paskaitęs puslapį, matau, kad vertimas šlubuoja. Tokią knygą iš karto padedu į šoną. Kartais labai apmaudu: geras autorius, gera knyga ir prastas vertimas.

– Geras vertimas yra..?

– Pirmiausia – tikslus vertimas. Tai reiškia, kad skaitydamas knygą gali įsijausti į autoriaus pasaulį taip, kaip skaitytojas, kuris skaito originalo kalba savo šalyje. Turi pajausti tas pačias emocijas. Tai yra nelengva, bet įmanoma.

– Dabar ką nors verčiate?

– Dabar su leidykla tariuosi dėl dar vienos Maxence Fermine knygos. Esu išvertęs jo tris knygas: „Juodasis smuikas“, „Opijus“, „Sniegas“.

Knygos skaitomos ne kartą

– Ne vienerius metus publikuojate populiariausių knygų dešimtukus. Kaip kilo ši mintis?

– Galiu pasigirti, kad dešimtukus pradėjau sudarinėti pirmasis Lietuvoje. 1991 metais, būdamas Prancūzijoje stažuotėje, atkreipiau dėmesį, kad žurnalai spausdina knygų dvidešimtukus.

Šiaulių knygynuose klausdavau, kiek parduota vienos ar kitos knygos. Sudėdavau bendrą skaičių, paskelbdavau populiariausių knygų mėnesio ar pusės mėnesio dešimtukus. Vėliau kilo mintis dešimtuką skelbti metų pabaigoje, kad žmonėms palengvinčiau gyvenimą.

Metų knygų dešimtukas skirtas žmonėms, kurie domisi knygomis, bet sunkiai išsirenka. Dabar atėjęs į knygyną žmogus nustemba pamatęs begalę knygų. Ne kartą knygyne patarinėjau pirkėjams, kokią knygą verta nusipirkti.

Būna, žmogus paskaito, kokia metų knyga populiariausia, bet mano dešimtuke jos neranda. Kodėl? Perkamiausios knygos neįtraukiau, nes ji nusileidžia meniniu požiūriu. Knygynų darbuotojos sako, kad ne vienas pirkėjas prašo duoti knygą iš dešimtuko.

– Kada jūs spėjate tiek perskaityti?

–- Skaitau naktimis. Kitaip nėra laiko. Daug skaitydavau ir studijų laikais. Kai esi studentas, esi jaunas, akys labai geros, mąstymas labai imlus ir greitas, skaitai labai greitai.

Studentams sakau: nedarykite pačios didžiausios gyvenime klaidos, kaip kad kai kurie žmonės sako: „Išeisiu į pensiją ir perskaitysiu visas knygas“. Vienas pažįstamas, jau pensijoje, pasakė: „Aš pusę dienos ieškau akinių, nes nebežinau, kur pasidėjau“. Ką gali perskaityti, jei pusę dienos akinių ieškai? Lėčiau skaitai, regėjimas nebe tas, mąstymas nebe tas. Ir to džiaugsmo jau mažiau.

Studentams sakau: yra knygų, kurias būtina perskaityti iki 25 metų. Jei neperskaitysite, ji vėliau nebepadarys tokio įspūdžio. O jei vėliau tą pačią knygą perskaitysite būdami 40-ies, pamatysite, kad kitomis akimis atvėrėte sau neįtikėtinus dalykus.

Iki 25 metų būtina perskaityti Stendalio „Raudona ir juoda“, Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Šie romanai – psichologiniai. Per jaunas žmogus dar negali suvokti visų gyvenimo paslapčių, kurias vėliau išsiaiškina, ir mato, kaip jos atsiskleidžia romane.

Knyga gali būti keletą kartų perskaitoma ir visą laiką joje rasi kažką naujo.

– Šiaulių kultūrinį gyvenimą praturtinote Prancūzų kalbos savaitės renginiais. Kaip sekasi skleisti prancūzišką kultūrą?

– Šiauliai pagal tradiciją nėra frankofiliškas miestas (mokyklose buvo sustiprinta anglų kalba), man norėjosi atkreipti dėmesį, kad gali būti ir prancūziškos kultūros renginių.

Nuo 2000 metų renginių būta visokių: pristatytos naujai išverstos knygos, skaityta paskaita apie šiuolaikinį romaną. Svarbiausia, pavyko atvežti Prancūzijos dailininkų, dažniausiai, grafikų, parodų. Dailininkai paskaitydavo paskaitas Menų fakulteto studentams.

Į Šiaulių dramos teatrą kviesdavau rodyti prancūzų autorių pastatytus spektaklius, kino teatruose rodyti prancūzų filmai. Viename iš restoranų būdavo galima paragauti ir prancūziškos virtuvės valgių. Norėjau aprėpti visas sritis.

Jau turiu idėjų dėl 2016 metų Prancūzų kalbos savaitės. Prisikalbinau gana įžymų dailininką, jo kūryba užimtų abu Šiaulių dailės galerijos aukštus. Tikiuosi, idėją pavyks iki galo įgyvendinti.

Prancūzų savaitė miestui suteikia įvairiapusės naudos. Atkreipiamas dėmesys, kad yra ir prancūzų kultūra. Ypač dabar, kai viską, ypač kino teatruose, stengiasi nustelbti amerikoniškoji produkcija. Norisi įnešti šiek tiek atgaivos.

Paryžiuje – viskas savo vietose

– Esate patyręs gidas po Prancūziją. Koks buvo pirmasis įspūdis, kai 1991 metais pamatėte šią šalį?

– Didžiausias šokas buvo dėl kalbos. Mes buvome mokomi klasikinės kalbos, o prancūzai kalba visai kitaip, nei skaitai Balzako, Flobero, Stendalio romanuose. Esu filologas, greitai perpratau, kur čia šuo pakastas. Paprasčiausiai Paryžiaus gatvėse žmonės kalbėjo šnekamąja, o ne klasikine kalba.

Kad ir kaip keista, Paryžiuje viskas buvo savo vietose. Mane paryžiečiai lietuviai susitikę klausė: „Kas tave labiausiai Paryžiuje nustebino?“ Sakau, niekas. Dar penktoje klasėje išmokau, kad Eifelis yra kairiajame Senos krante. Atvažiuoju – iš tikrųjų! Grand Opera – dešiniajame Senos krante. Pasižiūriu – taip!

Vietos lietuviai pasakojo, viena moteris supermarkete mėsos skyriuje apalpo, nes pamatė 50 mėsos rūšių. Sakau, aš galėčiau apalpti Lietuvoje, nes visos lentynos parduotuvėje tuščios! O kai parduotuvėse lentynos pilnos, nėra ko alpti, taip turi būti. Jie buvo nustebę, kad aš taip išsisukau. Parodžiau, kad galima normaliai reaguoti į tai, kas yra.

– Kaip pradėjote gido darbą?

– Visiškai atsitiktinai. Buvau dešimties mėnesių stažuotėje. Visas dienas sėdėdavau bibliotekoje, o šeštadieniais, sekmadieniais apžiūrinėdavau Paryžių.

Kartą paskambino pažįstamas iš Panevėžio, paprašė pagelbėti. Atsivežė trims dienoms žmonių į Paryžių, o nieko nežino, ką rodyti. Pasakiau, kad Paryžių šiek tiek pažįstu – gal kas išeis.

Pabandėme. Turistai buvo labai patenkinti. Tas pats žmogus už kokios savaitės pririnko antrą autobusą, trečią, taip ir prasidėjo...

Vėliau reikėjo domėtis ir kitais Prancūzijos regionais – daugmaž visi lankomi Lietuvos turistų.

– Ką, kaip gidas, labiausiai stengiatės perduoti turistams?

– Man rūpi ne istorinius faktus pateikti. Esu dalyvavęs ekskursijose, kai gidai skaito istorijos vadovėlį ir pasakoja tai, ką kiekvienas žmogus namie gali paskaityti.

Man svarbu atskleisti Prancūzijos dvasią, kuo gyvena žmonės, kokie ypatumai, kas būdinga, susipažinti su virtuve, vynais, sūriais... Išpasakoti tai, kas vadinama Prancūzijos civilizacija, kuo ši šalis išsiskiria, kas tik jai būdinga.

Nuvežu turistus į restoranėlius, kad paragautų prancūziškų patiekalų: varlių šlaunelių, geldučių, sraigių, austrių.

– Ar dar kas nors nustebina Prancūzijoje?

– Prancūzija – didžiausia Vakarų Europos valstybė, turinti daug regionų. Kiek daug besilankytumei, šalis vis tiek neišsemiama. Reikia daug laiko, kad galėtumei sužinoti iki smulkmeniškiausių dalykų.

– Kaip keičiasi Prancūzija?

– Keičiasi ir pati valstybė, ir tvarka. Keičiasi Paryžius. Pamenate laikus, kai tarybiniais laikais duonos parduotuvė 50 metų veikė viename pastate? Paryžiuje pirmą kartą pajutau kaitą: atvykęs po metų į miestą daug ko neberadau. Dabar tas pats vyksta ir pas mus. Supratau, kad gyvenimas visą laiką keičiasi. Gyvenimas negali sustoti.

– Dėl kokios priežasties ir tūkstantąjį kartą važiuotumėte į Paryžių?

– Paryžius man mieliausias miestas, nes yra laisvos dvasios. Niekas tavęs nemoko, niekas neauklėja. Visi žmonės elgiasi, kaip jiems atrodo geriau, visi stengiasi pabrėžti savo unikalumą. 30 milijonų turistų kiekvienais metais aplanko Paryžių. Nė vienas pasaulio miestas negali pretenduoti į tokį skaičių.

Kai prieš 20 metų prasidėjo pirmosios ekskursijos, turistai netikėjo, kad čia grįš. Sakiau, tai – anų laikų mintis. Dabar pažįstamas savaitgaliui buvo nuskridęs atsigerti kavos į Paryžių. Esu sutikęs Paryžiuje žmonių, kurie su manimi buvo ekskursijoje prieš 20 metų. Sakau: „Netikėjote, o grįžote“.

– Ar domina kitos kelionės? Esate keliautojas?

– Kiekvienas miestas turi savo veidą. Kai kas nykesnį, kaip Berlynas, ar tikrai žavingą, kaip Roma arba Viena su skrupulingu švarumu.

Bet visuomet mieliausia man Prancūzija, nes čia jaučiuosi savas. Grįžtu, kaip į savo namus.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TIKSLAS: Vytautas Bikulčius sako esąs laimingas žmogus, nes pasiekė tai, ką dar jaunystėje buvo užsibrėžęs.

Asmeninės nuotr.

EKSKURSIJA: Vytautas Bikulčius Ambuazo pilyje su turistais.

POMĖGIS: Jaukiausia vieta – tarp knygų.

VIRSMAS: Naujųjų Metų išvakarėse.

SUSITIKIMAS: Vytautas Bikulčius su buvusia Prancūzijos ambasadore Maryse'a Berniau Prancūzų kalbos savaitės metu.

Regimanto TAMOŠAIČIO nuotr.

FILOLOGAS: Vytautas Bikulčius Kristijono Donelaičio auditorijoje Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

GIDAS: Aiškinantis alyvuogių aliejaus ypatybes.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NUOMONĖ: Vytautas Bikulčius mano, kad Šiaulių universitetui kenkia stagnacijos dvasia.

GIDAS: 1996 metai Paryžiuje. Vytautas Bikulčius ekskursijas Prancūzijoje veda per du dešimtmečius.