Naujausios
„Ir jaunas meras kažkada taps senjoru“
Šiaulių senjorų draugijos pirmininkas, lietuvių kalbos mokytojas Egidijus Lapkus šį rudenį švęs 79-ąjį gimtadienį. Vadovavo trims miesto mokykloms, Dramos teatrui. Sako, jog gražiausi metai buvo jaunystės: „Pradžia geriausia, o senjorai laimingi, jeigu jaučiasi reikalingi“. Ar reikalingi?
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Bendravimas – vertybė
E. Lapkus antrus metus vadovauja Senjorų draugijai, vienijančiai inteligentijos atstovus: buvusius švietimiečius, inžinierius, kultūros, meno žmones, medikus, teisininkus, verslininkus.
Inicijavo tradiciją per mėnesį kartą visiems susitikti ir šventai jos laikosi. Kviečiasi į diskusijas žymius žmones, visuomenės veikėjus.
„Bendravimo mums trūksta daugiau, nei pinigų“, – yra sakęs, kai tik tapo draugijos pirmininku.
Tariamės susitikti Senjorų dienos proga – laiko daug neturįs, rengia draugijos renginį. Valandą galįs skirti, bet pokalbis truko ilgiau.
Galėjo būti karininkas
Daug šiauliečių gali pasakyti, kad E. Lapkus buvo „mano mokyklos direktorius“, „mano mokytojas“. Kultūros, teatralų bendruomenei jis taip pat žinomas žmogus.
Klausiu, ar yra „grynas“ šiaulietis?
„Aš esu grynas žemaitis – kilęs nuo Viekšnių, – sako žemaičiuodamas. – Keturias klases ten baigiau, po to tėvai persikėlė į Radviliškį, ten mokiausi vidurinėje. Į Šiaulius atvažiavau 1955 metais – studijuoti Pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros. Nuo to laiko – šiaulietis.“
Pasakoja, jog tik per plauką netapo karininku. Sunkiai gyveno. Tokių šeimų vaikus Radviliškio komisariatas viliojo stoti į karo akademiją: esą būsite ir žurnalistais, ir medikais.
Parašė prašymą stoti į Riazanės karinę autotransporto mokyklą, bet taip ir neįstojo.
Per atostogas išvažiavo į kaimą pas senelius. Pažįstamam miškininkui pasigyrė, kur stos, išgirdo: „Vaikeli, geriau į mišką eik šluotų rišti.“
Kitus jo draugus išvežė, bet jie greitai suprato, kur pateko. Akademijoje sutiktas lietuvis juos pamokė: „Tik sakykite „neponimaju, neznaju (nesuprantu, nežinau – lietuviškai), ir paleis“. Parvažiavo po kelių savaičių.
Po to jau rinkosi studijuoti lietuvių kalbą. Bet per stojamuosius buvo nelengva.
Ir tada reikėjo laikyti anglų kalbos egzaminą: skaityti, versti galėjo, o kalbėti angliškai nemokėjo.
„Ieškau pagalbos, – pasakoja. – Klausiu mergaičių – mano Cilė ( ji taps E. Lapkaus žmona) su drauge sėdėjo už manęs – tai tos šiaulietės sufleruoja angliškai. Draugui žemaičiui sakau: „Einam velniop, jeigu čia angliškai šneka“. Bet išlaikiau tą egzaminą, gavau net ketvertą (penkių balų vertinimo sistemoje).“
Direktorius – nuo 23 metų
Buvo ir mokyklos direktorius, ir mokytojas. Kam pats teikė prioritetą?
„Direktorium tapau, tik baigęs institutą, nieko dar nemokėdamas. Buvau 23 metų, – prisimena. – Kartu ir mokytojavau.“
Gal ir nebūtų karjeros nuo „direktoriavimo“ pradėjęs, jeigu ne vienas „leptelėjimas“.
„Žinojau, kad Cilė liks Šiauliuose, tai pats nuėjau į Švietimo skyrių: „Noriu darbo Šiauliuose, nes mano panelė čia.“ Vedėjas klausia, ar ženysitės? Jeigu taip, darbo gausiu, – pasakoja. – Su Cile dar studijuodami buvome pradėję dirbti internatinėje mokykloje. Darbą po instituto baigimo žadėjo abiem, bet man paskui atsakė.“
Mat „leptelėjęs“ vienai motinai, kuri į priėmimo komisiją buvo atėjusi dėl penkių savo vaikų, visų skirtingomis pavardėmis: „Tai vaikus tik gimdysite ir valstybei atiduosite?“. Po to ir nebepriėmė dirbti.
„Bet, pasirodo, toje komisijoje buvo ir Švietimo skyriaus vedėjas, ir, matyt, mane įsiminė, – šypsosi E. Lapkus. – Todėl, kai atėjau ieškoti darbo, pasiūlė dirbti tą rudenį atidaromos naujos vakarinės mokyklos direktoriumi“.
Svarsto, gal ne prastas direktorius buvo. Kai po poros metų buvo skiriamas 9-tos vidurinės mokyklos (dabar Ragainės progimnazija) direktoriumi, mokiniai buvo atėję į Švietimo skyrių protestuoti. „Kaip drįsta atimti iš jų mokytoją ir direktorių“.
Direktorius ir statybininkas
Prie E. Lapkaus 9-toje vidurinėje pradėta dėstyti sustiprinta matematika. Mokykla garsėjo ne tik matematikais – liaudies šokių kolektyvu, choru. Su tais kolektyvais tuomet dirbo šviesaus atminimo, žymūs šalyje meno vadovai – choreografas J. Giniotis, chorvedys J. Žitkevičius.
Kai prieš kelerius metus ėmėsi inicijuoti su dabartine mokyklos direktore 50-mečio minėjimą, sulaukė garsių savo buvusių mokinių – ekspremjero Adolfo Šleževičiaus, kompozitoriaus Remigijaus Šileikos. Dabartinis ūkio ministras Evaldas Gustas – taip pat šios mokyklos auklėtinis.
E. Lapkus prisimena, jog pavyko suburti gerą kolektyvą. Bet pats nebegalėjo dirbti – nuolat valdžiai buvo skundžiamas savo pavaduotojos. Ji jautėsi nepajudinama, nes vyras buvo saugumietis.
Kai pradėjo garsintis, jog išeis pats, jeigu „ jos neatsiimsite“, sulaukė skambučio – važiuok dirbti į Vilnių. Tada jau ir Šiauliai nenorėjo paleisti.
Pasiūlė vadovauti naujai statomai mokyklai – 11 vidurinei (dabar "Rasos" progimnazija). Sutiko, nors mokyklą dar reikėjo baigti statyti.
Tik iškėlė sąlygą, jog pats susirinks mokytojų kolektyvą. Ir vėl ieškojo mokyklai krypties – pradėtos vesti pramoginių šokių pamokos.
Prisimena, jog ne kartą jam buvo tekę dirbti direktoriumi „statybininku“.
Miesto valdžios prikalbintas dirbti Šiaulių dramos teatro direktoriumi, taip pat nuo remonto turėjo pradėti. Teatro ūkį tvarkė dešimtmetį, dirbo su vyr. režisieriais Aurelija Ragauskaite, Sauliumi Varnu, Gyčiu Padegimu.
Dabar mano, jog ne į „savo sritį“ buvo pakliuvęs. Bet iki šiol teatralai jį kviečia į visas premjeras.
Juokiasi prisiminęs, jog direktoriavimo karjeroje buvo net „Nuklono“ kultūros namai ir jų statyba. Metus iškentė ir grįžo atgal į mokyklą. Iš pradžių dar kurį laiką direktoriauti, o vėliau tik dėstyti lietuvių kalbos – Stasio Šalkauskio gimnazijoje.
Mokytojas turi būti reiklus
– Baigėte karjerą būdamas mokytoju?
– Taip. Bet man visada patiko mokytojauti. Lietuvių kalba yra sunki, mokytis nelengva. Mano nuostata buvo „vaidinti“ rūstų, bet negailėti gero žodžio mokiniui, kuris stengiasi. Mokytojas turi būti reiklus.
Didžioji dalis mano mokinių dar ir dabar prieina, spaudžia ranką: „Ačiū, kad buvote griežtas, kad išmokėte.“
Turėjau aštuntokų klasę, suskirsčiau mokinius: viena eilė – gabių, kita – vidutiniokų, trečia – tinginių. Pagal jas – ir atskiros užduotys. Bet palikau tuščius pirmuosius suolus. Pasakiau, kas nori mokytis, tegu į juos sėda.
Kilo triukšmas, kad diskriminuoju vaikus, nors ne vienas mokytojas tylomis man sakė: „Ir aš norėčiau taip daryti“.
Vieno mokinio mama atbėgo piktintis: „Kodėl mano vaiką į tokią eilę pasodinote!“
Klausiu, ar sakė, jeigu nori mokytis, gali sėsti į pirmą suolą – laisvas. Po kelių dienų matau, kad ten jau sėdi. Baigė lietuvių kalbą aštuntuku, motina atėjo padėkoti.
Dabar mokykloje yra palaida bala. Mokytojai visko bijo. Mokinys mokytoją moterį iškoneveikia bjauriausiu keiksmažodiu, o ji nedrįsta apie tai atvirai kalbėti.
Tam keikūnui tiesiai pasakiau, dar kartą taip prasižios – ... ir to užteko. Vyrų mokyklose reikia daugiau, dabar vien mamytės vaikus moko.
Labai abejoju dabartine švietimo sistema, tuo suskirstymu į pradines, progimnazijas, gimnazijas.
Buvo visai gerai, kai vaikas augo vienoje mokykloje nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Direktorius ir mokytojai jautė atsakomybę, kokį jį išugdys, kokį išleis iš mokyklos.
Dabar tokios atsakomybės nėra – kaip mokysis, taip gerai: kodėl turiu sukti galvą – vis tiek išeis į kitą mokyklą.
– Dėl lietuvių kalbos neskauda širdies?
– Baisu, kaip skauda. Aišku, naujos technologijos vaikus veikia, bet ir mokytojai dėl tokios situacijos iš dalies kalti.
– Politikai nori į lietuvių kalbą įvesti visokias „w“. Įrašytumėte jas į mūsų abėcėlę?
– Aš neįrašyčiau. Nes tai ne lietuviškos raidės. Bet mūsų politikai nori visems būti geručiais.
„Niekam neįdomūs“
– Koks gyvenimas, kai nebedirbi?
– Man – liūdnas. Nyku, nes esu įpratęs su jaunimu dirbti, būti aktyvus. Senjorų draugijoje, kai tik pradėjau „kištis“, tai ir „įtaisė“ pirmininku būti.
Stengiuosi, kad ta draugija mums būtų kaip atsipalaidavimas, prasiblaškymas – nuo namų, ligų.
Tie pensininkai yra ir miesto istorija, buvo aktyvūs žinomi žmonės, geri savo sričių specialistai. Ne vienam reikia tiesiog išsisakyti – jų patirtis, žinios yra įdomios. Raginu juos rašyti prisiminimus, galima būtų ir muziejui palikti. Miestui dar tikrai galime būti naudingi.
– Bet ar esate įdomūs miesto valdžiai, Savivaldybei?
– Niekam mes neįdomūs.
Per „Šiaulių dienas“ šiemet nustėrę buvome, kai nesulaukėme jokio pakvietimo. Ne tik mes, bet ir sostinės „Šiauliečių klubo“ nariai, kurie anksčiau visada buvo kviečiami.
Nuėjau į Savivaldybę, į Kultūros skyrių, sakau, kaip suprasti, atvažiuoja buvę šiauliečiai, garsūs žmonės – kokį valdžios ir miestelio santykį jie išvys?
Sakau: perduokite naujajam merui, kad ir jis kažkada bus toks pat senjoras, kaip mes.
Po kelių valandų sulaukiu skambučio – palikta mums 15 vietų į priėmimą „Saulėje“. Net jeigu ateis 16-as – sutilpsime.
Merui, kuris raudonu kilimu pasitiko svečius, pats pristačiau buvusius šiauliečius. Tik kažin, ar suprato, kas jie tokie?
Apie laimę
– Ar senjoras gali būti laimingas?
– Jeigu jaustųsi reikalingas, „nenurašytas“ – taip. Žinoma, ir pensija neturi būti tokia menka, kokią dabar gauname.
Kol esame dviese su žmona, išgyvename. Sūnus su šeima Amerikoje, dvi anūkes turime. Nenuvažiuosi ten, kada užsimanęs, su tokiomis pensijomis.
Laukiam dabar sūnaus atvykstant. Mėnesį džiaugsimės ir vyriausiąja anūke – būsima chirurge, atvažiuoja praktikos atlikti į Šiaulių ligoninę.
– Šiauliai juda pirmyn?
– Žinoma, keičiasi, juda, bet per mažai. Ką gali pasakyti buvę merai? Ką pastatė, ką įsimintino padarė? Beveik nieko.
Šiaulių universitetas sunkiai gyvena, vienas sunkumų neįveiks – jam reikia padėti. O ką miestas daro – tylu ramu. Kai neliks, tada sakys: štai, buvo universitetas, buvo gerai. Tai kodėl nieko nedarote, kad jis išliktų?
Vytauto RUŠKIO nuotr.
PRISIMINIMAI: Egidijus Lapkus varto albumą, kuriame ir studijų, ir darbo metų fotografijos: „Smagu buvo dirbti.“
SENJORAS: Egidijus Lapkus sako, jog senjorai yra gyva miesto istorija, savo patirtimi ir dabar gali būti jam naudingi.
JAUNYSTĖ: Egidijus Lapkus 23 metų – kai pradėjo dirbti mokyklos direktoriumi, tik baigęs institutą.
