Naujausios
Aviacijai Šiauliuose – 100 metų
Almantas ŠLIVINSKAS
Turime garbingą – nuo pat Saulės mūšio datos skaičiuojamą Šiaulių miesto istoriją, o prieš keletą metų spauda paminėjo pirmojo miesto laukuose nusileidusio lėktuvo šimtmetį, kai 1912 liepos 8 d. (senu kalendoriumi) rusų aviatorius Vsevolodas Abramovičius kartu su mechaniku atliko rekordinį skrydį iš Berlyno į Peterburgą perkonstruotu lėktuvu „Rait“ ir, išbuvęs ore 17 val., trumpam buvo nusileidęs Šiauliuose. Tačiau, išskyrus Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininko Mariaus Morozo parengtą parodą aviacijos muziejuje Kaune (http://www.ausrosmuziejus.lt/Naujienos/Siauliu-Ausros-muziejaus-parodoje-pasakojama-Siauliu-krasto-karo-aerodromu-istorija. /Žiūrėta 2015 09 18), kažkodėl tylima, kad šįmet sueina kaip tik 100 metų nuo pirmųjų aviacijos (lėktuvų ir dirižablio-cepelino ) bazių įrengimo Šiauliuose. Nors tokį faktą liudija ne tik dokumentai, bet ir prof. Vytauto Donielos (Sidnėjus, Australija) straipsnis „Pirmojo pasaulinio karo Zeppelin LZ 98 Šiauliuose“, publikuotas žurnale „Padubysio kronikos“ (2015, Nr.1). Deja, jame liko keli redakciniai netikslumai, kuriuos čia tikiuosi pataisyti.
Straipsnio autorius yra gerai ištyrinėjęs mokslinius šaltinius apie Pirmojo pasaulinio karo veiksmus Lietuvoje, daug parašė apie XX a. pradžios Lietuvos miestų pašto istoriją ir to karo metu veikusių trijų rūšių paštų veiklą, jų pašto žymėjimus, netgi apie Abiejų Tautų Respublikos karališkąjį paštą, kurių adrese Žemaitija nurodoma kaip tarsi atskira valstybė. Vien internete (daugiausia jo publikacijų yra filatelijos svetainėje www.lithuanianphilately.com) publikavo per 150 straipsnių apie pirmųjų Lietuvos paštų steigimąsi 1919–1921 m., jų žymas korespondencijoje, kol paštai dar neturėjo savo antspaudų.
Publikacijų apie tai Lietuvos spaudoje itin mažai. Todėl prieš dešimtmetį, rengdamas katalogą-albumą „Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944“ kreipiausi į jį pagalbos – pakonsultuoti apie vokiečių okupaciją 1915 m.: jų dalinių judėjimus pagal datas, Vokietijos civilinių ir karo lauko paštų veiklą ir jų žymėjimus ir jis mielai padėjo.
Šis mūsų susirašinėjimas ne tik praplėtė žinias, parodė kitų istorikų ankstesnių publikacijų klaidas (pvz. klaidingas 1915 m. miesto okupacijos datas knygoje „Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.)“ (Šiauliai, 1991), bet ir paskatino paraginti autorių parašyti apie gana unikalų mieste cepelino aviacijos bazės įkūrimo atvejį. Tiesa, raginti teko keletą metų – nepaisant to, kad autorius medžiagos tikrai turėjo, jos dalį buvo panaudojęs užsakytiems straipsniams „Vokiečių cepelinai Kaune“ (Aviacijos pasaulis, Nr. 20 (2007) ir biuletenyje „Philatelic Society of Chicago“, (Bulletin Nr. 240, p. 14–31), profesorius labai užsiėmęs filatelija ir kitais – pašto ženklų ir pašto istorijos tyrinėjimais. Nors pagal profesiją šis Australijos lietuvis yra filosofijos mokslų daktaras (1959 m.), 1959–1987 m. dėstė filosofiją ir logiką Niukastlo (Newcastle) universitete. Tačiau per pastaruosius 15 metų V. Doniela Lietuvoje beveik nieko nepublikavo, veik viskas buvo ir tebėra spausdinama (lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis) užsienyje arba emigrantų virtualioje erdvėje, nes jam labai nepatinka mūsų kalbos redaktorių taikomas svetimvardžių lietuvinimas, atėjęs iki mūsų dienų nuo sovietų taikyto „kirilicos filtro“.
Kaip jis teigia, domėjimasis lietuviška filatelija ir pašto istorija Vakaruose yra tiesiog „grobuoniškas“, ir šis pomėgis, tyrinėjimai iš jo atima didžiąją laiko dalį. Beje, su cepelinų tyrinėjimais yra susietas ir jo vaikystės miestas Plungė, nes 1915 m. rudenį netoli Plungės nukrito iš Mintaujos (dab. Jelgavos) fronto per Lietuvą grįžtantis pašautas vokiečių cepelinas L5. Bet Šiaulių cepelinas LZ 98, kaip jis laiškuose rašė, buvo kitoks: didesnis, įdomesnis, jame buvo ir atitinkami karo žvalgybos ir bombų įrengimai, apsauga ir t. t.
V. Doniela gimė 1930 m. vasario 12 d. Skuode, knygininko-leidėjo ir mokytojos šeimoje. Jo tėvas Povilas Doniela (1903–1987), kilęs iš Mosėdžio, apie 1932 m. pradėjo dirbti šv. Kazimiero draugijos knygyne Plungėje, o apie 1935 m. ten įsigijo patalpas (Vytauto g. 5) ir įsteigė nuosavą „Ryto“ knygyną, kuris dar turėjo nedidelę, bet populiarią komercinę bibliotekėlę, sudarytą iš tuomet mėgiamų romanų. Juos išduodavo už vienkartinį arba mėnesinio abonemento mokestį. Didoką prekybos dalį sudarė vadovėliai, nes Plungėje veikė ne tik pradinės miesto bei žydų mokyklos, bet ir valstybinė gimnazija.
Pelningiausi knygyno klientai buvo čia mokinęsi mokiniai, mokytojai bei Plungėje stovėjęs kariuomenės dalinys, kurie įsigydavo nemažai kanceliarijos reikmenų. 1944 m. šeima emigravo į Vakarus, o nuo 1948 m. gyvena Australijoje, Sidnėjuje (Sydney). Vytautas Doniela 1948 m. baigė lietuvių gimnaziją Dedelstorfe (Vokietija), o nuo 1950 iki 1959 m., kuomet apgynė disertaciją, studijavo matematiką ir filosofiją Sidnėjaus ir Freiburgo universitetuose.
Kaip savo straipsnyje teigia šis daugybę šaltinių perskaitęs tyrinėtojas, Šiaulių miestas pirmąkart buvo okupuotas 1915 balandžio 30 d. Tačiau šis laimėjimas buvo trumpalaikis, nes, Rusijos karinei vadovybei skubiai sutelkus naujas pajėgas, gegužės 10 d. vokiečiai iš Šiaulių buvo išstumti. Įdomi tos trumpos karo dekados Šiaulių spaudos istorijos pastabėlė: mano tyrinėti Vokietijos karo lauko pašto antspaudai pirmuosiuose karo dienų atvirukuose parodė, jog per tą laiką jų pagrindinis armijos vadovybės įgaliotasis fotografas Alfredas Kiulevindtas (A. Kühlewindt) tiek padarė vienodų fotografijų (spaudos klišių) ir padalino daugybei leidėjų, kad šie vaizdai sudaro daugumą visoje Pirmojo karo Šiaulių atvirukų leidyboje, nors jo negatyvų tebūta apie 30. Be to, stebina to meto vokiečių leidybos operatyvumas: kaip liudija pirmieji užtikti pašto antspaudai, atvirukai į pašto apyvartą pateko praėjus vos 8 dienoms po pirmosios okupacijos dienos.
Antrąkart miestas, kaip strateginis transporto mazgas, buvo okupuotas 1915 m. liepos 21 d., kai į Šiaulius įžengė Nemuno armijos 1-ajam rezervo korpusui priklausanti 1-oji rezervo divizija ir mažesnis dalinys Brigade Homeyer. Kaip įprasta, vokiečių korpusą lydėjo žvalgybai pritaikytas aviacijos dalinys Feldfliegerabteilung, kuris, čia įkurdinus korpuso štabą, taip pat įsikūrė Šiauliuose. Manoma kad čia, Zoknių priemiesčio laukuose, buvo dislokuoti lengvos konstrukcijos lėktuvai, o mieste įkurdinta lakūnų apgyvendinimo bazė. Kartu buvo numatyta įkurti ir kitą bazę – angarą, skirtą tolimo skraidymo orlaiviui – cepelinui. Tuo metu vokiečių armija cepelinus jau naudojo Vakarų fronte žvalgybai, net Anglijos ir Londono bombardavimui.
Cepelinų privalumas buvo palyginti didelio bombų kiekio pakrova – tiek skraidinti tuomet nesugebėjo vis dar lengvos konstrukcijos, dažniausiai medinių korpusų, lėktuvai. Cepelinų aviacijos bazei labai tiko Šiauliai su arti esančiu lygaus reljefo, nepatvinstančiu tvirto dirvožemio priemiesčiu Zokniais. (Kraštotyrininko Viliaus Purono iškelta versija, kad viena aviacijos bazė (angaras) buvęs ir žmonių prisimenamas Ginkūnų priemiestyje (žr. Šiaulių kraštas, 2006, kovo 10 d., p. 7) atrodo nepatikima – nei V. Doniela, nei Šiaulių „Aušros“ muziejus tokį faktą liudijančių dokumentinių šaltinių nerado).
Vokiečių planų įgyvendinimą lengvino tai, kad kitoje Rytų fronto dalyje atsirado nebereikalingas dar 1915 m. rugpjūtį prie Varšuvos pastatytas cepelino angaras. Frontui stumiantis į rytus, ši bazė prarado strateginę reikšmę, ir angarą buvo nutarta perkelti prie Šiaulių, nes frontas buvo netoli, prie Dauguvos.
Šiaulių angaras iš esmės liko toks pat kaip Varšuvos – „pirmojo tipo“ Seibert firmos modelio, 180 m ilgio ir skirtas tik vienam cepelinui talpinti. Vokiečiai tikėjosi, kad Šiauliuose dislokuotais cepelinais bus galima pagąsdinti Rusiją, gal net bombarduoti Sankt Peterburgą.
Užėmus Kauną, 1916 m. pradžioje kiek didesnė cepelino bazė netrukus buvo įrengta ir ten. Kauno angaro matmenys buvo: 240 m x 42 m x 35 m, jame galėjo tilpti du cepelinai. Šiaulių ir Kauno angarų vartus sudarė dvi stumdomos dalys, cepelinai buvo įvežami, o iki angarų turėjo būti nutiesti geležinkelio bėgiai. Prie jų buvo pastatytos oro stebėjimo stotys ir net cepelinams reikalingų dujų gamyklos, kad jų nereiktų balionais atsivežti iš kitur.
Šiaulių angaro statyba buvo pradėta 1915 m. spalį ir baigta 1917 m. pradžioje. Ją kiek suvėlino labai šalta 1915 m. žiema. Iš Varšuvos perkeliant angarą į naują bazę ir paruošiant ją cepelinams priimti, dirbo daug inžinerinių statybos dalinių: Hallenbaukommando Schaulen (Šiaulių angarų statybos komanda), bet didžiausias buvo Luftschifftrupp 9 (cepelinų priežiūros dalinys Nr. 9). Tai karinis cepelinų serviso ir jų techninio aprūpinimo dalinys, kuris rūpinosi ne tik bėgių klojimu cepelino tempimui, dujų gamyba ir jų aprūpinimu, bet ir savo dalinio bei apsistojančio cepelino ekipažo maitinimu (nuo daržovių sodinimo iki virtuvės ir stalo padengimo).
Karo pradžioje tokio tipo dalinį sudarė apie 150 karių, ir jis išbuvo čia iki visiško perkėlimo į Hanoverį 1917 m. balandį. V. Donielos archyve saugomas komiškas susirašinėjimo epizodas, kaip dėl šio daržo derliaus kilo ginčas tarp tos dalinio dalies, kuri 1916 gegužę buvo iškelta į Hanoverį, ir tos dalies, kuri liko Šiauliuose. Dalinio kasininko laiške, rašytame iš Hanoverio 1916 07 10 d., rašoma, kad jis nori atgauti pinigus, sumokėtus už daržovių sėklas Šiauliuose, nes visas derlius atiteks likusiems mieste, o atkeltieji į Hanoverį iš jų pasodinto derliaus neturės jokios naudos. Bet Šiauliuose likusio dalinio iždininkas buvo pareikalavęs, kad į Hanoverį perkeltas leitenantas Buxas susimokėtų skolas (18,90 M) už gėrimus vietos bufetui. Dviejų puskarininkių ginče detaliai nurodoma, kad pagal kasos knygą jis jau buvo atsiskaitęs: kasininkų įrašų datos, raštų puslapiai ir net markes bei pfenigius lemiančios eilutės.
Kai Luftschifftrupp 9 atliko didžiausią angarų bazės įrengimo darbą, iš jų likusių ir atkeltų kitų specialistų buvo suformuota cepelinų priėmimo komanda Luftschifflandungskommando Schaulen, prižiūrinti įrangą, cepelinų nuleidimo ir pakilimo procesą. Toks dalinys buvo suformuotas 1916 m. gegužę ir formaliai išformuotas tik 1917 m. balandžio 24 d., kai cepelino bazės plėtojimo Šiauliuose buvo atsisakyta.
Šiauliuose buvo dislokuotas vidutinio dydžio cepelinas Zeppelin LZ 98 (gamybos numeris LZ 68), kurio tūris 35 800 kub. m, variklio galingumas – 960 AJ. Šis cepelinas į Šiaulius atskrido 1917 m. kovo 15 d., šis skrydis matomas ir vieninteliame tokio vaizdo Šiaulių atviruke. Pirmą savo skrydį jis buvo atlikęs 1916 m. balandžio 28 d., tada kelis mėnesius veikė Vakarų fronte ir vienu metu kelių cepelinų grupėje bombardavo Londoną, kur numetė 1,513 kg bombų. Atkeltas į Hanoverį ten išbuvo nuo 1916 gegužės 1 iki 28 d., ir Vildeshauzeno (Vokietija) bazėje – nuo 1916 m. birželio 18 d. iki lapkričio 16 d.
Prieš apsistodamas Šiauliuose, šis cepelinas 1916 m. lapkričio 17 d. atskrido į Kauną, kur išbuvo iki 1917 m. kovo 15 d. Atitrauktas iš Vakarų į Kauną skrydžiams nepalankiu žiemos metu, jis Kaune beveik neskraidė, todėl daugiau užduočių jam buvo numatyta perkėlus jį arčiau rusų fronto į Šiaulius, įskaitant ir minėtą Sankt Peterburgo bombardavimą. Cepelino vadu buvo plkn. leiten. Joachim Freiherr von Gemmingen, šį aukštą laipsnį ir postą pasiekęs būdamas vos 24 metų. Bet ir čia cepelino eksploatacija nebepasiteisino, nes per pirmuosius dvejus karo metus pakito ir jų panaudojimo tikslai.
Kaip teigia V. Doniela, vokiečių kariuomenei nepavykus užimti Paryžiaus, o Vakarų frontui vis labiau transformuojantis į apkasų karą, cepelinai dėl savo nedidelio greičio tapo gan lengvai pašaunami ir nuo žemės, ir iš vis labiau apginkluotų lėktuvų. Dar didesnė grėsmė cepelinams iškilo, kai pėstininkų kulkosvaidžiai pradėjo naudoti fosforines kulkas, kurios uždegdavo cepelinus ore išlaikančias dujų kameras.
Šios priežastys vertė vokiečių karo vadovybę vis daugiau cepelinų perkelti į „skylėtą“ Rytų frontą ir perleisti juos karo laivynui, kur jie buvo naudingesni. Pavyzdžiui, jūrose cepelinai ir toliau tiko tolimesnių nuotolių žvalgybai. Be to, kaip tik dėl savo lėtumo ir sugebėjimo išsilaikyti ore vienoje vietoje, jie galėjo atpažinti ir detaliai pranešti apie priešo minų laukų išdėstymą. Todėl 1917 m. gegužę tokio likimo sulaukė ir Šiauliuose įkurdintas LZ 98, o jau birželį vokiečių sausumos kariuomenė (Heer) visus cepelinus perdavė karo laivynui.
Po plačių žvalgybos užduočių virš Baltijos jūros (apie 15 skrydžių) LZ 98 prireikė remontuoti, o po techninio įvertinimo 1917 m. rugpjūtį buvo nuspręsta jį išmontuoti. Ir jo angaro likimas buvo „vingiuotas“ – kelis kartus keitėsi jį valdantys daliniai, o po karo, apie 1922 m., angaras sudegė, tačiau tikslesnių istorinių žinių kol kas nėra.
Greta buvusios cepelino aptarnavimo bazės Šiauliuose veikė ir kitas – Nemuno (po to pavadintos 8-osios) armijos aviacijos padalinys su lėktuvų aerodromu. Net karo veiksmams pakrypus į Latviją, Šiauliuose vis tiek liko dvi: lėktuvų ir cepelinų skraidymo ir aptarnavimo bazės. Vokiečių 8-ajai armijai iškeliavus, kai 1919 m. pavasarį iš bolševikų Šiaulius išvadavo Grenzschutz (Vokietijos savanoriški kariniai rytinio pasienio apsaugos) daliniai, šie mieste vėl dislokavo savo lėktuvus.
1919 m. viduryje Šiaulių apylinkėse jau atsirado bermontininkai su „savo“ lėktuvais. Ir tik po kelių metų, pradėjus kurtis pirmosioms Lietuvos karinėms oro pajėgoms ir jų bazei Kaune, prisiminta buvusi įrengta vokiečių karinė bazė Šiauliuose. Remiantis internetiniais šaltiniais (www.plienosparnai.lt ir kt.), ji vėl buvo atgaivinta ir 1931 m. įvyko jos atidarymas, o jau 1932 m. čia dislokuota 4-oji oro eskadrilė, po metų – ir 3-oji, o dar po metų – 5-oji eskadrilės. Tuomet Zokniuose buvo dislokuoti italų, anglų gamybos Ansaldo A.120, Albatros C. XV, Halb. C.V ir kt. bei vieni pirmųjų lietuvio inžinieriaus Antano Gustaičio sukonstruotų ir karo aviacijos dirbtuvėse pagamintų lėktuvų ANBO IV.
Šiuo metu Zokniuose dislokuota ne tik Lietuvos karinių oro pajėgų Karo aviacijos bazė, bet ir miesto ramybę trikdantys NATO naikintuvai, vykdantys oro policijos misiją Baltijos šalyse ir tebetęsiantys įdomią Šiaulių aviacijos ir šio karinio-civilinio aerodromo istoriją.
Nežinomo leidėjo atvirukas su cepelinu LZ 98 virš Šiaulių centro, ties buv. pravoslavų cerkve, 1917 m. kovas. (Iš Petro Kaminsko kolekcijos)
Fotografijoje cepelino aptarnavimo dalinio kariškai puotauja prie LZ 98 angaro. (Iš Vytauto Donielos rinkinio).
Atviruko reversas su cepelino LZ 98 antspaudu, siųstas 1917 04 12 iš Šiaulių.
Atviruko reversas su cepelino LZ 98 antspaudu, siųstas 1916 12 28 iš Kauno. Dėl savo retumo jie vertinami 300–400 JAV dolerių. (Iš V. Donielos rinkinio).
Laiško voko aversas su cepelino LZ 98 vado rašysena ir reversas su jo antspaudu (Iš V. Donielos rinkinio).