Aktorius Gytis Ivanauskas: „Mano ego netelpa tarp dekoracijų“

Aktorius Gytis Ivanauskas: „Mano ego netelpa tarp dekoracijų“

Kiekvienas randas aktoriui, šokėjui, choreografui, režisieriui Gyčiui Ivanauskui primena vaidintą spektaklį. Paskutinį kartą jis antakį netyčia prasikirto skubėdamas į spektaklį Šiauliuose. Tarp rimtų ir komiškų vaidmenų aktorius laviruoja, kad „nenuvažiuotų stogas".

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Randai primena spektaklius

Aktorius dalyvavo renginyje Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje – susitikime su Auksinių scenos kryžių laureatais ir nominantais.

„Esu pozityvus žmogus“, – sako G. Ivanauskas, patikslinęs, jog tikroji jo specialybė aktorius-šokėjas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kursas, kurį surinko choreografė Anželika Cholina ir vaidybą dėstė Jonas Vaitkus, buvo pirmasis – kaip bandomųjų triušių.

„Jei nėra vidinio jausmo, nemanau, kad įmanoma išmokti vaidybos. Tai sakau labai subjektyviai, iš savo asmeninės pozicijos“, – mano G. Ivanauskas.

Vaidinti jis pradėjo anksti – vos įstojęs ir pasimokęs pusmetį akademijoje gavo geidžiamą paauglio Kurto vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“, kurio daugelis galėjo tik pavydėti. „Iki šiol pavydi“, – šyptelėja. Šis spektaklis teberodomas, nors jam jau šešiolika metų.

„Spektaklyje vaizduojama šeimos buitinė aplinka, daugybė rakandų, skalbimo mašinų, vonių, spintų, spintelių. Sėdžiu ant spintelės, vaidinu trylikos metų berniuką, o man buvo trisdešimt. Toks juokas paėmė, kad trisdešimtmetis diedas, užsikoręs kažkur, šneka tekstą: „Žinau, ką apie mane mama galvoja – vargšas berniukas, jis bręsta.“ Dabar jau pripratau“, – prisiminė komišką epizodą.

Aktorius svarsto, jog karjera įsibėgėjo labai greit, jis nelabai suvokė, kas vyksta. Pavydo gaidelės iš bendrakursių jautėsi, kadangi kai kurie, pasimokę ketverius ar šešerius metus, negauna tokių vaidmenų, o čia „piemenukas atėjo ir viską sugriovė“.

„Net nepagalvojau, kad reikia pasikelti, vaikščioti išdidžiam. Tiesiog labai nuoširdžiai dariau savo darbą, pilnai atsiduodavau. Todėl visai negaila, kad ant kūno kiekvienas randas man primena tam tikrą spektaklį“, – pasakojo aktorius.

Komedijos, kad neišeitų iš proto

Daugelis G. Ivanauską pažįsta iš komercinių spektaklių, televizijos projektų, nors jis kūrė daug sudėtingų, dramatiškų vaidmenų, už kuriuos buvo ne kartą nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui", yra apdovanotas Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus prizu „Fortūna“. Į tuos vaidmenis įdėjo labai daug fizinės ir psichologinės energijos.

„Jei vaidintum vien tragedijas ir dramas – labai greitai nuvažiuotų stogas. Reikėtų nuolat gyventi prie pat žemės, sunkiuose nesibaigiančiuose apmąstymuose, išgyvenimuose, tas labai vargina. Jei visą laiką užsiimtum tralialia, liktų tik paviršius. Man reikėjo balanso. Tam, kad neišeičiau iš proto, atsirado „Domino“ teatras“, – sako G. Ivanauskas.

Jo manymu, televizija praplėtė auditoriją, daugelis jį pamatė kaip šokėją. Televizija gyvenime atsirado iš savanaudiškų paskatų – norėjo pamatyti, kaip ten verda virtuvė. „Paragavau ir supratau, kad ne ten mano vieta. Aš noriu būti giliau, kur kažkas jaudina, priverčia susimąstyti“, – apibūdina užkulisius.

Komedijos teatras „Domino“ leido jam suprasti, kaip stipriai žmonėms reikia ir pramoginių dalykų. Vienu šio teatro privalumu G. Ivanauskas įvardija aktyvias gastroles po Lietuvą, kai žmonės mažuose miesteliuose turi galimybę prisiliesti bent prie šio teatro.

„Kadangi visur noriu būti geriausias, man vienodai sunku kurti tiek draminį, tiek komišką vaidmenį“, – patikina G. Ivanauskas. Pravirkdyti žiūrovą lengviau, nei prajuokinti. Lėkšta ir primityvi pjesė, per daug suprantami juokeliai nereiškia, kad vaidmens kūrimas kitoks – jėgų reikia tiek pat.

Studijavo statybos inžineriją

Baimę lipdamas į sceną G. Ivanauskas tebejaučia, per premjeras – ypač. Pavyzdžiui, G. Varno spektaklio „Ruzvelto aikštė“ pradžioje visi personažai pakilus uždangai pristatomi, po to užkulisiuose laukia savo pasirodymo eilės. „Toks jausmas, kad scenoje jau buvai, bet dar nieko nepadarei... Tąkart mano jaudulys buvo iki ašarų ir dusulio priepolių“, – prisiminė aktorius. Dabar iš to bando išaugti.

Didesnė baimė lipant į sceną atsirado su amžiumi. Būdamas devyniolikos nelabai jaudindavosi, nerdavo stačia galva. Dabar sėdi, galvoja, kaip padaryti geriau, įdomiau, kaip bendrauti su žiūrovu. „Jei aktorius visiškai nesijaudina eidamas į sceną, jam tiesiog nerūpi. Jeigu nerūpi, tada nereikia lipti į sceną“, – reziumuoja.

Nuo vaikystės visą laiką meno pasaulyje besisukantis G. Ivanauskas, baigęs mokslus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje įstojo į statybos inžineriją universitete.

„Reikėjo ir tai pabandyti, kad suprasčiau – ne ten mano vieta. Bet užtat iki šiol atsimenu, kad transponuotosios matricos transponuotoji matrica yra pati matrica“, – juokiasi aktorius.

Tris mėnesius pasimokęs, kitus tris mėnesius nebėjo į paskaitas, bet neišsibraukė iš sąrašų, kad gautų stipendiją. Vėliau, kad negrįžtų iš Vilniaus į gimtąją Ukmergę, susirado filmų iš anglų kalbos vertėjo darbą televizijoje.

Teatras yra melas

Prieš kelias savaites Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio „Didis blogis“ premjera, tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Arpado Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras darbas.

Į spektaklį 12 aktorių, tarp kurių ir G. Ivanauskas, buvo atrinkti per penkias dienas trukusią atranką, joje dalyvavo net 60–70 žmonių iš įvairiausių šalies teatrų. Spektaklyje apie karo nuojautą personažai vadina vienas kitą tikrais vardais.

Neįprastas buvo spektaklio kūrimo procesas: vasarą aktorių komanda išvyko į dešimties dienų stovyklą, suskirstyti grupelėmis aktoriai gaudavo užduotis ir eidavo improvizuoti.

Stovykloje nutiko kurioziškų dalykų. Sutemus kažkur šlaito apačioje aktorė Nelė Savičenko vaidina, kad yra pašauta. Į tą vaizdą visi žiūri iš balkono ir... nieko nemato. Tiesiog buvo per tamsu. Arba aktorius Dainius Gavenonis guodžiasi negalintis pajudėti, nes vaidina nušautą, o uodai veidą kapoja.

„Teatras yra absoliuti kūryba, apgaulė ir melas. Spektaklyje apie karą aš turiu žudyti. Įsivaizduoju, kaip užmušiau musę ir galvoju, kad tai mano geriausias draugas“, – apibūdina vaidmens kūrybinį procesą.

Spektaklyje yra scena, atsiradusi iš aktorių improvizacijų. Trise aktoriai buvo surištomis kojomis ir rankomis už nugarų, užklijuotomis burnomis. G. Ivanauskas tuomet pasijuto fiziškai absoliučiai bejėgis: šienlige sergantis aktorius suprato, kad užklijavus burną nesusitarė jokio ženklo, jei, neduok Dieve, pradėtų dusti.

Po premjeros jis vis dar su mėlyne ir praskelta galva. Tamsoje apgraibomis skubėjo išeiti, nes turėjo vykti vaidinti į kitą spektaklį Šiauliuose. „Mano ego turbūt per didelis, nes netelpa tarp dekoracijų – tiesiog užkulisiuose į jas įsimūrijau“, – rodydamas pamuštą antakį juokėsi aktorius.

Atpalaiduoja gyvūnijos pasaulis

„Norėčiau, kad žiūrovai eitų į mano spektaklius nežinodami, ko tikėtis. Vienas spektaklis su kameriniu orkestru – labai poetiškas, kitas paremtas argentinietišku tango, trečias – absoliuti drama be jokio šokio. Šokis visų pirma yra jausmas. Atėjęs arba išgyveni tai, arba ne“, – apie dešimtmetį gyvuojantį savo vardo teatrą sako G. Ivanauskas. Jame jis gali pasireikšti kaip režisierius, choreografas.

Taip susiklostė, kad dvi jo šokėjos laukiasi. „Teatras išeina dekretinių atostogų“, – kvatojasi režisierius. Surimtėjęs svarsto – teks auginti jaunąją pamainą.

Laisvasis menininkas G. Ivanauskas nepriklauso jokiam teatrui, mėgsta rinktis ir vaidinti tai, kas patinka. „Negaliu savęs prievartauti ir be meilės dirbti. Jei teatro pasaulyje žmogus sako: „Einu į darbą“, man baisiau nebūna.“ Jam patinka save provokuoti ir daryti dalykus, kurių iki šiol nebandė. Vienas tokių – choreografijos kūrimas grupės „Antis“ koncertiniam turiui.

Teatras – darbas ir laisvalaikis kartu: „Darant tai, ką myli, prakaitas ir ašaros yra kaifas“.

„Kelionės, chebra ir miegas“, – trumpai apibūdina savo laisvalaikį.

„Galiu nevalgyti, negerti ir nemiegoti tris paras, kai prispiria reikalai, premjera. Po to organizmas prašo kompensacijos. Kai galiu niekuo nesirūpinti, leidžiu sau pamiegoti ir po 14 valandų“, – sako G. Ivanauskas.

Ypatingų užsiėmimų aktorius neturi: „Neneriu vąšeliu, joga ne man – per lėta, nesu vegetaras – be mėsos negaliu gyventi, ne žaliavalgis – viskas su manimi gerai.“

Viena iš G. Ivanausko terapijų – sekmadienį neišlįsti iš chalato ir žiūrėti laidas apie gyvūnų pasaulį: „Taip gerai pravalo smegenis. Žiūri, va, zebras bėga... Po visų dramų labai gerai.“

Vytauto RUŠKIO nuotr.

TEATRAS: „Teatras yra absoliuti kūryba, apgaulė ir melas. Meistriškai apgauti žiūrovą – vienas malonumas“, – į susitikimą atėjusiems šiauliečiams sakė aktorius, šokėjas, choreografas, režisierius Gytis Ivanauskas.

DUALUMAS: Aktoriui Gyčiui Ivanauskui vienodai sunku kurti tiek draminį, tiek komišką vaidmenį, nes visur stengiasi būti geriausias.

DRAMA: „Jei vaidintum vien tragedijas ir dramas – labai greitai nuvažiuotų stogas. Jei visą laiką užsiimtum tralialia, liktų tik paviršius. Man reikėjo balanso“, – kodėl vaidina komedijos teatre paaiškino aktorius Gytis Ivanauskas.