Naujausios
Petras Kaminskas: „Kolekcionavimas – pramoga visam gyvenimui“
Šiaulietis Petras Kaminskas labiausiai žinomas kaip Lietuvos fotografijos ir filokartijos paveldą kaupiantis ir tyrinėjantis kolekcininkas. Bet P. Kaminsko kolekcija prasidėjo ne nuo atvirukų. Pirmasis eksponatas – vokiškas sieninis laikrodis – prieš keletą dešimtmečių atkeliavo iš Tauragės turgaus. Atvirukus pradėjo rinkti žmonos tėvo albume aptikęs 1931 metų kariškų fotografijų. P. Kaminsko kolekcijoje – ir 300 varpų. P. Kaminskas įsitikinęs: tik kolekcininkas gali suprasti kolekcininką. Nes laimės priežastimi gali tapti ir alaus etiketė, už kurią pakloti tūkstančiai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Sėslus žmogus
P. Kaminskas save vadina gryniausiu šiauliečiu, gimusiu ir užaugusiu Kalniuko mikrorajone.
Kalniukas – kolekcininko vaikystės žemė, kur visada jausdavosi nepriklausomas ir saugus.
„Labai nesinorėjo palikti Kalniuko, juk ten buvo gana nemažas būrys draugų, visi kampai žinomi, visada didelis gyventojų šurmulys, šalia ežeras, senos vokiečių kapinės (prie jų kūrendavome Joninių laužą). Privalumai nemaži, deja, tai tęsėsi tik iki išėjimo į karinę tarnybą“, – sako P. Kaminskas.
Kolekcininkas ir dabar dažnokai praeina Kalniuko gatvėmis. Svarsto: žmonės pasikeitė, nauji veidai, o pats gyvenimas jame lyg būtų sustojęs. Jokio triukšmo, jokio vaikų lakstymo. Viskas nebe taip.
Šiauliuose P. Kaminskas mokėsi Vinco Kudirkos mokykloje, o nuo 17 metų tapo vandentekiečiu.
Minint 50 metų darbo UAB „Šiaulių vandenys“ sukaktį už asmeninius nuopelnus ir indėlį vystant šalies vandentvarkos ūkį P. Kaminskui buvo įteiktas Lietuvos vandentvarkos ūkio darbuotojo garbės ženklas. Įmonėje „Šiaulių vandenys“ dirbo daugiau nei 51 metus.
„Esu sėslus žmogus? Taip, ir netgi labai sėslus“, – patvirtina P. Kaminskas.
Sėslus ir nuoseklus šiaulietis ir kolekcionuodamas. Šiaulių „Aušros“ muziejus už nuolatinį dėmesį ir paramą P. Kaminskui, kaupiančiam ir tyrinėjančiam Lietuvos fotografijos ir filokartijos paveldą, yra suteikęs muziejaus bičiulio vardą.
P. Kaminsko kolekcija itin talkino, kai Šiaulių „Aušros“ muziejaus užsakymu dailininkas Saulius Kruopis kūrė senųjų Šiaulių maketą.
Kolekcininkas džiaugiasi, kad jo pomėgį palaiko žmona: „Taip jau yra: jei šeimoje nebūtų palaikymo, nelabai ką pavyktų surinkti. Šiuo metu žmona visada yra patenkinta, jei ką nors naujo įsigyju. Dėl to esu labai patenkintas.“
Vertybė – po kojomis
– Kas įtraukė į kolekcionavimą? Kokie buvo pirmieji eksponatai, kaip jie atsirado pas jus?
– Pirmasis įsigytas kolekcijos eksponatas buvo Tauragės turguje pirktas vokiškas sieninis laikrodis. Kažkada buvau labai užsikrėtęs senovinių laikrodžių kolekcionavimu.
Prisimenu įsimintiną istoriją, kaip apie 1980 metus įsigijau 1827 metų saulės laikrodį.
Dirbant vandentiekyje, bendradarbis elektrikas vis girdavosi, kad Šaukėnuose žinąs saulės laikrodį. Aš jį vis kalbindavau nuvažiuoti kartu, bet išsvajotos kelionės vis nebuvo. Jis išėjo iš darbo.
Vieną dieną netikėtai jį sutikau. Pats pasiūlė važiuoti, nes neturėjo nei automobilio, nei pinigų. Aš sutikau.
Nuvažiavome manuoju „Moskvič 412“ į kažkokį kaimelį prie Šaukėnų, ten jo giminės gyveno. Vietiniai mus sutiko, o mano buvęs kolega paprašė parodyti saulės laikrodį. Iš kažkur atsirado gal 8, gal 10 metų vaikas. Jo tėvas sūnui liepė nueiti prie šulinio ir ištraukti iš balos tą saulės laikrodį.
Pasirodo, vertingas laikrodis įguldytas vandens klane – kad einant prie šulinio vandens pasisemti būtų ant ko padėti koją.
Vaikas atnešė laikrodį. Tai buvo žalvarinė lentelė su snapeliu, nuo jo krisdavo saulės šešėlis į lentelėje išraižytus valandų rodmenis. Dailūs užrašai lotynų kalba su paminėtais 1827 metais ir ornamentika (apie 30x40 centimetrų). Džiaugiuosi tos dienos pirkiniu.
Kolekcininkams dažnai pasitaiko nutikimų, kurie nudžiugina netikėtu vertingu radiniu, nors jo savininkui daiktas buvo tik nereikalingas šlamštas.
Laikrodžiams reikia daug vietos. Kai jų prisipildė visos iki lubų kambario sienos, teko apsiriboti, o jau ir kita kolekcionavimo sritis buvo šalia.
Varpų, varpelių (senovinių, ikikarinio laikotarpio ) turiu sukaupęs apie 300 – skirtingų meistrų, skirtingų užrašų ir dydžių. Pagal numeraciją – nuo 0 iki 18.
Gana įdomių eksponatų yra padovanojęs žmonos dėdė iš Kauno. Prisimenu, kaip parsivežiau supakuotų carinių 3, 5, 10 nominalo rublių – po 100 vienetų pakelyje.
Viename pake buvo kupiūros po 500 rublių su Petro I atvaizdu. Kažkiek rublių iš to pako buvo nuimta, bet apie 90 vienetų dar buvo. Išsaugojau tik 1 kupiūrą, kitos iškeliavo pakeitimui į pradėtus rinkti atvirukus.
Istorija – kaip ant delno
– Kodėl pasirinkote fotografiją ir filokartiją? Kaip gryninosi kolekcija? Ir kaip ji kinta?
– Atvirukus pradėjau rinkti, galima sakyti, tada, kai žmonos tėvo albume aptikau daug 1931 metų kariškų fotografijų. Dalis tapo mainų fondu, kažkiek buvo padėta į kolekciją.
Kai apie 1977 metus turėjau apie 100 šiaulietiškų atvirukų, atrodė daug. Susipažinau su filokartistu iš Kauno Henriku Grinevičiumi, su juo daug metų keitėmės atvirukais. Aš jam duodavau ką nors iš Lietuvos miestų, miestelių, o jis mainais man – tinkamus Šiaulius.
Taip augo kolekcija. 2006 metais kartu su „Aušros“ muziejumi sudarėme 1902–1944 metų Šiaulių atvirukų katalogą.
– 2007-aisiais tapote Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatu už reikšmingą kultūros paveldo puoselėjimą ir knygą „Senieji Šiauliai atvirukuose 1902–1944“. Ar ši knyga dabar pasipildytų naujais vaizdais?
– Praėjus 7 metams, sudariau katalogo papildymą, jame buvo surinkta 280 atvirukų. Tai medžiaga iš savo, „Aušros“ muziejaus ir kitų kolekcininkų rinkinių.
Leidinys – nepigus, tad teko pasitenkinti tik 20 egzempliorių tiražu. Jį įsigijo tik tie, kam jis reikalingas. Nusimato ir katalogo papildymo papildymas, bet reikia bent dar 100 atvirukų sukaupti.
– Kurdamas Šiaulių miesto maketą, dailininkas Saulius Kruopis sakė: „Jei ne kolekcininko Petro Kaminsko entuziazmas ir geranoriškumas, kūrybinis procesas būtų dar sudėtingesnis.“ Kaip pasitarnauja atvirukai?
– Atvirukai iš tiesų daug kam pasitarnauja. Būna, kad žmogus ieško būtent to pastato, kuris stovėjo prieš karą, nori jį atstatyti, tokį, koks buvo pirminis.
– Ko gero, esate ir puikus istorijos žinovas?
– Filokartija – nuostabu, visa istorija matyti kaip ant delno. Bet būna, kad daug leidinių tenka perversti, daug tos pačios srities specialistų perklausinėti, kol nustatai, kad tai būtent ši, o ne kita vietovė. Įdomu.
Kolekcininko azartas
– Kokia kolekcijos apimtis šiuo metu?
– Paskutiniuoju metu neskaičiavau, bet, manau, šiaulietiškų atvirukų ir fotografijų bus apie 2 000. Iš viso įvairių Lietuvos vietovių (neįskaitant Vilniaus ir Kauno, juos laikau kaip mainų fondą) susidarys apie 12 tūkstančių.
– Jūsų kolekcija nėra uždara, kodėl jums svarbi jos sklaida?
– Tai – paprasti popierėliai, ne kokie vertybiniai popieriai. Tad visada skolinu bet kokiam leidiniui, man tai nėra tabu.
– Kaip nepaklysti tarp gausybės nuotraukų?
– Man – labai nepainu, viskas sudėliota albumuose pagal Lietuvos rajonus, reikiamą atviruką ar nuotrauką labai greitai surandu.
– Kur ieškote fotografijų, atvirukų? Kaip vyksta „medžioklė“, mainai aukcionai? Kur būna nuklydę Lietuvos atvirukai, nuotraukos?
– Ieškau kolekcininkų klubuose, anksčiau, prieš 20–30 metų, daug buvo galima įsigyti Rygos kolekcininkų susirinkimuose, dabar dauguma prekiauja internetu, tad Rygoje viskas sumažėjo.
Nuotraukų teko pirkti iš įvairių pasaulio šalių, įvairių valstybių.
– Kokios fotografijos, atvirukai jūsų kolekcijoje vertingiausi?
– Žinoma, carinio laikotarpio Šiauliai. Kažkodėl neteko dar užtikti (bent pamatyti) antro I pasaulinio karo atviruko, kuriame virš Šiaulių rusų cerkvės skrenda cepelinas (1916 metai). Šį atviruką turiu (aukcione nupirko kolekcininkas Arijus Ivaškevičius). Nemažai yra vienetinių, niekur kitur nematytų atvirukų.
– Kada azartas pakyla labiausiai? Ar būna, kad pamačius vertingą objektą, širdis ima plakti greičiau?
– Didžiausias azartas apima, kai pamatai reikalingą atviruką ir negali jo įsigyti, nes negali tiek sumokėti, kiek pardavėjas užsiprašo. Nors azartas dažnai nugali – sumoki daug ir netgi labai daug.
Ką čia kalbėti apie atvirukus! Aukcione buvo pardavinėjamos dvi alaus etiketės, kurias kolekcininkas nupirko už maždaug 1 200 eurų. Tai – azartas! 1 200 eurų turėdamas nepasigirsi, o neregėta etikete gali pasipuikuoti, tai tampa neprieinama ir turtuolio kišenei, nes tai – vienintelis egzempliorius. Kol kitas neatsirado.
– Kas apibrėžia nuotraukos, atviruko vertę? Kaip kinta kainos?
– Vertę apibrėžia tik retumas. Jei jų pasirodys daug, nors ir gražūs ar kažkuo įdomūs, niekam nebereikalingi, nes jais rinka jau užsipildžiusi. Kainos dabar žymiai brangesnės, nei buvo prieš 30 metų.
Savos gamybos atvirukai
P. Kaminskas dažnai savo kolekcijos nuotraukomis, atvirukais dalijasi ir su „Šiaulių krašto“ skaitytojais.
Pasak kolekcininko, fotografijos, atvirukai publikuoti Šiaulių, Žagarės, Joniškio, Kuršėnų, Gruzdžių, „Terra Publika“ leidyklos leidiniuose, Gedimino Kulikausko, Viliaus Kavaliausko, Jono Nekrašiaus, Viliaus Purono knygose, laikraštyje „Gintaro gimtinė“, iliustruojant profesoriaus Vytenio Rimkaus straipsnius, respublikiniuose žurnaluose, leidiniuose „Padubysio kronika“, „Žiemgala“ ir, žinoma, „Šiaulių krašte“.
„Buvo publikacijų, dar ir bus – argi gaila?“ – garantuoja P. Kaminskas.
Senuosiuose atvirukuose, fotografijose galima išskaityti įvairiausias istorijas, pažinti užmarštin nuėjusią buitį ir būtį. Kiekviena nuotrauka – atskira istorija.
Tarpukario policininkai, gaisrininkai, šauliai, vaistininkai, siuvėjai, odininkai, gatvių grindėjai, malūnininkai, bitininkai, elgetos, nusikaltėliai, rūkaliai; šventės ir darbas; portretai ir miestų vaizdai; karo ir taikos metas – kolekcininkas nuotraukas sugrupuoja įvairiausiomis temomis.
Spaudoje publikuotus straipsnius P. Kaminskas paverčia atvirukais. Šis sumanymas kilo 2001 metais, kai buvo minimas dabar šviesios atminties dailininko Antano Krištopaičio aštuoniasdešimtmetis. Ta proga padarė ir išsiuntė paštu atviruko laikraštinį variantą.
Į P. Kaminsko kolekciją laikraštiniai atvirukai patenka tik pažymėti pašte. Atvirukus kuria ir iš nuotraukų. Savos gamybos rinkinį vadina „originalių atvirukų“ rinkiniu.
Ir šie atvirukai – atskiros istorijos. Pavyzdžiui, 2013 metais P. Kaminskas nusiuntė JAV gyvenančiam žinomam veikėjui, Nepriklausomos Lietuvos Seimo trijų kadencijų deputatui, buvusiam kandidatui į Lietuvos prezidentus Kaziui Bobeliui laišką su savos gamybos atviruku, kuriame reprodukuotas A. Krištopaičio nutapytas K. Bobelio tėvo pulkininko Jurgio Bobelio portretas. Atvirukas grįžo su anspauduotais JAV pašto ženklais, gavėjo ir siuntėjo adresais ir įrašu. Tai buvo paskutinis K. Bobelio laiškas.
Elektroniniai atvirukai – tinginiams
– Kaip kilo idėja suformuoti unikalų „originalių atvirukų“ rinkinį? Kaip šie atvirukai grįžta į kolekciją? Kas yra jų siuntėjai?
– Man įdomu. Kažką netikėto ar tikėto nupaveiksluoju, pagaminu atviruką, duodu kažkam užrašyti ir man persiųsti, kad kolekcijoje būtų jau pažymėtas pašte.
Geriausi mano korespondentai – šiauliečiai profesorius Vytenis Rimkus, Arijus Ivaškevičius, Jonas Nekrašius, zarasiškis Rolandas Juknevičius, Arvydas Skerys, Česlovas Galkus. Žinoma, ir aš pats, nes kai ilgą laiką būna atvirukų „badas“, išsisiunčiu pats sau. Ir problema – išspręsta.
Dabar po truputį ruošiu „Originalių atvirukų katalogo“ III dalį. Jau artėju prie 1 000-ojo savo gamybos atviruko, o kai bus 1 200 – išeis ir III dalis.
– Kokių praradimų tenka patirti?
– Būna, kad atvirukai, siųsti paštu, negrįšta iš užsienio ir net iš Lietuvos, – kažkur nusimėto, kažkas neatsakingai pažiūri.
– Ar tebesiunčiate pažįstamiems, giminaičiams, draugams proginius popierinius atvirukus? Ir ar daug jų gaunate pats švenčių proga? Popierinius atvirukus keičia elektroniniai. Kaip manote, kokia atvirukų ateitis?
– Dažniausiai atvirukus siunčiu kolekcininkams. Pats šiuo metu atvirukų gaunu, ir ne tik švenčių proga. Per savaitę – bent kelis.
Elektroniniai atvirukai man neįdomūs, tai – nenoras ar tingėjimas kitaip pasveikinti. Paspaudai klaviatūrą ir – „viso gero“. O rankos tai tuščios....
Svajonių atvirukas
– Ar šeimoje yra daugiau kolekcininkų? Ar šis pomėgis „paveldimas“?
– Abu sūnūs mėgsta, bet kol kas tik man padeda kolekcionuoti. Marti turi Šiaulių miesto senų atvirukų albumą. Visi nėra abejingi mano pomėgiui. Bet norėtųsi, kad parodytų daugiau azarto, juk pas mane – gera pradžia.
– Kas jums yra tikras kolekcininkas?
– Tas, kuris savo kolekcijos rinkinio neišardo. Kolekcija turi būti nejudinama, tik papildoma arba keičiama į geresnės būklės eksponatą.
– Kas kolekcininkui yra didžiausias džiaugsmas ir didžiausia nesėkmė?
– Kolekcininką džiaugsmas aplanko dažnai. Juk kiekvienas, kad ir menkas, įsigytas daikčiukas kolekcininką nudžiugina. Nekolekcininkai šito nesupras!
Įdomus ir nenuobodus kolekcininkų gyvenimas, tad kolekcionuokite ir džiaukitės sėkme.
– Ar yra svajonių objektas, kurį norėtumėte matyti savo kolekcijoje?
–- Mano svajonių objektas – dar nematytas, negirdėtas Šiaulių miesto iki 1901 metų išleistas atvirukas. Jei toks buvo...
– Kokią matote savo kolekcijos ateitį?
– Sunku prognozuoti. Labai norėtųsi, kad kolekcija neišsibarstytų, o tai priklausys nuo vaikų ir anūkų. Viskas priešakyje, tad dabar raginu – kolekcionuokime ką nors visi, tai – pramoga visam gyvenimui.
Aš dabar ruošiu šiaulietiškų prisegamų ženkliukų katalogą. Juk tokio dar nėra. Jau surasta apie 1 200 ženkliukų nuo seniausių laikų iki šių metų. Greitai bus metai, kai tuo užsiimu. Tai – sporto tema, įvairios šventės, įmonės, renginiai ir t. t. Jei ką turite, reikalinga bent kopija.
– Kolekcininkai – bendraminčiai ar konkurentai?
– Atsakysiu trumpai: ir taip, ir taip.
Asmeninio albumo nuotr.
APTARIMAS: Vienas iš Petro Kaminsko pomėgių – susitikimai prie kavos. Nuotraukoje – su Šiaulių miesto garbės piliečiu profesoriumi Vyteniu Rimkumi.
LEIDINYS: I ir II mažatiražių leidinių dalis Petras Kaminskas išleido savo lėšomis. Juose sudėta po 400 atvirukų, jie buvo siųsti iš įvairių Lietuvos ir užsienio šalių vietovių, įvairių korespondentų.
AUTORIAI: Leidinį „Balandžio pirmosios atvirukai“ Petras Kaminskas išleido kartu su Vyteniu Rimkumi.
ISTORIJA: Šiauliai 1941 metų birželio mėnesį.
PRAEITIS: Šioje vietoje dabar įsikūręs Šiaulių turizmo informacijos centras.
ŽENKLAS: Šiaulių fabriko „Liūtas“ ženklas.
DVARAS: Joniškėlio (Pasvalio r.) dvaras.
Jono TAMULIO nuotr.
KOLEKCININKAS: Šiuo metu Petras Kaminskas rengia šiaulietiškų prisegamų ženkliukų katalogą. Jau rado apie 1 200 ženkliukų nuo seniausių laikų iki šių metų.
SVAJONĖ: Kolekcininko Petro Kaminsko svajonių objektas – dar nematytas, negirdėtas Šiaulių miesto iki 1901 metų išleistas atvirukas.
SINAGOGA: Varpo gatvėje Šiauliuose stovėjusi sinagoga.
ATVIRUKAS: Averse – Jono Nekrašiaus „Šiaulių krašte“ išspausdintas straipsnis, reverse – kolekcininkui atskriejusi žinia iš Kamanų: „Šiandien Lietuvos krepšininkai žais su kroatais ketvirtfinalyje.“